Pasaulyje

2020.02.22 22:08

Išgyvenusioji Kinijos „perauklėjimo“ stovykloje: moterys yra mušamos ir priverstinai sterilizuojamos

LRT.lt2020.02.22 22:08

Zumuret Dawut gimė ir užaugo Urumčyje, Sindziango uigūru autonominio regiono sostinėje. 2005 m. ji ištekėjo už pakistaniečio verslininko Imrano Muhamado. 2018 m. kovo 31 d. moteris buvo iškviesta į Urumčio mokslo plėtros rajono gatvės komitetą ir įkalinta vadinamajame Mokslo plėtros rajono perauklėjimo centre, kurį vietos gyventojai paprasčiausiai vadina Bei Zan kalėjimu. 

Ši publikacija buvo paskelbta LRT.lt partnerio „Radio Free Europe/Radio Liberty“ seserinės organizacijos Radio Free Asia“ portale.

Šis centras yra viena iš daugelio panašių institucijų, kuriose nuo 2017 m. balandžio valdžia, kaip manoma, yra įkalinusi iki 1,5 mln. uigūrų ir kitų musulmonų tikėjimą išpažįstančių etninių mažumų atstovų, kaltinamų „tvirtais religiniais įsitikinimais“ ir „politiškai neteisingomis“ pažiūromis.

2018 m. birželio 2 d. iš stovyklos paleista Z. Dawut su vyru nusprendė persikelti į Pakistaną. Tačiau prieš grąžindama pasus, valdžia pareikalavo susimokėti 18 tūkst. juanių (3 tūkst. eurų) baudą už trečią vaiką, kurio susilaukdama šeima viršijo nustatytą šeimos planavimo limitą.

Nors šeima susimokėjo baudą, valdžios institucijos nurodė moteriai atlikti sterilizaciją. Sausį Z. Dawut išvyko į Pakistaną, o balandį su vyru ir trimis vaikais persikėlė į JAV.

Rugsėjo 20 d. moteris davė interviu „Radio Free Asia“ (RFA) uigūrų tarnybos žurnalistei Gulchehra Hoja.

– Kurioje stovykloje jūs kalėjote ir kur ji yra?

– Kiekviename Urumčio rajone yra po vieną stovyklą. Aš buvau pasiųsta į Mokslo plėtros rajono stovyklą. Kai buvome sulaikyti, niekas mums nieko nesakė, nežinojome, nei kur mus veža, nei kas mums nutiko, nei ar esame įkalinti.

Žodį „stovykla“ išgirdau tik išvykusi į užsienį. Jų vartojamas terminas skamba labai gražiai – jie sako, kad siunčia mus mokytis.

– Taigi jums visą naktį nedavė nei valgyti, nei gerti?

–Ne, jie net nedavė man vandens. Ta vieta vadinasi Bei Zan, ji yra mano gyvenamajame rajone. Jie ją vadina perauklėjimo centru, taigi buvau ten nuvežta.

Bet pirmiausia jie mane nuvežė į ligoninę. Jie visuomet taip daro – pirmiausia nuveža į ligoninę. Tik po to, kai man nuo galvos nuėmė juodą gobtuvą, supratau, kad esu ligoninėje. Aplinkui mačiau daug uniformuotų policijos pareigūnų, taip pat žmonių, dėvinčių baltus chalatus, tad supratau, kad esu ligoninėje.

– Ar jie jums atliko nuodugnius tyrimus?

– Taip, pirmiausia jie paėmė kraujo mėginius, Tada atliko vidaus organų rentgeną.

– Ar žmonės, kuriuos matėte, buvo su antrankiais?

– Taip, visi, kuriuos atvežė į ligoninę, buvo su antrankiais. Tyrimai buvo atliekami labai daug moterų. Jie man patikrino akis, paėmė pirštų antspaudus, o tada perkėlė į patalpą, kuri atrodė kaip kalėjimas.

Vos patekusi į vidų supratau, kad tai – kalėjimas. Labai verkiau, man darėsi silpna, nes prieš akis vis iškildavo mano vaikų veidai. Buvau nuvesta į atskirą patalpą, kur turėjau persirengti kalėjimo uniforma.

Greta stovėjo keli policijos pareigūnai vyrai. Todėl nuolankiai paklausiau moters policininkės, ar ji negalėtų paprašyti jų išeiti iš patalpos. Ji ėmė šaukti, kad čia ne mano namai, kur esu lepinama, kad šioje vietoje žmonės nėra skirstomi į vyrus ar moteris ir kad privalau persirengti jiems matant.

– Kiek vyrų pareigūnų tuo metu buvo patalpoje?

– Trys.

– Ar jie stebėjo, kaip jūs rengėtės?

– Taip, moteris pareigūnė mane mušė šaukdama, kad jei ji liepusi man nusirengti, aš privalau taip ir padaryti. Kad tai nėra mano namai (moteris sukūkčioja). Prieš ateidama čia pasižadėjau neverkti.

– Ar stovyklos vadovybė jums duodavo kokių nors vaistų?

– Mums kasdien duodavo vaistų. Jų pavartoję, tapdavome emociškai atbukę. Pavyzdžiui, nebegalvodavome apie vaikus ar tėvus, galėdavome galvoti tik apie tai, kaip išgyventi dar vieną dieną.

Jaučiausi apsunkusi, tarsi pusiau gyva. Iki pat dabar, nors jau praėjo daug laiko nuo tos dienos, kai išėjau iš stovyklos, man vis dar nebūna menstruacijų.

– Ar apie paleidimą jus informavo netikėtai tą pačią dieną, ar žinojote iš anksto?

– Ne, net nebuvau nuvežta į rajono policijos nuovadą. Jie liepė eiti kartu. Nežinojau, ar veda mane sušaudyti, ar į kokią dar baisesnę vietą. Net neįsivaizdavau. Kol mane vedė surakintą antrankiais ir su juodu gobtuvu ant galvos, galvojau, kad galbūt išves į lauką ir sušaudys.

Kai nuėmė gobtuvą, pamačiau, kad esu prie policijos nuovados. Įėjusi į vidų ir prisėdusi pamačiau savo vyrą. Pagalvojau: „Ačiū Dievui, šiandien mane paleidžia.“

– Papasakokite, kaip valdžia bandė jus priversti atlikti sterilizaciją.

– Šeimos planavimo biuras man padavė laišką ir pasakė: „Atvykite laiške nurodytą dieną ir mes jums nemokamai atliksime operaciją, po kurios nebereikės jaudintis dėl galimo nėštumo.“

Tai išgirdęs mano vyras ėmė jų maldauti: „Ar ji būtinai turi darytis šią operaciją. Žinau, kad tai turės neigiamą poveikį jos sveikatai. Ar nepakanka to, kad daugiau vaikų neplanuojame turėti?“ Jie atsakė: „Jei nesutiksite, gali kilti keblumų ateityje grįžtant į šalį, taip pat vaikai gali turėti problemų mokykloje.“

Tą dieną mus visus penkis nuvežė į šeimos planavimo biurą. Ten buvo daug moterų iš įvairių rajonų.

Operacijos dieną buvau nuvežta į operacinę. Prisimenu tik tiek, kad man pajungė lašinę. Atsimerkusi po kurio laiko pamačiau, kad esu ilgame koridoriuje kartu su dar 7 ar 8 moterimis. Nebuvo jokio medicininio personalo – nei daktarų, nei slaugytojų.

Diena buvo labai šalta, o aš buvau užklota plonyte paklode. Lankytojai iš išorės nebuvo įleidžiami. Apsižvalgius pamačiau iš skausmo dejuojančias moteris. Pasibaigus nuskausminamųjų poveikiui, aš taip pat pajutau aštrų skausmą pilvo apačioje. Mano vyras norėjo mane aplankyti tą dieną, bet nebuvo įleistas.

Nei pas vieną iš moterų nebuvo įleisti šeimos nariai.