Nuo tos dienos, kai spalį eilinis Ramilas Šamsutdinovas buvo sulaikytas ir apkaltintas aštuonių kartu tarnavusių karių nužudymu, jo pasaulis susiaurėjo iki tardymo izoliatoriaus sienų viename iš Sibiro miestų ir teismo salės, kur nagrinėjama jo byla.
Ši publikacija yra LRT.lt portalo partnerio „Radio Free Europe / Radio Liberty“ originalus kūrinys.
Nuo pat pradžių šauktinis, jo giminės ir rėmėjai bandė šaudynes karinėje bazėje pateisinti savigyna – reakcija į brutalias nestatutinių santykių, kurie taip ir lieka neišsprendžiama Rusijos kariuomenės problema, apraiškas.
Vykstant incidento tyrimui, dvidešimtmetis jo aplinkybes plačiau paaiškino areštinėje ranka rašytame atsiprašymo laiške.
„Apgailestauju, kad man nepavyko susilaikyti ir kad griebiausi kraštutinių priemonių, tačiau neturėjau kito pasirinkimo, – rašoma sausio 9 d. šauktinį remiančiame socialinės žiniasklaidos puslapyje paskelbtame laiške. – Nebegalėjau ilgiau kęsti pažeminimo.“
R. Šamsutdinovas kaltinamas 2019 m. spalio 25 d. Rusijos Užbaikalės regione įsikūrusioje karinėje bazėje paleidęs seriją šūvių, nuo kurių žuvo 8 ir buvo sužeisti 2 kariai.
Po to, kai R. Šamsutdinovas buvo sulaikytas, Rusijos gynybos ministerija bandė suformuoti nuomonę, kad vaikinas yra psichiškai nestabilus. Tačiau pats R. Šamsutdinovas nuo pat pradžių teigė, kad jo veiksmus išprovokavo nuolatinis žeminimas ir karininkų bei kitų šauktinių smurtas.
Savo laiške jis rašė, kad „nebuvo kur pabėgti“ ir kam pasiskųsti, todėl galiausiai suveikė jo savisaugos instinktas.
Praėjusį mėnesį kartu su R. Šamsutdinovu tarnavusių karių atžvilgiu karinė vadovybė pradėjo atskirą baudžiamąjį tyrimą, kurio metu bus aiškinamasi dėl, kaip teigiama, vykusių patyčių.
Sausio 9 d. RFE/RL duotame interviu R. Šamsutdinovo tėvas Salimžanas teigė, kad „išleido dorą, tarnauti pasiryžusį vaikiną.“ Jis baigė kadetų mokyklą, aktyviai sportavo ir nors mokėsi ne pavyzdingai, iš esmės buvo „geras vaikis“.
„Aš jį į armiją siunčiau ne kitų kareivių žudyti, bet savo šalį ginti, – telefonu aiškino vaikino tėvas. – Tai armija jį tokiu pavertė.“
Salimžanas teigė tikintis, kad tyrėjai ir teisėjas atsižvelgs į šaudynes išprovokavusias aplinkybes.
„Be abejo jis įvykdė rimtą nusikaltimą, bet turint omenyje, kodėl jis tai padarė, dėl kokių priežasčių, nemanau, kad jis nusipelno kalėjimo iki gyvos galvos,“ – sakė vyras.
Neišgyvendinama problema
Jau ne vienerius metus žmogaus teisių organizacijų dėmesys krypsta į nestatutinių santykių, neoficialiai vadinamų „dedovščina“, problemą Rusijos ginkluotose pajėgose. Nepaisant pastarojo meto pastangų disciplinuoti tyčiotis linkusius karius ir išgyvendinti šią įsisenėjusią ydą, aktyvistai ir aukos pripažįsta, kad ši praktika vis dar labai gaji kariniuose daliniuose visoje šalyje.
Kritikai sako, kad tokia metodika nuo seno taikoma, siekiant skatinti šauktinių draugiškumą ir užtikrinti drausmę daliniuose. Rusijoje karinė tarnyba vis dar yra privaloma – 18–33 metų vyrai privalo atitarnauti vienerius metus (Sovietų Sąjungoje karinės tarnybos trukmė buvo dveji metai).
Visgi anksčiau buvo gana dažnai nepaisoma karo prievolės, pavyzdžiui, turtingesnėms šeimoms išperkant savo atžalas kyšiais.
Pastaraisiais metais Rusija vis daugiau dėmesio skiria profesionaliajai kariuomenei, savanoriams ir kontraktininkams.
Savo laiške R. Šamsutdinovas rašo, kad niekuomet nesiekė išvengti tarnybos, kaip tūkstančiai jaunų vyrų, visuomet buvo pasiryžęs „ginti tėvynę“.
Jis teigia planavęs sieti gyvenimą su ginkluotomis pajėgomis, bet nesitikėjo, kad bus „pasiųstas į tokį pragarą.“
Praėjusį mėnesį R. Šamsutdinovo advokatas Ruslanas Nagijevas RFE/RL sakė, kad tris dienas prieš šaudynes vaikinas nebuvo bluosto sudėjęs, nes karininkai jam neleido miegoti.
Tyrėjai nustatė, kad, skirdami R. Šamsutdinovą į budėjimus, karininkai pažeidė Rusijos gynybos ministro Sergejaus Šoigu įsakymą, draudžiantį imti šauktinius į daugiau kaip tris dienas trunkančias karines operacijas.
Remiantis šiuo įsakymu, tokiose misijose gali dalyvauti tik pagal kontraktą tarnaujantys kariškiai.
Po šaudynių, kelios Rusijos NVO atmetė R. Šamsutdinovo įvykių versiją, o kai kurie pareigūnai apkaltino socialinę žiniasklaidą dėl daromo spaudimo.
Kareivių motinų komiteto – nevyriausybinės organizacijos, siūlančios teisinę pagalbą kariams, Užbaikalės padalinio pirmininkė Valentina Mordova teigia „absoliučiai“ nesutinkanti su tokiu vertinimu.
„Faktai byloja ką kita. Nestatutiniai santykiai yra ir, deja, išliks, – RFE/RL sakė V. Mordova. – Ir juos skatina ne virtuali realybė, o visuomenė, kurioje gyvename.“
Buvęs kariškis R. Šamsutdinovo tėvas teigė, kad tokie nestatutiniai santykiai, su kokiais teko susidurti jo sūnui, nėra dažnas reiškinys. Jis aiškino, kad kiti du jo sūnūs, tarnavę karinėse bazėse Kaukaze ir šalia Sankt Peterburgo, visuomet tik gražiuoju atsiliepdavo apie savo karininkus.
„Jiems nekilo jokių problemų, – sako jis. – Tačiau būtent nuo karininkų priklauso, kokia yra visa bazė. Jei jie korumpuoti ir ištvirkę, tokia bus ir viza bazė.“
R. Šamsutdinovas savo laiške dėkojo tiems, kas suorganizavo jo palaikymo kampaniją.
Jis apgailestavo dėl savo veiksmų ir prašė nužudytųjų karių artimųjų atleidimo.
„Aš nuoširdžiai užjaučiu žuvusiųjų šeimas ir prašau jūsų man atleisti, – rašė jis. – Jei sugebėsite.“
Gruodžio pradžioje Rusijos žiniasklaida pranešė, kad karinė bazė Nr. 54160, kur įvyko šaudynės, uždaroma neribotam laikui.
R. Šamsutdinovo aukų artimieji gavo pinigines kompensacijas, taip pat pranešama, kad Rusijos gynybos ministerija paprašė bankų nurašyti bet kokias jų šeimų skolas.
