Kaukaze yra valstybė, kuri kiekvieno NATO viršūnių susitikimo laukia su didele viltimi ir vis neišgirsta savo pavadinimo. Atrodo, kad Gruzija kartais geriau už kai kurias NATO nares supranta Aljanso misiją ir reikšmę sąjungininkų saugumui. Vilniuje viešėjusi Gruzijos gynybos ministrė Tinatin Chidašeli NATO primena apie vienybės poreikį, neišmoktas Gruzijos karo pamokas, kurias būtina prisiminti dabar, bei teigia, kad, jei nesiplės NATO, plėsis tai, nuo ko Aljansas pasiryžęs ginti savo nares.
– Gruzija buvo daugiausiai prie NATO misijos Afganistane prisidėjusi valstybė, nors pati nebuvo NATO narė. Du trečdaliai jos gyventojų remia narystę NATO, tačiau būsimame Varšuvos viršūnių susitikime tarp galimų kviečiamų kol kas minimos tik Juodkalnija ir Makedonija. Jūs klausiate – kodėl ne Gruzija? Ar pati turite atsakymą į savo klausimą?
– (Tinatin Chidašeli) Tikiuosi, kad šis klausimas nebus svarbus. Noriu aiškiai pasakyti, kad mes remiame Juodkalnijos ir Makedonijos norus prisijungti prie NATO. Tai svarbu toms šalims, regiono saugumui, bet taip pat labai svarbu ir Gruzijai, nes naujų narių priėmimas reiškia, kad NATO atvirų durų politikos durys tikrai atviros ir pro jas įeina šalys, tad ateis laikas įeiti ir Gruzijai. Tačiau Gruzijoje nuolat sakome, kad jei pasaulyje yra šalis, kuri nusipelno narystės NATO, Gruzija turi būti sąrašo viršuje. Ir ne tik dėl savo indėlio į pasaulinę taiką ir saugumą, ne todėl, kad pagal gyventojų skaičių ji – daugiausiai karių į Afganistaną siuntusi šalis, prieš tai siuntusi karių ir į Iraką, o kartu su Europos partneriais dabar dalyvaujanti ir misijoje Malyje. Ji turėtų būti sąrašo viršuje ir dėl to, kad Gruzija visus šiuos metus buvo moksleivė dešimtukininkė, vykdydama demokratijos, kariuomenės reformas, organizuodama demokratinius rinkimus ir demokratinį valdžios pasikeitimą. Jei kažkas kelia sąlygas, o tu jas pildai, turėtų sekti loginiai žingsniai. Būtent jų mes ir tikimės.
– Tad sakote, kad Gruzija paruošė namų darbus, o NATO dabar Gruzijai yra moraliai skolinga dėl Gruzijos indėlio?
– Visi mes turime moralinių skolų vienas kitam. Gruzija skolinga jūsų šaliai ir kitoms partnerėms, nes jei ne jūsų parama ir draugystė, kurią nuolat jautėme iš Baltijos šalių, Lenkijos, Jungtinių Valstijų, Didžiosios Britanijos ir kitų Gruzijos partnerių, nežinau, kur šiandien būtume, ar Gruzija išvis egzistuotų. Tad mes irgi skolingi. Nesakau, kad Gruzija viską padarė, o dabar kažko tikimės gauti atgal. Jei, kai 2008 metais kilo karas Gruzijoje, į Tbilisį nebūtų iš karto atvykęs Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy, arba jei ne vokiečiai, rėmę mus visus šiuos sunkumų metus, nežinau, kur šiandien būtume. Visa tai yra vienos istorijos dalys. Tiesiog norime, kad ji turėtų laimingą pabaigą – demokratinę Gruziją, patenkančią ten, kur ir priklauso, – į Europos Sąjungą ir NATO.
– Bet kuris iš jūsų paminėtų NATO narių pilietis gali sau galvoti – penktasis Šiaurės Atlanto sutarties straipsnis teigia, kad narės turi būti pasirengusios leistis į karą gindamos viena kitą. Gruzija visai neseniai kariavo su Rusija. Kam NATO rizikuoti priimant tokią šalį, dėl kurios gali tekti kariauti?
– Pusė Vokietijos taip pat buvo okupuota Sovietų Sąjungos, kitai pusei tampant NATO nare, tad tokių pavyzdžių galėtume rasti nemažai. Yra tik vienas, tiesus atsakymas į Jūsų klausimą. Jis pagrįstas faktais, o ne kieno nors nuomone. Nuo Rytų Europos šalių priėmimo į NATO dar nebuvo kilęs reikalas pasinaudoti penktuoju sutarties straipsniu. Ar todėl, kad Rusija įsimylėjo šias šalis, ar nustojo apie jas svajojusi? Ne. Todėl, kad jos priklauso NATO ir veikia penktasis straipsnis, kuris turi didžiulę atgrasomąją galią bet kam pasaulyje, kas gali turėti kitokią nuomonę. Tad kalbame apie taiką, o ne apie karą. Nuo pat pirmosios NATO plėtros naujoms aljanso narėms NATO atneša taiką. Vienintelė priežastis, kodėl Estija ar Latvija šiandien yra saugios, yra ne todėl, kad kažkas būtų nustojęs svajoti apie erdvę dominuoti, o todėl, kad jos priklauso NATO. NATO reiškia atgrasymą, prevenciją ir taiką.
– Jūsų pirmtakas, buvęs gynybos ministras Iraklis Alasanija, su kuriuo kalbėjome pernai Gruzijoje, teigė, kad jei Vakarai būtų išmokę Gruzijos karo pamokas, Ukrainos nebūtų buvę. Dabar, kai Rytų Ukraina virsta dar viena Abchazija, kaip, anot Jūsų, turėtų elgtis Vakarų šalys?
– VIsiškai sutinku su I. Alasanija. Kartojome tai nuo 2009 metų – tiek tuometinė Gruzijos valdžia, tiek tuometinė opozicija, dabar valdanti šalį. Kartojome visam pasauliui, kad toliau bus Ukrainos eilė. Tačiau visų santykiai su Rusija normalizavosi ir mūsų niekas nenorėjo girdėti, už nugaros iš mūsų net juokėsi. Deja, mes buvome teisūs, nors dėl to visai nesidžiaugiame. Pasaulis būtų daug saugesnis, jei nebūtų karo Ukrainoje. Bet tokia Kremliaus logika – jei jiems pavyksta kur nors išsisukti, jie imasi stambesnės užduoties. Ukraina buvo didesnis iššūkis nei Gruzija. Jei pavyks išsisukti Ukrainoje, jie bandys ką nors didesnio ir tai galėtų būti NATO narė. Šitaip jie galėtų išbandyti NATO dar labiau. Jie išbandė NATO partnerę, tuomet ėmėsi šalies Europos viduryje, ten dabar vyksta karas, o vėliau gali išbandyti ir NATO vidų, ten, kur skaudėtų labiausiai. Patarimai? Mūsų atsakymai paprasti, nes mes paprasti žmonės. Mes tikime laisve ir taika, tačiau jei kažkas užgniaužia laisvę, atsiranda daug vietos diktatūrai, totalitarizmui, agresijai, okupacijai. Tad nereikia gniaužti laisvės. Jei yra šalių, sakančių, jog nori būti laisvojo pasaulio dalimi, jis turi plėstis. Jei laisvasis pasaulis yra ribojamas, laimi agresija. O jei agresija laimi ties laisvojo pasaulio sienomis, galų gale ji tas sienas kirs.
– Demarkacijos linija palei Abchazijos ir Pietų Osetijos okupacinę ribą vis labiau skverbiasi į jūsų teritoriją. Kaip su tuo tvarkotės? Ar nesijaučiate bejėgiai prieš Rusijos veiksmus?
– Tam tikra visuomenės dalis jaučiasi būtent taip, kaip jūs sakote, – bejėgė, apleista, skeptiška, nebetikinti, kad Europos Sąjunga ir NATO gali ką nors pakeisti. Tokių jausmų esama, negaliu neigti, nebūtų sąžininga, tačiau dauguma gruzinų ir vis dar yra optimistai. Jie vis dar tiki, kad jei būsime kantrūs ir neleisime rusams mūsų išprovokuoti, jei pavyks šalyje išlaikyti taiką ir nesileisti į karinius veiksmus, tuomet turime galimybę įveikti problemas prisijungdami prie Europos Sąjungos ir NATO, užtikrindami šalies saugumą ir gerovę, ir šitaip galų gale vėl atsikovoti abchazų ir osetinų širdis bei protus. Tada būtų išspręstas ir konfliktas. Niekas nesakė, kad bus lengva, bet tikime, kad tai įmanoma. Tam mums būtina vienybė su partneriais, nes viena Gruzija šiame pasaulyje nieko nepakeis.
