Lietuva ir Latvija šiandien kai kuriose srityse iš tiesų konkuruoja, bet tai teikia naudą tiek valstybėms, tiek jų gyventojams. Jau netrukus gali būti išspręstas jūros sienų nustatymo klausimas, o dabartinė Lietuvos pozicija dėl Astravo AE ima artėti prie Latvijos. Interviu LRT.lt kaimyninės Latvijos ambasadorius Indulis Berzinš, dalyvavęs atkuriant šalies nepriklausomybę, prisimena ir lemtinguosius 1991 m. įvykius.
Šis interviu yra LRT.lt straipsnių ciklo „Diplomatai kalba“, kuriame kalbiname Lietuvoje dirbančius užsienio valstybių diplomatus ir tarptautinių organizacijų atstovus, dalis.
I. Berzinš yra vienas iš Latvijos nepriklausomybės signatarų, vėliau pirmininkavęs Saeimos Užsienio reikalų komitetui, buvęs Latvijos užsienio reikalų ministru, šalies ambasadoriumi Danijoje, Jungtinėje Karalystėje, Australijoje ir N. Zelandijoje, Austrijoje ir NATO. Nuo rudens jis dirba ambasadoriumi Vilniuje.
Ambasadorius sako, kad Lietuvos ir Latvijos santykiai jau yra puikūs, bet juos dar pagerinti įmanoma.
– Kokios yra pagrindinės dvišalių santykių sritys?
– Pirmiausia – mūsų prekyba, Latvijos didžiausias importo ir eksporto partneris yra Lietuva.
Taip pat gynyba. Neįsivaizduoju, kad kuri nors mūsų šalis galėtų jaustis saugi tiesiog viena pati. Ir ne vien dėl Suvalkų koridoriaus, nes tai tėra žemės lopinėlis, kuriuo NATO galėtų atsiųsti antžemines pajėgas, jei to reikėtų. Bet ir dėl to, kad saugumo negali padalyti. (...)
Svarbūs ir kultūriniai ryšiai, nors čia ne visada reikia ambasadorių įsikišimo – asmeniniai žmonių ryšiai tokie geri, kad dažnai apsieinama be mūsų. (...)
– Ar manote, kad visos 3 Baltijos šalys, ar bent Lietuva ir Latvija, yra labiau sesės, ar jos tampa konkurentėmis?
– Abu. Iš dalies sutinku su jūsų premjeru, nors jis buvo kritikuotas už žodžius, kad mes esame varžovai kai kuriose srityse. Ir tai tiesa. Ypač kalbant apie tranzitą.
Bet tai nėra kliūtis, tai – galimybė suteikti vartotojams geresnes paslaugas. Toks rungtyniavimas yra naudingas abiem pusėms ir ypač trečiai pusei, kuri naudojasi mūsų ar jūsų paslaugomis.
Yra šiek tiek konkuravimo, bet jis pozityvus. Tai brolių ar draugų varžybos. Tikrai manau, kad tai apima ne tik Lietuvą ir Latviją, bet ir Estiją.
Mes esame labai laimingi, kad dabar Lietuvos santykiai su Lenkija tampa geresni nei anksčiau. Tai labai svarbu iš saugumo perspektyvos.
(...) Mums visada pavyksta, kai dirbame kartu. Pavyko atkovoti nepriklausomybę, vėliau prisijungti prie ES ir NATO. Jūs esate per jaunas tai prisiminti, bet tuo metu vyko diskusijos ir tuo metu kai kurie žmonės Lietuvoje jautė, kad 10 deš. pabaigoje jūs turėjote tikrai geriau išvystytas karines pajėgas nei mes ir estai.
Buvo idėjų, kad Lietuva viena galėtų prisijungti prie NATO, o estai, pradėję stojimo į ES derybas gal 1998 m., galėtų vieni įstoti į Bendriją.
Tai buvo baisios klaidos, nes vienintelis būdas prisijungti – arba mes visos 3, arba nė viena. Ir mes visi prisijungėme. Mums pavyko, nes glaudžiai dirbome kartu. (...)
– Vyksta politinis bendradarbiavimas, bet ar lietuviai ir latviai pakankamai žino vieni apie kitus ir kaimyninės valstybės gyvenimą?
– Būkime realistais. Kiekvienoje šalyje svarbiausias interesas yra sava šalis. Ir net labiau – sava savivalda. Nes tai jungia su vietos bendruomene ir kitais. Tai akivaizdu, ir aš neperdedu.
Mes daug dirbame stengdamiesi informuoti vieni kitus. Jei vyksta kažkas svarbaus, gerai, kad nieko blogo, bet, pavyzdžiui, rinkimai, žinoma, jie kels susidomėjimą Latvijoje. Bus straipsnių žiniasklaidoje ir žmonės juos skaitys, galvos, kas laimės. (...)
– Ar tiek Lietuva, tiek Latvija supranta kiekvienos iššūkius saugumui ir ar šalys galėtų glaudžiau bendradarbiauti, pavyzdžiui, kartu įsigydamos karinę techniką?
– Tikrai taip, supranta. Bet, kaip ir minėjau, visada yra vietos (santykių) gerinimui. O dėl bendrų pirkimų – viskas nėra taip paprasta.
Gerai tai žinau iš buvusio paskyrimo ambasadoriumi prie NATO. Lengva būtų pirkti amuniciją, bet kita sunkiau, nes kiekviena šalis turi savo planus, kada turėtų pirkti tą ar tą. Ir jei mūsų plane nurodyta, kad turėtume pirkti kažkokią karinę techniką, o jūs tuo metu turėtumėte pirkti kažką kita, būtų sunku.
Mes vis dar esame atskiros šalys, nors ir priklausome NATO ir ES. Esame geri ir artimi kaimynai, bet atskiros šalys, turime atskirus planus, kaip vystyti savo karines pajėgas. Žvelgiant iš šios pusės, sunku matyti tokį bendrumą. Ne dėl to, kad to nenorima, nes turbūt norima, bet dėl skirtingų laiko planų. (...)
– Kai Lietuva gerina savo santykius su Lenkija, ar latviai to nemato kaip dėmesio sau stokos?
– Mes plojame. Dėkui Dievui, dabar ne 2014-ieji. Tada, po Rusijos agresijos prieš Ukrainą, viskas buvo visiškai kitaip. Mes tikrai pagrįstai baiminomės veiksmų prieš mus. Dabar situacija kitokia. Mes jaučiamės gerokai saugesni.
Ir tai liečia ne vien Suvalkų koridorių, Baltijos šalių bendradarbiavimas su Lenkija yra itin svarbus saugumo prasme. Jei neturi saugumo, neturi nieko. Tai visa ko pradžia – valstybingumas ir tavo valstybės saugumas.
Todėl mes plojame ir nemanome, kad jūsų glaudesni santykiai su Lenkija kuria kokią nors problemą ar iššūkį mūsų santykiams. Kaip žinote, jūsų prezidentas po rinkimų lankėsi Lenkijoje, o po to atvyko į Latviją. Tai reiškia, kad abi šalys yra svarbios Lietuvai.
– O kaip dėl Lietuvos ir Latvijos jūros sienos sutarties, ar galime tikėtis, kad ši problema bus netrukus išspręsta?
– Taip, dėl šios sutarties procesas vyksta, jūsų parlamentas šį dokumentą jau ratifikavo, mūsiškis dar ne. Aptariame galimą papildomą sutartį dėl ekonominio bendradarbiavimo. Pažiūrėsime.
Svarbiausia, kad turime stiprią politinę valią tai padaryti. Abu prezidentai tai patvirtino savo susitikimo metu. Jų asmeniniai santykiai geri. Manau, kad anksčiau ar vėliau mes šią problemą išspręsime. Bet tai nėra kliūtis bendradarbiauti kitose srityse. (...)
– O kaip dėl Astravo AE energijos?
– Mes neperkame ir nesame suinteresuoti pirkti energijos iš Baltarusijos. Ką mes darome, tai atsiveriame galimybei pirkti iš Rusijos tuo atveju, jei kaina pirkti iš kitų šaltinių būtų per didelė arba energijos stigtų. Tai susiję su saugumu, o ne su pirkimu iš Baltarusijos. Mes niekada nesakėme, kad pirksime iš Baltarusijos.
Antra, deja, yra tokia situacija, kai vienintelis dalykas, galėjęs baltarusius sustabdyti nuo elektrinės statymo, buvo nauja Lietuvos elektrinė. Jūs referendume pasakėte „ne“, tada baltarusiai pasinaudojo šiuo šansu pasistatyti savo.
Trečia, mes esame susirūpinę dėl tų pačių elektrinės saugumo dalykų, kaip ir jūs. Taip, Vilnius yra arčiau, bet vos už kiek daugiau nei 100 km nuo Astravo yra Daugpilis, vienas didžiausių Latvijos miestų. Kaip žinote, daug kas priklauso nuo vėjo krypties. (...)
Jūsų valdžia žingsnis po žingsnio keičia savo poziciją ir artėja prie Latvijos valdžios pozicijos. Negalime sustabdyti šios AE boikotuodami ar darydami kažką kita, negalime to sustabdyti megafono diplomatija, ji neveikia. Vienintelis būdas kažko pasiekti – leistis į dialogą su Baltarusija ir juos įtikinti, kad jie turėtų laikytis visų tarptautinių standartų ir saugumo taisyklių. Turėtų laikytis tarptautinių organizacijų taisyklių. (...)
– O kokia šiandien rusakalbių ir nepiliečių Latvijoje situacija, ar jie gali būti grėsme, jei Rusija bandytų kaip nors jais pasinaudoti?
– Ne, tikrai ne. Manau, kad Maskva puikiai žino, kad tai lojalūs Latvijai žmonės. Jie yra laimingesni gyvendami nepriklausomoje Latvijoje, kuri priklauso ES ir NATO, nei būtų gyvendami Rusijoje.
Žinoma, yra ir kitokių žmonių. Turime europarlamentarę (Tatjaną) Ždanoką, kuri atstovauja Latvijai, nors kai kuriais požiūriais yra prieš nepriklausomą Latviją. Situacija keičiasi ir šie rusakalbiai, kurie ne visada yra rusai, yra labiau lojalūs Latvijai nei anksčiau.
– Pereikime prie asmeninių klausimų. Jūs anksti pradėjote karjerą viešajame sektoriuje, politikoje. Kaip prisimenate tuos laikus ir kontaktus su Lietuvos lyderiais?
– Prieš atvykdamas čia, turėjau du stiprius ryšius su lietuviais. Pirma, tai su Vytautu Landsbergiu, jau buvau su juo susitikęs ir dabar. Pažįstu jį nuo pat mūsų nepriklausomybių pradžios.
Taip pat su Emanueliu Zingeriu. Kai įvyko baisūs 1991 m. sausio 13-osios įvykiai, kurių metu žuvo žmonės, Emanuelis paskambino man, tuo metu buvome abu savo parlamentų Užsienio reikalų komitetų vadovai, ir pasakė man, kas vyksta Lietuvoje. Ir jis man sakė, vyrai, būkite pasiruošę, nes kažkas tokio neabejotinai atsitiks Rygoje. Ir tai įvyko, nors aukų, laimei, nebuvo tiek daug.
Šie laisvės kovotojai yra viena grupė žmonių, kuriuos pažįstu. Kita grupė – diplomatai. (...)
Jei grįžtume į 10 deš. pradžią, kai mes ir jūs balsavome dėl nepriklausomybės, jūs tuo metu buvote lyderiai. Jūsų sprendimas jau netrukus siekti visiškos nepriklausomybės buvo labai drąsus. Jūs tai padarėte, nes veikiausiai manėte, kad turite didesnę tikimybę tai pasiekti turėdami aiškią poziciją.
Mes balsuodami dėl nepriklausomybės įtvirtinome pereinamąjį laikotarpį. Ėmėmės derybų, stengdamiesi atsiskirti nuo Sovietų Sąjungos. Tai kitokia prieiga. Žinoma, Lietuva buvo lyderė, bet jūsų šansai buvo geresni.
Latvijoje mes turėjome daug vadinamųjų rusakalbių. Ir kadangi juos formavo ir spaudimą darė Sovietų Sąjunga, žinoma, daug jų nebuvo ištikimi nepriklausomos Latvijos idėjai. Tada turėjome centrinę Pabaltijo karinio rajono vadavietę, čia buvo daug karių ir karininkų, gerokai daugiau nei čia (Lietuvoje).
Tad buvo skirtingų kelių siekti nepriklausomybės, bet galų gale po karinio perversmo Maskvoje 1991 m. rugpjūtį mes visi tapome nepriklausomomis šalimis ir mus pripažino net Sovietų Sąjunga. (...)
– Kaip tapote diplomatu?
– Baigęs užsienio reikalų ministro kadenciją, buvau paprašytas naujosios ministrės likti tarnyboje, nes gerai išmaniau tarptautinius reikalus, turėjau pažinčių. Kurį laiką dvejojau, nes turėjau kitokių planų, bet nusprendžiau pabandyti. Buvau nusiųstas į Kopehagą, vėliau į Vieną, į NATO ir tada į Lietuvą.
– O ką mėgstate veikti laisvalaikiu?
– Dar per anksti sakyti, ką veiksiu Lietuvoje, čia atvykau vos prieš 5 mėnesius ir buvau užsiėmęs susitikimais, per kuriuos prisistačiau pareigūnams.
Laisvalaikiu mėgstu skaityti knygas ir tai darau net tada, kai esu labai užimtas. Turėdamas laiko, jį leidžiu su šeima – su žmona ir savo jaunėliu sūnumi, jis čia lanko tarptautinę mokyklą ir mokosi lietuvių kalbos. Jis džiaugiasi tai darydamas. Mano šeimai patinka čia gyventi.
