Pasaulyje

2020.02.10 20:15

Iš Venesuelos ištrūkusios lietuvės patirtis: komunistiniai režimai atima iš žmogaus visas svajones

Rimantas Leonavičius2020.02.10 20:15

Kas dvi sekundes vienas žmogus yra priverstas palikti savo šalį. Šiuo metu visame pasaulyje yra daugiau nei 70 milijonų pabėgėlių. Po Sirijos, antra pagal dydį pabėgėlių krizė yra ištikusi Venesuelą. 

Tai šalis be karo, kuri turi didžiausias naftos atsargas pasaulyje. Nuo 2015 iki 2019 metų, šalį paliko 4 milijonai žmonių. Jungtinių Tautų vyriausiojo žmogaus teisių komisaro biuras nustatė, kad Venesueloje yra pažeidžiamos – tiesiogine ir netiesiogine prasme – visos žmogaus teisės: civilinės, politinės, ekonominės, socialinės, ir kultūrinės.

Apie situaciją Venesueloje kalbamės su Venesuelos lietuviais Vanda Liesinskas Aleksiejunas (Venesuelos lietuvių bendruomenės sekretorė) bei Vyteniu Folkmanu (bendruomenės pirmininkas). Ponas Vytenis paaiškina situaciją Venesuelos lietuvių bendruomenėje, o ponia Vanda apie bendrą situaciją šalyje bei jos naujas kūriamas gyvenimas Lietuvoje.

Pokalbis su Vyteniu Folkmanu

– Pone Vyteni, kiek lietuvių ir/ar lietuvių kilmės venesueliečių gyvena šiandien Venesueloje?

– Labai sunku žinoti, tiesą sakant, nes nesame atlikę surašymo. Be to, Venesuela kaip šalis yra labai didelė, todėl yra sunku su visais susisiekti. Kai atėjau į pirmininko postą, bandžiau surasti visus Venesueloje gyvenančius lietuvius ir lietuvių kilmės asmenis.

Ieškojome lietuviškų pavardžių visose telefonų knygose, per įvairius kontaktus, kurie žinojo vieną ar kitą lietuvį. Tada sukūrėme Venesuelos lietuvių bendruomenės feisbuko paskyrą, ir pamažu pradėjo didėti narių skaičius. Dabar mūsų yra apie 700!

Tiesa, daugelis buvo priversti išvykti iš šalies, todėl skaičius pačioje Venesueloje sumažėjo, ypač jaunimo tarpe. Šalyje lieka apie 100 lietuviškų ar lietuviškų šaknų turinčių šeimų, o jose jau yra nuo pirmos (lietuvių, kurie emigravo) iki ketvirtos kartos (anūkai ir proanūkai).

– Nuo krizės pradžios 2013 metais ir iki dabar, kiek iš jų buvo priversti pasitraukti į skirtingas pasaulio vietas?

– Taip pat nėra lengva nustatyti, tačiau galima matuoti, kad apie 20% iš prieš tai išvardintų.

– Kiek iš jų pasirinko Lietuvą kaip šalį, kurioje pradėti naują gyvenimą?

– Nuo 2013 metų, kiek aš žinau, tik 6 žmonės. 3 iš jų yra viena šeima, kitas mirė būdamas Lietuvoje, ir dar kitas kiek vėliau išsikraustė.

– Yra Venesuelos lietuvių, palaikančių Maduro režimą?

– Nors gali atrodyti absurdiška, taip, yra. Tiesą sakant, labai daug vis dar palaiko ir tiki režimu. Kas yra neįtikėtina, kad kai kurių iš jų protėviai buvo priversti pabėgti iš tokio žiauraus komunizmo, koks buvo Lietuvoje, ir jie dabar pamiršo visas jų patirtas kančias, kaip reikėjo palikti savo turtą ir visą sukurtą gyvenimą, ir bėgti.

– Tai sukėlė kažkokių problemų bendruomenės kasdieniame gyvenime?

– Ne. Nors esu girdėjęs, kad bendruomenėje yra skundžiamasi, kad žmonės yra atskiriami, tai iš tiesų buvo vienas žmogus, kuris net negyvena Venesueloje ir kuris neseka mūsų veiklos.

Mes žodį bendruomenė priimame labai asmeniškai, ir tai yra lietuvių bendruomenė, todėl ateiti gali visi, nepaisant jų politinės ideologijos.

Mūsų tikslas yra Lietuva, skleisti lietuvišką žinią, dalintis savo meile Lietuvai, ir trumpam pamiršti, kas vyksta šalyje. Nors mes žinome, kas yra kas, neleidžiame, kad tai darytų įtaką bendruomenės gyvenime.

– Jums būnant šiuo metu Lietuvoje, kaip Venesuelos lietuvių bendruomenė vis dar veikia?

– Lietuvoje gyvenu labai mažai laiko, bet iš čia vis dar koordinuojame veiklą ir padedame visame kame. Technologijų dėka galime susirašinėti ir pasikalbėti karts nuo karto, ir tai jau yra daug.

Paskutinį kartą susitikome 2018 metų pabaigoje švęsti Kūčias kartu bendruomenėje, bet per paskutinius metus tai pasidarė labai sunku, iš dalies dėl ekonominės situacijos, kai visi galvoja apie išgyvenimą, o iš kitos pusės dėl susiklosčiusios situacijos šalyje, kur prioritetai kiekvienoje šeimoje yra, logiška, skirtingi.

– Ar galima pasakyti, kad tie išvykę nariai šiuo metu pastatė tiltą tarp Lietuvos ir Venesuelos?

– Taip ir yra, iš tiesų. Mes bandome padėti ir bandome nukreipti visą turimą pagalbą tiems žmonėms, kuriems labiausiai reikia, nuolat palaikydami kontaktą. Mūsų darbas čia nesibaigė dar.

Pokalbis su Vanda Liesinskas Aleksiejunas

– Vanda, žiūrint į kritinę šalies situaciją, kaip pavyko išvykti iš Venesuelos?

– Nupirkti lėktuvo bilietą buvo tikra odisėja. Venesueloje niekas negali nusipirkti lėktuvo bilieto su vietine valiuta. Tai turi būti doleriais ir tik kreditine kortele. Aš turėjau nupirkti dolerius juodojoje rinkoje (nes Venesueloje jau 17 metų yra labai smarkiai apribotas dolerių banknotų pirkimas), juos paduoti dukterėčiai, kuri turi užsienio banko kreditinę kortelę, ir paprašyti, kad ji man nupirktų.

– Būdama Lietuvoje palaikote kontaktą su artimaisiais, su bendruomene?

– Retkarčiais kalbu su savo tėčiu, ir jis man pasakoja, apie situaciją šalyje. O bendruomenė nebesusibūrė dėl ekonominių ir saugumo problemų. Krizei prasidėjus, susitikome tik 2–3 kartus per metus paminėti svarbiausias valstybines šventes (vasario 16-oji, kovo 11-oji, t.t).

– Kalbant apie dabartinę situaciją šalyje, kaip būtų geriausia ją aprašyti?

– Yra vienas dalykas, kuris gali gerai aprašyti situaciją: juodoji rinka. Pagalvok apie bet kokį produktą, net apie tokį, kurį net būtų sunku gauti Lietuvoje. Tai jį tokį rasi Venesuelos juodojoje rinkoje.

Juodoji rinka yra labai didelė, ir ten yra visko. Valiuta yra devalvuota, nuėmė penkis nulius, bet tai nieko nepakeitė, nes infliacija yra tokia didelė, kad žmonės iš pradžių perka grynuosius pinigus, kad po to galėtų mokėti už produktus juodojoje rinkoje.

– Kitaip tariant, bando įvairias būdais išgyventi?

– Taip, tik taip ir ne kitaip. Venesueloje išgyvenama. Nebūtų tikslu sakyti, kad žmonės gyvena, negalima to vadinti gyvenimu.

– Ką tuomet žmonės daro, kad išgyventų?

– Vienas iš būdų išgyventi Venesueloje yra per pinigų siuntimus iš šeimos narių arba draugų, kurie yra užsienyje, bet tokie pinigų siuntimai trumpuoju laikotarpiu padeda žmonėms, o ilguoju laikotarpiu – režimui.

– Kodėl?

– Režimas yra labai suinteresuotas gauti venesueliečių iš užsienio siunčiamus pinigus, tokiu būdu jie gali turėti išlygų. Pinigai yra išsiunčiami eurais, doleriais arba svarais, taigi tai yra ta valiuta, kurią pasilieka Vyriausybė. Automatiškai žmogus praranda perkamąją galią, išsigryninęs pinigus vietine valiuta – bolivarais.

– Toks užburtas ratas…

– Tikrai taip, nes vis tiek turėsi grįžti į eilę prie parduotuvės. Karacase yra parduotuvių, kurių lentynos pilnos produktų, bet į jas patenka tik tie žmonės, kurie moka doleriais, o kainos yra nežemiškos, ir tai gali sau leisti tik privilegijuoti asmenys, o tokie gyvena įprastą gyvenimą. Visi kiti žmonės Venesueloje, kai turi dolerius, juos taupo, o ne išleidžia.

– Venesuela vis dar turi didžiausias naftos atsargas pasaulyje. Kodėl to neišnaudoja?

– Išnaudoja, bet netinkamai. Venesuela senai pardavė visas naftos atsargas savo „partnerėms“
Rusijai, Turkijai, Kinijai ir kitoms režimą palaikančioms šalims, kurių parama vis dar suteikia reikiamą kiekį deguonies, kad galėtų toliau kvėpuoti ir nepaspringtų nuo tarptautinės bendruomenės spaudimo. Labai liūdna matyti, kaip režimas parduoda šalį, kad tik galėtų šiek tiek ilgiau pabūti valdžioje.

– Rusija, Turkija, Kinija?

– Ir ne tik. Režimo draugai be tų minėtų yra „Hezbollah“, Kolumbijos „FARC“, Nikaragvos „MLN“ ir kitos revoliucinės grupuotės, kurios, manau, intervencijos atveju padėtų Maduro režimui.

– Intervencijos atveju?

– Taip. Mano manymu, vienintelė išeitis yra karinė intervencija. Mano žinojimas apie karybą yra nulinis, tačiau manau, kad šįkart tai yra vienintelis atsakymas į visą šitą konfliktą.

– O gal dialogas?

– Ne, diktatūros nepasiduoda. Dialogas, kurį siūlo Vyriausybė yra iš tiesų apgaulė. Jie tuo siekia toliau laikytis valdžioje. Aš nemanau, kad jie iš tikrųjų nori rezultatų. Visąlaik, kai jie bandė kalbėtis, patys atsikeldavo ir išeidavo nuo derybų stalo. Nėra pagrindo manyti, kad šįkart kažkas keisis.

– Dėl to atvažiavai į Lietuvą?

– Taip, situacija buvo nebepakeičiama. Aš manau, kad lietuviai tikrai supranta, kas šiuo metu vyksta Venesueloje. Jie patys savo kailiu tai patyrė, ir dar baisesnių dalykų. Kas nesimoko iš savo klaidų, yra pasmerktas jas kartoti.

– Lietuviai solidarizuojasi šiuo klausimu?

– Solidarumas Lietuvoje egzistuoja, tik šalis yra pakankamai toli, kad kas nors atkreiptų į tai dėmesį, o santykiai tarp Lietuvos ir Venesuelos niekada nebuvo patys stipriausi.

– Jautiesi arti Venesuelos, nepaisant fizinio atstumo?

– Venesuela yra toli, bet būtent dėl to labiausiai skauda. Atrodo, kuo toliau esi, tuo labiau skauda.

– Lietuva tave svetingai priėmė?

– Lietuva labai svetingai priėmė, bet ir turėjo taip daryti, nes aš esu Lietuvos pilietė. Nors aš esu kilusi iš Venesuelos, mano lietuviškoji pusė šiandien leidžia man būti čia, ir garantuotai jaustis lietuve, turėti tas pačias teises kaip ir bet koks vietinis lietuvis, ir dėl to man nereikia jaustis kaip emigrantei, bet…

– Bet?

– Bet tautų migracija, nepaisant situacijos dėl kurios ji yra vykdoma, yra, buvo ir bus nuolatinis reiškinys mūsų istorijoje. Ir nors šiandien gyvename geresniame pasaulyje negu prieš 100 metų, vis dar yra tokių šalių, kaip Venesuela, kur situacija yra kritinė. Labai norėčiau, kad valstybės neuždarytų savo sienų ir priimtų tuos žmones, kurie yra priversti pasitraukti iš savo šalies. Manau, kad Lietuva yra tam pasiruošusi.

– Planuoji ateitį Lietuvoje?

– Man labai patiktų čia augti, pradėti iš naujo. Šiandien bandau išgyventi kiekvieną dieną. Nėra lengva, nes mano svajonės buvo atimtos. Komunistiniai režimai atima iš žmogaus visas svajones. Yra labai sunku pradėti iš naujo, tam tikrame amžiuje, naujoje šalyje ir nemokant kalbos, bet aš noriu ir man pavyks.

Statistika iškalbinga

Jungtinių Tautų vyriausiojo žmogaus teisių komisaro biuro tyrimas išdėstytas per 31 pagrindinių punktų. Pridėti ir keli punktai iš Venesuelos lietuvių pasakojimų apie situaciją šalyje

1. Ekonominė ir socialinė krizė smarkiai pablogėjo 2018 ir 2019 metais. Šiuo metu minimalus darbo užmokestis Venesueloje nesiekia 4 eurų. Nors Vyriausybė nusprendė kelis kartus padidinti minimalų atlyginimą, jo perkamoji galia sumažėjo tiek, kad jo nebegalima laikyti pragyvenimo šaltiniu. Minimalus atlyginimas sudaro mažiau nei 5 proc. pagrindinio maisto krepšelio sumos.

2. Vienos šeimos pajamos leidžia valgyti tik kartą per savaitę. Infliacija pasiekė iki šiol neregėtas aukštumas, o naftos eksportas smarkiai sumažėjo.

3. Dėl netinkamo išteklių panaudojimo, korupcijos ir viešosios infrastruktūros priežiūros stokos, buvo pažeista teisė į padorų gyvenimo lygį. Dėl to sutriko pagrindinių paslaugų teikimas, viešasis transportas, galimybė naudotis elektra, vandeniu ir dujomis.

Trūksta būtiniausių maisto ir higienos prekių. Maisto prekių trūkumas turi ypač neigiamą poveikį moterims: jos yra priverstos praleisti vidutiniškai 10 valandų per dieną eilėje į parduotuvę, ar net mainais keičia maistą už seksą. Trūksta beveik visų rūšių kontraceptinių priemonių; kai kuriuose miestuose trūkumas yra milžiniškas. Tai padidina užsikrėtimo ŽIV riziką ir kitomis lytiškai plintančiomis ligomis, taip pat nepageidaujamų (ypač paauglių tarpe) nėštumų procentą.

4. Nėštumas yra pagrindinė paauglių mokyklos metimo priežastis. Nuo 2015 metų, nėščiųjų paauglių padaugėjo 65 procentais.

5. Venesueloje veikia du parlamentai. Maduro režimas pralaimėjo parlamento rinkimus 2016 metais, ir nepatenkinti rezultatais, sukūrė naują parlamentą, kuriame leidžia savo įstatymus, visiškai ignoruodami žmonių išrinktą parlamentą.

6. Venesueloje labai dažni „greiti pagrobimai“. Žmonės yra pagrobiami 24 valandoms, o už pagrobtą asmenį prašoma atsilyginti JAV doleriais. Pagrobtų asmenų šeimos visada randa būdų surinkti reikiamą pinigų sumą ir pagrobėjai paleidžia žmones. Būna ir atvejų, kai žmonės randami nužudyti gatvėje, nes nebuvo atsiliepta į skambutį, arba nebuvo surinkta reikalinga pinigų suma.

7. Venesueloje nėra jokių saugumo garantijų. Tam tikrose vietose yra labai daug „alcabalas“ (patikros punktai), kuriuose uniformuoti žmonės (nebūtinai pareigūnai) stabdo praeivius ir juos apžiūri.

8. Venesueloje nuo 2013 metų vyksta masyvi protų emigracija. Gydytojai, profesoriai, įvairių sričių medicinos specialistai (daugiausia slaugytojai) išvyko, o šalis liko be būtiniausio ligoninės personalo, be tinkamos bazinės medicininės priežiūros, ir su didžiuliu medikamentų trūkumu. Pačių pacientų šeimos turi pasirūpinti vandeniu, pirštinėmis, švirkštais ir visomis kitomis reikalingomis priemonėmis. Keturiuose pagrindiniuose Venesuelos miestuose, įskaitant ir sostinę Karakasą, pranešta, kad trūksta 60–100 proc. būtiniausių vaistų.

9. Vėl sugrįžo tokios ligos kaip tymai ir difterija (kadaise stabdytos vakcinos pagalba).

10. Nacionalinių ligoninių apklausos rezultatai parodė, kad nuo 2018 m. lapkričio mėn. iki 2019 m. vasario mėn. dėl ligoninų atsargų trūkumo mirė 1557 žmonės. 2019 m. kovo mėnesio elektros dingimas padarė nepataisomą žalą. Jo metu mirė 40 pacientų kurių gyvybė priklausė nuo medicininių prietaisų prijungimo prie elektros.

11. 2016 m. gegužės 13 d., Vyriausybė paskelbė visoje šalyje „nepaprastąją padėtį” dėl kritinės ekonomikos padėties ir įkūrė Comités Locales de Abastecimiento y Producción (CLAP) (liet. vietiniai tiekimo ir gamybos komitetai), kurie turėjo padėti atstatyti ekonominę padėtį. Šie komitetai, kartu su karinėmis ir saugumo pajėgomis buvo įgalioti paskirstyti pagalbą maisto dėžėmis (vadinamąsias CLAP dėžėmis), kurios, pasak Vyriausybės, pasiekia 6 mln. gyventojų namų. Jungtinių Tautų vyriausiojo žmogaus teisių komisaro biuras gavo informacijos iš žmonių, kurie, nepaisant to, kad neturėjo pakankamai galimybių gauti maisto, nebuvo įtraukti į CLAP dėžių platinimo sąrašus, nes nepalaikė režimo partijos.

12. Mažiausiai dešimtmetį Vyriausybė, taip pat jos kontroliuojamos institucijos, išleido įstatymus ir vykdė valstybinę politiką, kuri paspartino teisinės valstybės išnaikinimą ir demokratinių institucijų, įskaitant Nacionalinę asamblėją (parlamentą), išardymą. Šiomis priemonėmis siekiama neutralizuoti, represuoti ir persekioti politinius oponentus bei visus Vyriausybės kritikus. Ši tendencija padidėjo 2016 m., po to, kai opozicija iškovojo daugumą vietų Nacionalinėje asamblėjoje. Tai paskatino selektyvias politinės opozicijos represijas ir nuolatinį demokratinės erdvės apribojimą.

13. 2016 m. gegužės 13 d. prezidento paskelbta „nepaprastoji padėti“ yra atnaujinama kas 60 dienų. Dekretas vykdančiajai tarybai suteikia plačius, neaiškius ir slaptus įgaliojimus, kad ji esą išsaugotų vidaus tvarką.

14. 2017 m. prezidentas aktyvavo „Zamora“ planą – strateginį pilietinio ir karinio saugumo planą – skirtą bendram ginkluotojų pajėgų, kovotojų grupuočių ir civilių susibūrimui. Ši politika reiškia didinamą valstybės institucijų militarizavimą.

15. FAES (greito reagavimo padalinys), įsteigtas 2017 m. siekiant kovoti su organizuotu nusikalstamumu. Šis padalinys tariamai atsakingas už daugybę neteisminių mirties bausmių vykdymo skirtingose saugumo operacijose.

16. Institucijos, atsakingos už žmogaus teisių apsaugą, tokios kaip Generalinio prokuroro tarnyba, teisėjai ir ombudsmeno tarnyba, paprastai neatlieka operatyvaus, veiksmingo, nuodugnaus, nepriklausomo, nešališko ir skaidraus pažeidimų tyrimo.

17. Venesueloje vyksta savavališki sulaikymai, kankinimai, dažnas per didelis jėgos panaudojimas ir netinkamas elgesys.

18. Daugiau nei dešimtmetį Venesuela priėmė ir įgyvendino įstatymus ir dekretus, kurie apribojo demokratinę erdvę, susilpnino viešąsias institucijas ir pakenkė teismų nepriklausomumui. Nors šios priemonės buvo patvirtintos siekiant „išsaugoti viešąją tvarką“ ir „nacionalinį saugumą“ nuo tariamų vidaus ir išorės grėsmių, padidėjo valstybės institucijų militarizavimas ir civilių gyventojų užimtumas vykdant žvalgybos ir gynybos užduotis. Visa tai leido Vyriausybei įvykdyti daugybę žmogaus teisių pažeidimų.

19. Degalų kaina yra geriausias rodiklis matuoti krizės dydį. Nepaisant visų krizių, degalų kaina išlikdavo stabili, bet dabar kaina yra smarkiai pakilusi. Šiandien kuras yra prabangos prekė, šalyje kuri turi didžiausias naftos atsargas pasaulyje.

20. Venesueloje viešąjį transportą pakeitė „perreras“ (šunų nameliai). Tai – sunkvežimiai be stogo, kuriuose žmonės yra vežami suspausti.

21. Pastarąjį dešimtmetį vykdyta ekonominė ir socialinė politika, susilpnino maisto gamybos ir paskirstymo sistemas, padidindama maisto prašančiųjų žmonių skaičių.

22. Dėl abortus ribojančių įstatymų, moterys dažnai yra priverstos pasidaryti nesaugius abortus. Tai prisidėjo prie moterų mirtingumo skaičiaus augimo, kurio buvo galima išvengti, nes maždaug 20 proc. moterų mirčių, matyt, buvo susijusios su abortais, atliktais nesaugiomis sąlygomis. Kitos pagrindinės moterų mirties priežastys yra kvalifikuoto personalo trūkumas gimdymo metu, medicininių atsargų ir tinkamų sąlygų ligoninėse trūkumas, dėl kurių daugelis moterų buvo priverstos gimdyti užsienyje.

23. Du dešimtmečius Vyriausybė rėmė socialinę politiką vykdydama „Misiones Bolivarianas“ (liet. „Bolivaro misijas“). Šios programos skirtos kovoti su skurdu ir socialine atskirtimi, taip pat mažinti lyčių nelygybės atotrūkį. Šiandien Venesuelos gyventojai vis labiau priklauso nuo socialinių programų, kad galėtų gauti minimalų pajamų ir maisto kiekį.

24. Be to, 2016 metų pabaigoje prezidentas paskelbė „Carnet de la Patria (liet. „liaudies kortelė“) sukūrimą, kurios pagalba nuo šiol bus teikiamos visos programos, įskaitant naują tiesioginio pinigų siuntimo sistemą šeimoms. Šių programų naudos gavėjų sąrašą tvarkė režimo partija, o ne Vyriausybės institucijos. Apklaustieji pranešė, kad kortelę gauna visi, tačiau prioritetas skirtas ir specialios išimtys taikomos režimo partijos nariams. Kitų paramos gavėjų politinė veikla ir ideologija yra nuolat stebima ir tikrinama.

25. Vyriausybė ekonominės krizės kaltę suvertė Venesuelai taikomoms sankcijoms iš užsienio valstybių, teigdama, kad dėl per didelių reikalavimų bankų operacijos buvo atidėtos ar atmestos, o turtas įšaldytas, kas galų gale apriboja valstybės galimybes importuoti maistą ir vaistus.

26. Pastaraisiais metais Vyriausybė bandė primesti komunikacijos hegemoniją, nustatydama savo įvykių versiją ir sukurdama aplinką, ribojančią nepriklausomą žiniasklaidą. Ši padėtis ir toliau blogėjo 2018–2019 metais. Valdžia uždarė dešimtis laikraščių, privertė nutraukti kai kurių radijo stočių ir televizijos kanalų transliavimą. Žurnalistų areštų padaugėjo, įskaitant užsienio žurnalistus, kurie buvo išsiųsti ar išvyko iš šalies iškart po jų paleidimo. Šiuo metu tremtyje yra šimtai Venesuelos žurnalistų.

27. Internetas ir socialiniai tinklai tapo pagrindine gyventojų komunikacijos ir informacijos priemone, dar labiau ribojant prieigą prie nepriklausomos informacijos žmonėms, kurie neturi prieigos prie interneto. Palaipsniui mažėja interneto sparta, nėra investicijų į tokią infrastruktūrą. Be to, pastaraisiais metais Vyriausybė blokavo nepriklausomas naujienų svetaines ir reguliariai blokuoja pagrindinius socialinius tinklus.

28. Kai kurie įstatymai ir reformos palengvino opozicijos ir bet kurio Vyriausybės asmens kriminalinį persekiojimą dėl neaiškių nuostatų, griežtesnių sankcijų už faktus, kuriuos garantuoja teisė į taikių susirinkimų laisvę, karinės priemonių naudojimas prieš civilius gyventojus, ir apribojimai nevyriausybinėms organizacijoms atstovauti žmogaus teisių pažeidimų aukoms.

29. Paaštrėjus politinei, socialinei ir ekonominei krizei, nuo 2014 m. daugėjo demonstracijų prieš Vyriausybę, didėjo jų intensyvumas. Oficialiais duomenimis, 2017 m. įvyko 12913 demonstracijų, 2018 m. – 7563 ir 3251 nuo 2019 m. sausio 1 d. iki gegužės 12 dienos.

30. NVO „Venesuelos kriminalinio forumo“ duomenimis, nuo 2014 m. sausio mėn. iki 2019 m. gegužės mėn. dėl politinių priežasčių buvo areštuoti mažiausiai 15045 žmonės. Iš jų 527 buvo areštuoti 2018 m., o 2.091 – nuo 2019 m. sausio iki gegužės. Dauguma jų buvo areštuoti demonstracijų metu. 2019 m. gegužės 31 d. 793 žmonėms buvo savavališkai atimta laisvė.

31. Daugeliu atvejų sulaikyti asmenys buvo kankinami viena ar keliomis formomis arba su jais buvo žiauriai, nežmoniškai ar žeminančiai elgiamasi, jie buvo baudžiami, pavyzdžiui, naudojant elektros srovę, dusdami plastikiniais maišeliais, atliekami trumpalaikiai skandinimai, jie patyrė įvairių sumušimų, seksualinį smurtą, vandens ir maisto nepriteklius, fizinės bausmes stovint ir poveikį ekstremalioms temperatūroms.

Saugumo pajėgos ir žvalgybos tarnybos, ypač SEBIN ir DGCIM, reguliariai ėmėsi šių priemonių dėl informacijos surinkimo ir siekiant priversti prisipažinti, įbauginti ir nubausti sulaikytuosius.