Pasaulyje

2020.02.08 12:59

SS karininkas ir „Hitlerio karys iki galo“, kurio liudijimai Niurnberge nuteisė Göringą

LRT.lt2020.02.08 12:59

85 metų Ilse savo tėvą vis dar vadina „tėčiu“ ir labai supyksta, jei kas pasako, kad turėtų jo gėdytis, rašo „Deutsche Welle“. Jis norėjo gero Vokietijai, tvirtina nacio Ericho von dem Bach-Zelewski`o duktė.

Netoli Niurnbergo esančio Roto senelių prieglaudoje gyvenanti Ilse prisistato kaip nacio dukra. Šio fakto ji niekuomet neslėpė. Ji teigia, kad tėvas negalėjo pakęsti nacių vado Heinricho Himmlerio, jam nepatiko ir Hermannas Göringas bei Josephas Goebbelsas.

„Nes jiems rūpėjo tik pinigai,“ – sako Ilse, pridurdama, kad „tėtis“ galvojo apie savo tautą.

Ilses tėvas Erichas Julius Eberhardas von Zelewski gimė 1899 m. kovo 1 d. šiuo metu Lenkijos teritorijoje netoli Gdansko esančiame Leborko mieste. Jaunasis E. von Zelewski netruko susižavėti vokiečių nacionalizmo idėjomis. Praėjus vos trims mėnesiams nuo Pirmojo pasaulinio karo pradžios, jis įstojo į Reicho armiją ir, atitarnavęs metus, buvo apdovanotas „Geležiniu kryžiumi“. Vos 18 sulaukusiam jaunuoliui buvo suteiktas leitenanto laipsnis, rašo „Deutsche Welle“.

1930 m. jau dviguba pavarde pasivadinęs E. von dem Bach-Zelewski tapo nacių partijos (NSDAP) nariu, o dar po metų įstojo į SS dalinį. 1932 m. užsitarnavęs SS Obersturmführer laipsnį vyras buvo išrinktas Reichstago delegatu.

1939 m. lapkritį E. von dem Bach-Zelewski`ui, kurį vadovybė apibūdino kaip „uolų nacionalsocialistą, ištikimą ir sąžiningą, bet labai impulsyvų“, buvo skirta nauja užduotis – pavesta germanizuoti Silezijos krašto lenkus, rašo „Deutsche Welle“.

Kaip SS ir policijos vadas 1941 m. jis organizavo masines žydų egzekucijas Baltarusijos teritorijoje. Vėliau vadovavo kovai su partizanais, taip pat pareikalavusiai nesuskaičiuojamai daug žmonių gyvybių.

Žaidė kortomis su dėde

1944 m. vasarą septynmetis Stanislawas Maciejus Kicmanas, artimųjų vadinamas tiesiog Maciumi, su mama, tėvu ir močiute pietavo prie stalo.

„Atėjo kareiviai paimti tėvą į armiją, – neseniai prisiminimais pasidalino vyras. – Jie parodė jam laišką ir tėvas pasakė: „Ateinu“. Palikęs nebaigtą sriubą, atsisveikino. Po paltu paslėpė ginklą. Mama paklausė: „Czesiu, kada vėl tave pamatysiu?“ O jis atsakė: „Greitai. Po savaitės viskas baigsis.“

Macius nežinojo, kur vedamas tėvas. „Tėtis važiuoja pas tavo dėdę. Gal jie žais kortomis. Greičiausiai tėtis pralaimės,“ – paaiškino mama. „Tėtis visuomet laimi,“ – nenusileido S. M. Kicmanas. Jo tėvas „kortomis žaidė“ beveik metus. Tiek truko karas. Ir jis laimėjo, rašo „Deutsche Welle“.

Vėliau S. M. Kicmano motina rašė apie savo vyro sugrįžimą: „Įžengusi į koridorių nusivilkau paltą. Pastebėjau ranką, laikančią skrybėlę, ir praradau žadą. Macius iš džiaugsmo šaukė: „tėtis, tėtis, tėtis“. Atsirėmiau galva į sieną. Ačiū Dievui.“

Užsimerk, visai neskaudės

Willy Fiedleris tarnavo Wehrmachte. Pirmosiomis Varšuvos sukilimo dienomis, kai lenkų pogrindinė kariuomenė šalies sostinėje sukilo prieš vokiečių okupantus, jis tapo Pfeiferio odų raugykloje vykdytų egzekucijų liudininku. Jis matė, kaip žmonės buvo guldomi ant žemės, o tada nušaunami. Raugykloje buvo nužudyta apie 2 tūkst. žmonių. Egzekucija tęsėsi kelias savaites, rašo „Deutsche Welle“.

W. Fiedleris matė tik dalį ten vykusių žudynių. Jis nežinojo apie Hitlerio įsakymą nušluoti Varšuvą nuo žemės paviršiaus. Žiaurumu garsėję Dirlewangerio pulko kariai tokį įsakymą gavo 1944 m. rugpjūčio 5 d. 7 valandą ryto jie pradėjo puolimą Wola rajone. SS išnaikino civilius gyventojus. Istorikų skaičiavimais, tą dieną žuvo nuo 20 tūkst. iki 45 tūkst. žmonių. Rugpjūčio 6 d. masinė egzekucija tęsėsi. Tai buvo vienos baisiausių Antrojo pasaulinio karo skerdynių.

Pastoriumi tapęs Stanislawas Maciejus Kicmanas teigia prisimenantis, kaip į jų namus įsiveržę naciai nuvarė juos su motina į bažnyčią. Atstatę ginklus, jie liepė klauptis, rašo „Deutsche Welle“.

„Supratau, kad netrukus mirsiu. Glaudžiausi prie motinos, – prisimena S. M. Kicmanas. – Mama mane apkabino ir pasakė: „Užsimerk, visai neskaudės.“

Ginklas užsikirto. S. M. Kicmanui ir jo motinai pavyko išgyventi.

Tas šunsnukis!

Niurnbergo prokuroro Jerzy Sawicki`o paklaustas, kada atvyko į Lenkijos sostinę, Erichas von dem Bachas – lenkiškai skambančios pavardės dalies „Zelewski“ jis atsisakė dar 1940 m. – atsakė: „Tai buvo praėjus dviem savaitėms nuo sukilimo pradžios.“ Jis buvo apklausiamas kaip pagrindinis kaltintojų liudytojas, o ne kaip kaltinamasis, rašo „Deutsche Welle“.

Niurnbergo procesas prasidėjo 1945 m. lapkričio 20 d. Istoriniai šaltiniai rodo, kad manais už liudijimą, amerikiečiai, kuriems E. von dem Bachas pasidavė 1945 m. rugpjūtį, neperdavė jo nei lenkams, nei sovietams.

Kartą į mėnesį Ilse su mama vykdavo į Niurnbergą pasimatyti su tėvu. Ji neskaitė laikraščiuose spausdinamų straipsnių. „Norėjau apsaugoti save nuo jų,“ – sako moteris.

E. von dem Bacho liudijimas atskleidė jo kovos draugų nusikaltimus. H. Göringo, kuris vėliau buvo nuteistas mirties bausme už nusikaltimus žmogiškumui, reakcija buvo tūžminga – jis išvadino E. von dem Bachą „išdaviku“, „šunsnukiu“ ir „kruviniausiu žudiku visoje sistemoje“.

Taip, moteris ir vaikus taip pat

E. von dem Bachas norėjo išgelbėti savo kailį: „Aš sakiau vadams, kad su civiliais reikia elgtis taip, kaip numatyta Ženevos konvencijoje.“

„Kapinėse mačiau kaip grupę civilių... sušaudė Heinzo Reinefartho dalinys. Aš jam pasakiau, kad jo kariai šaudo nekaltus žmones... Jis teigė gavęs aiškų nurodymą neimti belaisvių, o žudyti visus be išimties Varšuvos gyventojus. Paklausiau: „Moteris ir vaikus taip pat?“ O jis atsakė: „Taip, moteris ir vaikus taip pat.“

Šiuo liudijimu jis pats išsidavė, rašo „Deutsche Welle“. E. von dem Bachas anksčiau teigė, kad į Varšuvą atvyko tik rugpjūčio 13 d., baisiausioms žudynėms jau pasibaigus. SS generolo Heinzo Reinefartho vadovaujamas dalinys iš tiesų šalia kapinių nužudė apie 1,5 tūkst. žmonių, tačiau tai įvyko rugpjūčio 6 d.

Visa tai rodo, kad tą dieną E. von dem Bachas buvo Varšuvoje ir žinojo apie masines žudynes. E. von dem Bachas išvengė atsakomybės už padarytus nusikaltimus. Išvengė jos ir H. Reinefarthas, kuris po karo sėkmingai darė karjerą Šlėzvige-Holšteine, buvo tapęs meru ir net žemės parlamento nariu.

Hitlerio karys iki pat galo

Po karo E. von dem Bach-Zelewski susigrąžino lenkiškąją savo pavardės dalį. Jis nebuvo teisiamas Niurnbergo tribunole, nors ir neišvengė namų arešto. Vėliau E. von dem Bach-Zelewski dirbo naktiniu sargu. 1961 m. jis buvo nuteistas 4,5 metų kalėjimo už tai, kad davė nurodymą nužudyti SS karininką Antoną von Hohbergą und Buchwaldą. Dar po metų išgirdo ir antrąjį nuosprendį – įkalinimas iki gyvos galvos už ketvirtajame 20 a. dešimtmetyje įvykdytas žmogžudystes.

1961 m. vokiečių žurnalas „Der Spiegel“ rašė, kad „teisėjų paklaustas, kaip jis suderina buvusio Prūsijos leitenanto moralines nuostatas... su pagalba Hitlerio SS, atsakovas, kaip matyti iš posėdžio protokolo, ištarė: „Buvau Hitlerio karys iki pat galo. Vis dar esu įsitikinęs, kad jis nekaltas.“

Jo vaikai tuo metu taip pat buvo teismo salėje.

„Norėjau palaikyti savo tėvą. Suteikti jam bent menkutį saugumo jausmą. Labai pykau, kai visi sakė, kad turėtume jo gėdytis. Niekada jo nesigėdijau,“ – sako Isle.

Ji teigia vis dar prisimenanti kartu praleistą laiką, nors kalbėti apie jausmus atviriau nėra linkusi.

„Jis mane visuomet vadindavo Ila. Aš jį labai mylėjau, – sako moteris. – Ko bepaklausdavau, jis visuomet žinojo atsakymą. Jis puikiai išmanė istoriją, turėjo gerą humoro jausmą, įdomiai pasakodavo.“

Laiškuose žmonai ir dukrai iš kalėjimo E. von dem Bach-Zelewski prisipažino padaręs ne vieną klaidą, rašė, kad jam sunku buvo būti „tiesios liudytoju“ prieš tuos, kuriuos vadino savo žmonėmis, ir suvokti, kad „Vokietija dar ilgai bus niekinama.“

1972 m. kovo 8 d. E. von dem Bach-Zelewski mirė kalėjime. Jo dukra sako, kad vis dar jo ilgisi. „Tėtis buvo garbingas žmogus,“ – teigia 85 metų moteris, rašo „Deutsche Welle“.

Populiariausi