1945 m. vasario 4 d., artėjant nacistinės Vokietijos sutriuškinimui, sąjungininkių lyderiai susirinko į istorinį viršūnių susitikimą, kad aptartų, kaip pasaulis gyvens toliau. Į darbotvarkę buvo įtrauktas Jungtinių Tautų steigimas, o Šaltasis karas dar nebuvo numatomas, rašo „Deutsche Welle“.
Šiomis dienomis lygiai prieš 75 metus ši nuotrauka apskriejo pasaulį. Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Winstonas Churchillis, JAV prezidentas Franklinas D. Rooseveltas ir sovietų lyderis Josifas Stalinas ramiai sėdi petys į petį Jaltos kurorte Kryme. Susisupę į paltus it šarvus, saugančius nuo vėsaus žiemos oro, jie ryžtingai žvelgia į fotografus.
Šios scenos tikslas buvo parodyti trijų didžiųjų sąjungininkių vienybę. Atrodė, kad tai pranašauja ilgalaikę taiką.
1945 m. vasario 4 d. prasidėjusią savaitės trukmės Jaltos konferenciją sovietai surengė Krymo pusiasalyje esančiuose Livadijos rūmuose. „Didysis trejetas“ susitiko aptarti paskutinįjį karo Europoje etapą. Adolfo Hitlerio taip iškilmingai žadėtam „tūkstančio metų Reichui“ gyvuoti buvo likusios vos kelios savaitės, rašo „Deutsche Welle“.
Sąjungininkai artėja prie Berlyno
Iki vasario JAV ir britų kariuomenės jau buvo priartėjusios prie Reino vakaruose, o Raudonoji armija prispaudė vokiečius prie Oderio, tekančio vos už 100 km nuo Berlyno. Hitleris vertė savo karius kovoti tol, kol Berlyno žemė permirko krauju, o pats vadas balandžio 30 d. galiausiai nusižudė savo bunkeryje. Vos po savaitės Vokietija oficialiai kapituliavo.
Sovietų Sąjungos kvietimu „Didysis trejetas“ susitiko kurortiniame mieste, kur Rusijos carai ir aristokratija mėgo leisti atostogas. Sąjungininkių lyderiai derėjosi dėl pasaulinės taikos plano ir Vokietijos pasidalinimo bei denacifikacijos, rašo „Deutsche Welle“.
Bendro priešo suvienyti trys labai skirtingų valstybių vadovai padėjo pamatus Jungtinėms Tautoms, tačiau, pasiekę pergalę, nesugebėjo išlaikyti sąjungos.
„Karo metais W. Churchillis ir F. Rooseveltas reguliariai bendravo ir susitikinėjo. Tačiau iki šiol su Stalinu jie tebuvo susitikę vieną kartą Teherane 1943 m. pabaigoje. Jie dirbo tikėdamiesi, kad, karui pasibaigus, bendradarbiavimas tęsis ilgus metus ar net dešimtmečius, todėl buvo linkę leistis į kompromisus,“ – „Deutsche Welle“ paaiškino Kelno universiteto profesorius emeritas istorikas Jostas Dülfferis.
Stalinas užėmė (ir išlaikė) teritorijas
Lyderiai derėjosi ilgiau nei savaitę, kiekvienam pavyko laimėti savų pergalių. W. Churchillis užtikrino, kad pasibaigus karui, Prancūzija, kartu su trimis Jaltoje atstovaujamomis šalimis, dalyvautų dalijantis ir okupuojant Vokietiją. F. Rooseveltas gavo sovietų pažadą prisijungti prie Niujorke įsikūrusių Jungtinių Tautų ir, pasibaigus karui Europoje, stoti į kovą su Japonija.
Tuo tarpu konferencijos šeimininkas Stalinas užsitikrino, kad didesnė dalis Raudonosios armijos užimtos teritorijos ir taikos metu liks Sovietų Sąjungos įtakos zonoje. Kinijos ir Japonijos sąskaita jis taip pat išsikovojo teisę į tam tikras teritorijas Tolimuosiuose Rytuose, jau nekalbant apie SSRS suteiktą veto teisę Jungtinėse Tautose, rašo „Deutsche Welle“.
Oficialiai visos trys šalys atidėjo pokario Lenkijos sienų klausimą tol, kol Vokietija kapituliuos. Tačiau Stalinas atkakliai laikėsi rytinės demarkacinės linijos, kur jo armija sustojo 1939 m., kai tuomet vis dar sąjungininkai sovietai ir naciai slapta pasidalino savo kaimynės teritoriją.
Istorikas J. Dülfferis įsitikinęs, kad visiems trims konferencijos dalyviams pavyko pasiekti kai kurių tikslų. „Stalinas apgynė savo interesus tam tikrais sudėtingais teritoriniais klausimais, o vakarų valstybės padėjo tarptautinio taikos plano pagrindus,“ – sako jis.
Visi patenkinti, bet ilgalaikė taika nepasiekta
Anot Eseno universiteto istoriko Wilfriedo Lotho, tuo metu dar nebuvo aišku, kaip greitai aljansas subyrės ir prasidės Šaltasis karas.
„Konferencijos pabaigoje visi trys lyderiai atvirai pasakė: „Taip, pasiekta gerų rezultatų, į kuriuos galėsime atsiremti ateityje.“ Kitaip tariant, iš Jaltos jie išvyko taip pat optimistiškai nusiteikę kaip ir atvyko,“ – aiškina W. Lothas, tačiau tuo pačiu metu pripažįsta, kad visoms pusėms teko leistis į kompromisus, kad būtų pasiekta visus tenkinančių rezultatų, rašo „Deutsche Welle“.
„Iš tikrųjų Jaltos konferencija jokiu būdu neužtikrino ilgalaikės taikos,“ – įsitikinęs W. Lothas. Istorikas priduria, kad jau po Hitlerio kapituliacijos, liepos mėnesį Potsdame trečią kartą susitikę trijų valstybių lyderiai taip ir nesugebėjo iki galo užglaistyti situacijos. Tokiu būdu dar prieš W. Churchillio pralaimėjimą prie balsadėžių ir F. Roosevelto mirtį 1945 m. pavasarį buvo sudarytos prielaidos Šaltojo karo pradžiai.
Tačiau koks buvo pagrindinis Jaltos konferencijos laimėjimas, kokių tvarių rezultatų pavyko pasiekti? W. Lothas pabrėžia, kad Jaltos konferencijoje ne tik pavyko įtikinti Sovietų Sąjungą stoti į Jungtines Tautas, bet ir pasiekti sutarimą visiems sąjungininkams prisiimti atsakomybę už pokario Vokietiją.
„Kalbos apie pasaulio ateitį po karo vyko aukščiausiu lygiu ir parodė, kad, susėdę kartu, nugalėtojai sugeba rasti reikiamus kompromisus ir pasitikėti vienas kitu,“ – sako W. Lothas, pridurdamas, kad šis modelis buvo sėkmingai taikomas ir vėliau, sprendžiant įvairias krizes.
„Kai nepavyksta susitarti aukščiausio lygio diplomatams, kyla problemų. Šaltasis karas įsisiūbavo dėl to, kad greitai buvo prarastas pasitikėjimas aukščiausiame lygmenyje, nes atsisakyta pastangų jį puoselėti,“ – aiškina istorikas.
J. Dülfferis taip pat mano, kad nepamaišytų surengti šių dienų Jaltos konferenciją, kurios metu būtų galima bandyti atgaivinti 1945 m. gajų gana drąsų įsitikinimą, „kad kartu galėtume sukurti iš tiesų taikią pasaulio tvarką.“
„Tas jausmas buvo aiškiai juntamas Jaltoje po visų Antrojo pasaulinio karo baisybių. Galbūt mums ir šiandien jis nepamaišytų,“ – svarsto istorikas.
Ankstesnėje teksto versijoje pavadinime buvo klaidingai nurodytas JAV prezidentas Franklinas D. Rooseveltas, vietoje jo minint Woodrow Wilsoną. Ši klaida pataisyta.
