Pasaulyje

2020.02.02 13:59

Įsileidžia tik pro užpakalines duris? Kaip Putinas ieško sąjungininkų Izraelyje

Vladimiras Putinas tapo labiausiai pastebimu sausio 23 d. Jad Vašemo memoriale Izraelyje vykusio Pasaulinio Holokausto aukų atminimo forumo svečiu. Tačiau kiek stipriai Rusijos prezidentą jaudina žydų tautos tragedija ir skirtingi Antrojo pasaulinio karo įvykių vertinimai? Ir kokius svarbius sandorius jis yra pasiryžęs sudaryti su Izraelio vadovais, dalyvaudamas atminimo renginiuose? 

Ši publikacija yra LRT.lt portalo partnerio „Radio Free Europe/Radio Liberty“ originalus kūrinys.

75-osioms Lenkijos teritorijoje veikusios Aušvico (Osvencimo) koncentracijos stovyklos, į kurią sovietų armija įžengė 1945 m. sausio 27 d., išlaisvinimo metinėms skirtas penktasis Pasaulinis Holokausto aukų atminimo forumas, daugelio teigimu, rengiamas Kremliaus iniciatyva ir jam finansuojant.

Anot organizatorių, juo siekiama atkreipti dėmesį į pasaulyje atgimstantį „globalinį antisemitizmą ir neonacizmą.“ Iš viso į Yad Vashemą susirinko apie 60 delegacijų, tarp kurių buvo apie 40 valstybių ir vyriausybių vadovų, tačiau panašu, kad daugiausiai Izraelio prezidento Reuveno Rivlino ir premjero Benjamino Netanyahu dėmesio sulaukė Vladimiras Putinas.

Pačiame Izraelyje požiūris į pastarąjį Holokausto aukų atminimo forumą gana nevienareikšmis, pirmiausia, dėl pakviestų (ar nepakviestų) asmenų sąrašo ir daugeliui nepriimtino organizatorių elgesio bei pačių asmenybių, kaip antai Benjamino Netanyahu. Pavyzdžiui, Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda renginyje nedalyvavo, remiantis oficialia versija, dėl to, kad pagrindiniu minėjimo svečiu tapo Vladimiras Putinas.

Kaip rašė „Gazeta Wyborcza“, Varšuvai nepriimtina situacija, kai Lenkijos valstybės vadovas yra priverstas klausyti, kaip V. Putinas „vėl pateikia melagingus faktus apie Antrąjį pasaulinį karą“.

Tiesą pasakius, tarp Izraelio ir Lenkijos yra pakankamai vidinės įtampos, kad ir dėl taip vadinamo „Holokausto įstatymo“, kurį 2018 m. sausį priėmė Lenkijos Seimas. Pirminiame jo variante netgi buvo straipsnis dėl baudžiamosios atsakomybės asmenims, teigiantiems, kad lenkai dalyvavo Antrojo pasaulinio karo metu nacistinės Vokietijos vykdytuose nusikaltimuose, taip pat už Ukrainos nacionalistų tuo metu vykdytų nusikaltimų neigimą. Dėl vienpusiško istorijos vertinimo šis dokumentas sukėlė kritikos bangą Ukrainoje, Izraelyje ir JAV.

Vladimiras Putinas jau kurį laiką yra įsivėlęs į „atminties karus“ su kai kuriomis Europos valstybėmis, pirmiausia dėl Antrojo pasaulinio karo įvykių.

Praėjusių metų gruodį jis pratrūko tūžminga tirada 1934–1939 metais Lenkijos pasiuntiniu Vokietijoje dirbusio Jozefo Lipski adresu, išvadindamas jį „šunsnukiu“ ir „antisemitine kiaule“. Sausio 15 d. kreipdamasis į Federalinį susirinkimą Vladimiras Putinas pareiškė: „Nuo įžūlaus melo ir bandymų pakeisti istoriją turime gintis faktais.“

O sausio 18 d. susitikime su patriotinėmis organizacijomis Sankt Peterburge Rusijos prezidentas teigė: „Mes užčiaupsime šlykščias burnas, kurias kai kurie užsienio veikėjai atveria tam, kad pasiektų momentinių politinių tikslų.“

Tuo pačiu metu Rusijos užsienio reikalų ministerijos vadovas Sergejus Lavrovas spaudos konferencijoje pabrėžė, kad, jo nuomone, Varšuva „bando įtikinti užsienio valstybes, jog Pasaulinio Holokausto aukų atminimo forumo metu sausio 23 d. jos palaikytų Lenkijos pusę.“

Teisės į cerkvę

Rusijos prezidento vizito į Jeruzalę išvakarėse, 2019 m. gruodžio 30 d., Izraelis perdavė Maskvai teises į Aleksandro Nevskio cerkvę Jeruzalėje, esančią vos už 70 metrų nuo Kristaus kapo bažnyčios.

Iki tol Izraelio žiniasklaida ne kartą rašė apie tai, kad abiejų šalių valdžios institucijos ilgai derėjosi dėl minėtos cerkvės išmainymo į 25 metų Izraelio ir JAV pilietės Naamos Issachar, per Maskvą skridusios iš Indijos į Telavivą ir sulaikytos Šeremetjevo oro uosto tranzitinėje zonoje, malonės prašymo patenkinimą.

Jos kuprinėje buvo rasta maždaug 10 gramų hašišo. Praėjusių metų lapkričio 11 d. teismas ją pripažino kalta dėl narkotinių medžiagų kontrabandos ir nuteisė kalėti 7,5 metų

Apie šiųmečio Holokausto aukų atminimo forumo ypatumus ir prieštaras, taip pat apie Vladimiro Putino ir Izraelio vadovų sau keliamus uždavinius kalbamės su Izraelio žurnalistu ir politologu, vyriausiuoju leidinio „Detali“ redaktoriumi Emiliu Šleimovičium:

– Yra nuomonė, kad Vladimiras Putinas, naudodamasis savo ypatingais santykiais su Benjaminu Netanyahu, Izraelį laiko pagrindiniu sąjungininku konflikte su Ukrainos, Lenkijos ir kai kurių kitų Centrinės ir Rytų Europos regiono valstybių vadovais tam tikrais politikos ir istorijos klausimais.

– V. Putinas į Izraelį žvelgia kaip į paskutines duris, galinčias jį grąžinti į Vakarus, nes visos kitos durys jam jau užsivėrė. Visose civilizuotose valstybėse, kur Rusijos prezidentas vis dar yra priimtinas svečias, jis įsileidžiamas „pro galines duris“, niekas jo vizitais nesidžiaugia.

Jei pažvelgtume į Izraelio visuomenės nuomonės apklausų duomenis, pamatytume, kad ir čia jis nėra itin pageidaujamas. Tai visiškai nestebina po to, kai Kremliuje priimami „Hamas“ atstovai, Sirijoje prasidėjo Rusijos ir „Hezbollah“ veiksmų koordinavimas, o Rusijos gynybos ministerija siunčia laidotuvių vainikus ir užuojautos žodžius Iranui po Qasemo Soleimani likvidacijos.

Tačiau dėl tų „ypatingų santykių“ su Benjaminu Netanyahu, Izraelyje jis priimamas kaip vienos iš valstybių, vaidinančių svarbų vaidmenį regione, lyderis. Iš tikrųjų Izraelis nėra Rusijos sąjungininkas bet kokiuose jos konfliktuose su Ukraina, Lenkija ir likusiomis pasaulio valstybėmis.

Tai nėra įtraukta į Izraelio strategiją, nei į viešą, nei į neviešą. Rusija čia laikoma „neišvengiamu partneriu“, nes jos kariniai daliniai veikia Sirijoje ir ne tik ten, ir todėl, kad ji yra įtakinga Artimuosiuose Rytuose.

– Ar vykstant Holokausto aukų minėjimo renginiams Izraelyje apskritai daug kalbama apie įvairių Europos šalių lyderių elgesį ir pasisakymus, susijusius su įvairių Antrojo pasaulinio karo įvykių ir Holokausto vertinimu? Rusijos, Lenkijos, Lietuvos, Ukrainos ir kitų valstybių poziciją?

– V. Putino pasisakymas, kuomet buvusį Lenkijos pasiuntinį jis pavadino „antisemitine kiaule“, čia susilaukė šiek tiek dėmesio, tačiau tai nėra siejama su Holokausto minėjimo forumu.

Daugiau girdime apie besitęsiantį Lenkijos ir Izraelio konfliktą dėl Holokausto ir lenkų dalyvavimo jame. Juk Lenkijos prezidentui Andrzejui Dudai, skirtingai nuo V. Putino, forume pasisakyti nedavė, dėl ko jis ir neatvažiavo. Tiesą pasakius, Izraelio ir Lenkijos santykiai išlieka įtempti ir dėl to labiau kalta Lenkija. Varšuva taip ir neišsprendė restitucijos klausimo, kai Antrojo pasaulinio karo metais buvo išgrobstytas žydų turtas, kuris iki šiol negrąžintas teisėtiems savininkams. Nenuslopo skandalas ir dėl Lenkijos nacionalinės atminties instituto įstatymo pataisų – tai tas pats, taip vadinamas, „Holokausto įstatymas“.

Blogiausia tai, kad šis forumas iš esmės nesprendžia nė vienos iš šių problemų, atvirkščiai, tik jas pagilina. Todėl, kad Lenkijos prezidentas turėjo teisę atvykti ir pasisakyti tokiame renginyje. Izraelio atsisakymas vargu ar padidino žydams simpatizuojančių žmonių, pirmiausia, lenkų skaičių. Ir jei kalbame, kad svarbiausias tokių renginių tikslas – kova su antisemitizmu, tai bijau, kad pasirinktas formatas kaip tik ir yra naudingas antisemitizmui.

– Sausio 23 d. Jeruzalėje V. Putinas ir B. Netanyahu atidengė Leningrado blokados aukoms skirtą paminklą „Atminties žvakė“. Už šio renginio taip pat stovi Pasaulinio Holokausto aukų atminimo forumo organizatorius Rusijos verslininkas Viačeslavas (Mošė) Kantoras, laikomas artimu V. Putinui?

– Tai yra plačiai paplitęs klaidingas požiūris. V. Kantoras yra forumo iniciatorius, tačiau patį renginį organizuoja valstybė. Tačiau šį paminklą atidengia konkuruojanti Kremliaus oligarchų grupė, sakykime taip.

Tarp jų yra ir Viačeslavas Mirilašvilis bei Viktoras Vekselbergas. Atidarymas buvo derintas prie V. Putino vizito. Bet iš esmės Jūsų klausimas visiškai teisingas, nes abi situacijos panašios it du vandens lašai. Panašu, kad įvairiausi rusų oligarchai, įgiję teisę Rusijoje uždirbti didžiulius pinigus, papildomai turi užsiimti tam tikra visuomenine veikla. Ir tarp jų yra grupė, kuriai priskirta, jei galima taip pasakyti, „žydų kryptis“.

Todėl pas mus savu laiku, pavyzdžiui, Netanijoje atidengė paminklą pergalei (tiesą pasakius, žydų valstybėje atidengti paminklą, kuris vadinasi „Nikė“, kurio sparnai kyšo it senovinės dievybės, šiek tiek keista). O dabar nusprendė atidengti paminklą Leningrado blokados aukoms ar herojams. Kas taip pat keista, nes tame pačiame sode stovi paminklas 1948 m. vykdytos Jeruzalės blokados aukoms. Dėl to kilo nepasitenkinimo banga, sausio 23 d. ten vyko naujojo paminklo priešininkų mitingas.

Šių oligarchų noras parodyti V. Putinui, kaip jie rūpinasi jo interesais, šiuo atveju Izraelio teritorijoje, suprantamas, tai yra duoklės šeimininkui atidavimas. Neaišku, tik kuo tai naudinga Izraeliui. Taip pat neaišku, kuo tai naudinga Holokaustą išgyvenusiems žmonėms, kuriems, kaip ir daugeliui Izraelio politikų, tie forumai niekuo padėti negali.

Jeruzalės meras forumo dalyviams išsiuntinėjo kvietimą į kokteilių vakarėlį, kuris prasidės, pasibaigus oficialiems renginiams. Čia išvis stiprus ėjimas – pašėlti Jeruzalėje kokteilių vakarėlyje Aušvico išvadavimo 75-ųjų metinių proga. Čia jau ypatingas stilius ir, panašu, geras tonas... tik žmonėms nuo to nė kiek negeriau, papildomų taškų Rusijai tokie dalykai irgi neprideda, kaip ir Izraelio vidaus politikai.

Jau nekalbant apie tai, kad jei Izraelis iš tiesų būtų norėjęs surengti didžiausio masto Holokausto aukų minėjimą arba vienu ar kitu būdu paminėti mirusius blokados metu, jam nebūtų prireikę nei Mošės Kantoro, nei Viačeslavo Mirilašvilio, nei kokių nors kitų privačių rėmėjų paslaugų. Tokio lygio renginius pas mus gali suorganizuoti bet kuris visuomeninis leidinys.

– Izraelyje lankantis V. Putinui apskritai susidaro įspūdis, kad svarbiausia dvišalių santykių tema yra ne visi šie renginiai, o Izraelio ir JAV pilietės Naamos Issachar, kurią norima iškeisti į suteiktas teises į Aleksandro Neviškio cerkvę Jeruzalėje, likimas. Skamba žiauriai, bet ar taip yra iš tikrųjų?

(V. Putinas, grįžęs iš Izraelio, suteikė malonę N. Isaachar ir ji buvo paleista į laisvę – LRT.lt)

– Iš tikrųjų žiauriai, bet būtent taip ir yra. Šiuo metu visame Izraelyje iškabinti plakatai: „Putinai, grąžink Naamą!“ Naama Issachar yra Kremliaus įkaitė, būtent tuo jis skiriasi nuo visų kitų Rusijoje įkalintų užsieniečių, tarp kurių yra ir daugiau Izraelio piliečių. Niekas nesako, kad galima pažeidinėti bet kurios šalies įstatymus. Tačiau Naamos Issachar atvejis visiškai kitoks!

Ją paėmė įkaite ir pripaišė visiškai nesąmoningą nuosprendį pagal visiškai nesąmoningus kaltinimus. Iš pradžių tai buvo susiję su bandymu užkirsti kelią ruso Aleksejaus Burkovo ekstradicijai į JAV, o dabar neoficialiais kanalais buvo perduota informacija apie derybas dėl Aleksandro Nevskio cerkvės.

Tarp kitko, kai V. Putinas paskutinį kartą susitiko su B. Netanyahu (visa tai visuomet vyko labai miglotai), Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas prasitarė, kad „aptariami cerkvės nuosavybės klausimai“.

Čia galima įžvelgti keletą aspektų. Iš karto pabrėžiu, kad kalbu apie Kremlių, nes niekas Izraelyje nenori pabloginti santykių nei su Rusija, nei su rusais – čia jokios rusofobijos nėra. Čia yra Kremliaus ir V. Putino režimo elgesio klausimas.

Pirmiausia, jei kuri nors valstybė nori, kad ją visi laikytų civilizuota, ji tūrėtų civilizuotai ir elgtis. Gyvi žmonės, kas jie bebūtų, įskaitant ir tuos, kurie pažeidė įstatymą, netampa derybų objektu! Dėl savų piliečių Izraeliui iki šiol yra tekę derėtis tik su tokiomis organizacijomis kaip „Hamas“ ir „Hezbollah“ – ir štai tokiai kompaniją Kremlius šiandien pats save priskiria.

Antra, Holokaustas ir Holokausto atminties forumas nėra ta tema, kurią galima būtų derinti su bet kokiais politiniais, ekonominiais ar bažnytiniais reikalais. Ačiū Dievui, mūsų šalių vadovai susitinka dažnai ir apie tą pačią Aleksandro Nevskio cerkvę jie puikiausiai gali pakalbėti bet kurio kito susitikimo metu arba pasinaudoję telefoniniu ryšiu (arba, jei tiek negali sau leisti, „Viberiu“).

Tačiau paversti Holokausto aukų atminimo forumą kažkokių religinių ar ekonominių problemų sprendimo erdve, Rusijos ir Lenkijos ginčo ar Izraelio ir į renginį nepakviestų lyderių nesutarimų sprendimo arena, tai yra tiesiog pasityčiojimas iš tragedijos aukų.

Visame šiame politiniame žaidime pačios Holokausto aukos nieko nedomina. Esu izraelietis, todėl šiuo atveju turiu pretenzijų ne V. Putinui, ne Dūmai, ne kažkam ten kitam, o šį forumą kuruojančiam Reuvenui Rivlinui ir Benjaminui Netanyahu.

Be abejo, Izraelis privalėjo šią datą pažymėti, surengti kažkokius renginius, tačiau jis puikiai gali tai padaryti be kažkokių ten Rusijos ar bet kokių kitų oligarchų pagalbos, nepaverčiant šio forumo centrine V. Putino, aplink kurį renkasi visi kiti kviestiniai svečiai, tribūna.

– Jūs jau paminėjote Rusijos programišių Aleksejų Burkovą 2015 m. Vašingtono prašymu sulaikytą Izraelyje. Jis kaltinamas sukūręs tinklalapį, kuriame buvo prekiaujama vogtais JAV piliečių kreditinių kortelių duomenimis. Tačiau iš tiesų yra duomenų, kad A. Burkovas kažką žino apie įtariamą Rusijos specialiųjų tarnybų kišimąsi į 2016 m. JAV prezidento rinkimus. Ar Izraelyje ši tema dar aptarinėjama po to, kai neseniai A. Burkovas buvo perduotas JAV, nors Rusija norėjo jį susigrąžinti?

– Jau nebe. Mūsų tinklalapis „Detali“ atliko savarankišką šios istorijos tyrimą, tačiau šiuo metu ši tema jau nebėra tarp aktualiausių. Čia yra vienas nedidelis niuansas. Kai tik prasidėjo derybos dėl šio asmens, Izraelis juk iš tiesų galėjo jį grąžinti Rusijai.

A. Burkovas Izraelyje gyveno beveik ketverius metus ir, informacijos prasme, jau nebebuvo įdomus niekam, net ir Amerikai – JAV tyrėjai jį galėjo kiek tik norėjo kartų apklausti čia. Ir galbūt šiandien neturėtume problemos dėl Naamos Issachar.

Tačiau Izraeliui egzistuoja tam tikros „raudonosios linijos“, kurias, net ir esant dideliems B. Netanyahu ar kitų politikų norams, peržengti kol kas gėda. JAV – mūsų strateginis partneris, o A. Burkovas buvo sulaikytas Vašingtono per „Interpolą“ pateiktu prašymu.

Jam inkriminuojamus nusikaltimus jis įvykdė JAV teritorijoje. Ir – svarbiausia – JAV yra nepriklausomą teismų sistemą turinti valstybė. Ten yra atskira nuo nieko nepriklausoma teismų valdžia, ko negalėtume pasakyti apie Rusiją. Dėl šios priežasties, nepaisant visų galimybių jį panaudoti derybose, A. Burkovas buvo perduotas JAV.

– O pats Rusijos prezidentas, jūsų nuomone, ką šiuo metu labiausiai norėtų gauti iš Benjamino Netanyahu, jei kalbame apie didžiąją politiką Artimuosiuose Rytuose? Vėl sukoordinuoti veiksmus Sirijoje?

– Izraelio ir Rusijos veiksmų koordinavimas Sirijoje yra nuolat plečiama atvira tema, kurios tikslas – parodyti abiejų šalių visuomenėms, kaip jų lyderiai nepavargdami sprendžia saugumo klausimus. Galbūt jiems bendraujant ši tema taip pat yra aptariama, mes to nežinome. Tačiau šiuo metu kur kas svarbiau, greičiausiai, yra kiti dalykai.

Pirmiausia, prieš keletą dienų Izraelis pradėjo dujų gavybą antrame pagal dydį telkinyje ir mes turime dujotiekio, kuris eis į Europą, projektą. Šiuo metu, kaip žinote, JAV pritaikė sankcijas dujotiekio „Nord Stream“ tiesimui ir darbai laikinai sustojo. Tai reiškia, kad rusiškos dujos turi konkurentą – Izraelio dujas. Net neabejoju, kad ši tema yra viena pagrindinių B. Netanyahu ir V. Putino, o gali būti, kad ir kažkokių kitų suinteresuotų asmenų, pokalbiuose.

Antroji tema, be jokių abejonių, yra ta pati bažnytinė nuosavybė. Panašu, kad Vladimiras Putinas, kuriam kažkada pasisekė panašiose derybose su buvusiu premjeru Ehudu Olmertu, ir Rusijai buvo suteiktos teisės į Šv. Sergijaus cerkvę Jeruzalėje, nori šią sėkmę pakartoti. Ir šiuo metu, greičiausiai, ieško galimybių susigrąžinti kažkokius papildomus religinius pastatus ar žemes.

O trečias dalykas, kuris, kaip man atrodo, jam ypatingai svarbus, yra gauti tiesioginę prieigą prie Vakarų politikų, išsaugoti tiesioginio dialogo su jais galimybę, o kartu ir tiesioginio dialogo su pasauline žydų bendruomene, įskaitant ir JAV, galimybę. Ir vėlgi, tai buvo toks renginys, kur jis jautėsi „pirmas tarp lygių“.

Tokių renginių pasaulio lygiu jam yra likę labai nedaug. Izraelis – vienintelė Vakarų pasaulio šalis, suteikianti jam tokią galimybę, kartais netgi pakenkdamas mūsų santykiams su kitomis, ne tokiomis politiškai svariomis, valstybėmis mūsų regione. Bet tokia galimybė jam buvo suteikta, jis ja pasinaudojo, todėl jam iš to vien tik pliusai.

– V. Putinas susitiko ne tik su Reuvenu Rivlinu ir Benjaminu Netanyahu Jeruzalėje, bet ir su Mahmoudu Abbasu Betliejuje. Šio vizito išvakarėse Palestinos ministras pirmininkas Mohammadas Shtayyeh pareiškė: „Mūsų prezidentas yra prezidento V. Putino draugas. Politine prasme mūsų požiūriai sutampa dėl to, kad turi baigtis Izraelio okupacija ir, atsižvelgiant į 1967 m. sienas, turi būti įkurta Palestinos valstybė su sostine Šiaurės Jeruzalėje.“ Kas šioje situacijoje sako tiesą?

– Pirmiausia, aukšto rango pareigūnų vizitai į Palestinos autonomiją tuo metu, kai jie lankosi Izraelyje, yra įprasta praktika. Antra, atkreipkite dėmesį į tai, kad jis važiuoja ne į Ramalą, o į Betliejų, kur stovi Kristaus gimimo bazilika.

Negalime atmesti tikimybės, kad V. Putinas galbūt tenori aplankyti šią šventovę, o tuo pačiu susitikti ir su Mahmoudu Abbasu. Kalba eina apie tam tikrus poslinkius Palestinos valstybės kūrimo reikaluose, bet ne su 1967 m. sienomis, o su sienomis, nubrėžtomis, remiantis 1967 m. buvusiomis sienomis.

Ir V. Putinas, ir Rusija gali turėti tam tikros įtakos šioje situacijoje, todėl jie turi apie ką pasikalbėti. Tačiau man atrodo, kad pagrindinis V. Putino tikslas šiuo atveju apsilankyti bazilikoje – jam tai įdomu kaip žmogui. O kad Mahmoudas Abbasas ten tuo metu lankysis, kad jau taip sutapo, tai ir pasikalbės. Tai neturės jokios įtakos.