Naujienų srautas

Pasaulyje2020.02.09 19:56

Ir gimtasis miestas, ir artimieji kratosi „mirties angelo“ Josefo Mengelės palikimo

LRT.lt 2020.02.09 19:56

Raudonajai armijai artėjant prie Aušvico, nacių „mirties angelas“ Josefas Mengele spruko. Jo eksperimentus išgyvenę žmonės liko suluošinti, o gimtasis miestas niekaip negali atsikratyti nepageidaujamos „šlovės“, rašo „Deutsche Welle“. 

Kai 1943 m. gruodį Lidija Maksimovič ir jos šeima, deportuota iš Minsko srities Baltarusijoje, buvo atvežta į Aušvico-Birkenau koncentracijos stovyklą, mergaitei tebuvo treji. Buvo gili naktis. Platforma ryškiai apšviesta. Šūkauja SS kariai. Loja sargybinių šunys. Šeimos grubiai išardomos. Lidija atskiriama nuo mamos ir pasiunčiama į vaikų baraką – medinį pastatą su ilgomis gultų eilėmis. Viduje knibždėte knibžda įvairiausių parazitų, vietoje čiužinių paberta šiek tiek šieno, o antklodės sukietėjusios nuo purvo. Vaikai kenčia alkį ir šaltį. Ir labai labai bijo daktaro Josefo Mengele vizitų.

„Neprisimenu jo veido, tik blizgančius batus, – pasakoja L. Maksimovič. – Išgirdusi jo žingsnius, palįsdavau po gultu, susiriesdavau ir užsimerkdavau. Įsivaizdavau, kad jis manęs neras.“

J. Mengele – vyriausias Bavarijos Giuncburgo mieste gyvenusių ir ūkio mašinų bendrovę valdžiusių Karlo ir Walburgos Mengele sūnus – studijavo mediciną ir antropologiją. Įgijęs du daktaro laipsnius, jis pasinėrė į tiriamąjį darbą Frankfurto paveldimosios biologijos ir rasinės higienos institute, rašo „Deutsche Welle“.

1940 m. vasarą 29 metų J. Mengele įstojo į „Waffen-SS“ – nacių partijos kovinį dalinį. 1943 m. užsitarnavęs Sturmbannführer laipsnį (majoro atitikmuo), jis buvo perkeltas į Aušvicą, kur dirbo koncentracijos stovyklos gydytoju. Jis aktyviai dalyvavo atrankos procese stovyklos geležinkelio platformoje, ypatingai domėjosi vaikais, pirmiausia, dvynukais ir nykštukais.

J. Mengele tyrė, ar suleidus žmogui dažų, pasikeičia jo akių spalva. Jis operuodavo žmones be anestezijos, užkrėsdavo dvynukus tuberkulioze ar dėmėtąja šiltine. Daugelis vaikų šių eksperimentų metu mirė, kiti buvo tyčia nužudomi. Kaliniai J. Mengele vadino „mirties angelu“, rašo „Deutsche Welle“.

Lidijai nepavyko pasislėpti nuo J. Mengele. Ant mergaitės buvo išbandomi skiepai. Po daugybės injekcijų ji jautėsi labiau mirusi nei gyva. Kartą Lidijos motina įsmuko į vaikų baraką, kad nuneštų mergaitei šiek tiek maisto, ir rado ją gulinčią be sąmonės, stipriai karščiuojančią.

Istorikas Zdenekas Zofka, parašęs knygą apie Giuncburgą karo metais, teigia, kad J. Mengele nebuvo nei sadistas, nei fanatikas. Z. Zofka įsitikinęs, kad gydytoją motyvavo „nevaržomas cinizmas“, leidęs į aukas žvelgti ne kaip į žmones, o kaip „į jau negyvą medžiagą“.

Mengele šeimos palikimas

1932 m. lapkritį J. Mengele tėvas pasiūlė Adolfo Hitlerio rinkimų kampanijos renginiui savo bendrovės „Karl Mengele & Söhne“ patalpas. 1933 m. gegužį Karlas Mengele įstojo į nacių partiją.

Po karo reikalai dar labiau pasitaisė. Karlas Mengele buvo išrinktas į miesto tarybą, o vėliau net tapo meru. 1952 m. sūnui slapstantis nuo teisėsaugos, stengiantis išvengti kaltinimų dėl nacių vardu vykdytų žiaurumų, Karlas Mengele buvo apdovanotas auksiniu nusipelniusio Giuncburgo miestiečio medaliu. Jo vardu buvo pavadinta gatvė. O po Karlo Mengele mirties 1959 m., jo sūnus Aloisas, vienas iš Josefo jaunesnių brolių, perėmė tėvo verslą. Visgi po kurio laiko bendrovė bankrutavo, rašo „Deutsche Welle“.

2009 m. Aloiso Mengele sūnus Dieteris įsteigė „Familie Dieter Mengele Sozialstiftung“ – fondą, kuris, kaip teigiama, labdarai paaukojo daugiau kaip ketvirtį milijono eurų. Šiandien Mengele šeima nenori turėti nieko bendra su praeitimi, net ir su tais projektais, kurie skirti jų dėdės aukoms atminti.

„Mengele,“ – atsiliepia moteris, paskambinus fondo telefonu. Paklausta, ar nenorėtų atsakyti į keletą klausimų, ji atkerta: „Spauda mūsų nedomina“ ir padeda ragelį.

Jo baisusis šešėlis

Viso pasaulio spaudos dėmesio Giuncburgas sulaukė 1985 m., kai Izraelyje, Jad Vašeme – Pasauliniame Holokausto atminties centre – buvo surengtas simbolinis J. Mengele teismas, kurio metu išgyvenusieji siaubingus gydytojo žiaurumus, pasakojo savo istorijas.

JAV vyriausybė nurodė pradėti dar vieną J. Mengele dingimo tyrimą. Įvairių šalių vyriausybės, fondai ir fiziniai asmenys bendroje sumoje siūlė daugiau kaip 3 mln. dolerių už jį surasti padėsiančią informaciją. Žiniasklaidos atstovai iš viso pasaulio sugužėjo į „Mengele miestu“ vadinamą Giuncburgą. Britų dienraštis „The Daily Express“ jį pavadino „Miestu, kur vis dar galima sutikti baisųjį Daktaro mirties šešėlį“, rašo „Deutsche Welle“.

Bet J. Mengele jau buvo miręs. Prieš pat Raudonajai armijai pasiekiant Aušvicą 1945 m. sausį, J. Mengele spruko į Vokietiją ir, pasinaudojęs svetimu vardu, pasislėpė netoli Giuncburgo. Jam pavyko išvengti tarptautinės paieškos ir, pasinaudojus šeimos finansine parama, 1949 m. pabėgti į Pietų Ameriką. 1911 m. gimęs J. Mengele 1979 m. nuskendo prie Brazilijos krantų, sulaukęs beveik 68 metų amžiaus. Šį faktą jo šeima slėpė iki pat 1985 m., kai galų gale išaiškėjo tiesa, rašo „Deutsche Welle“.

„Giuncburgas nebuvo nacių tvirtovė,“ – sakė buvęs meras Rudolfas Köppleris, pavadindamas miestą nei blogesniu, nei geresniu už kitus Vokietijos miestus. J. Mengele „galėjo gimti bet kurioje vietoje,“ – aiškino šiuo metu jau 83 sulaukęs R. Köppleris.

Jis prieštarauja J. Megele tėvą pagerbiančios gatvės pervadinimui aiškindamas, kad tokiu būdu visi šeimos nariai taptų atsakingi už gydytojo nusikaltimus – buvusio mero manymu, tai jau būtų kaltinimas bendrininkavimu, „kaip kad mėgo daryti naciai.“

2005 m. Giuncburgo teatre „Experimentelles Theater Günzburg“ buvo pastatyta pjesė pavadinimu „Zündeln – oder Josef M. und Seinesgleichen“ („Žaidimas su ugnimi – arba Josefas M. ir į jį panašūs“). „Mes smerkiame visus gydytojus, kurie atlieka nusikalstamus eksperimentus su žmonėmis,“ – sako gimnazijos mokytojas ir trupės įkūrėjas Siegfriedas Steigeris.

Kitu šio teatro spektakliu pagerbiamas vaikams knygas rašęs ir našlaičių prieglaudą įkūręs žydų kilmės vaikų gydytojas iš Lenkijos Januszas Korczakas, kurį 1942 m. naciai nužudė Treblinkos mirties stovykloje. 2003 m. jam ir jo globotiniams Giuncburge pastatytas paminklas, rašo „Deutsche Welle“.

Istorinio Dossenbergerhaus, kuris šiuo metu yra paverstas pradine mokykla, kieme miesto gyventojų rūpesčiu buvo atidengta atminimo lenta J. Mengele aukoms. Lentą sukūrė patys mokiniai, įrašę kartu su Belgijos pasipriešinimu kovojusio ir Aušvico, Buchenvaldo bei Bergen-Belzeno koncentracijos stovyklose kalėjusio austrų filosofo Jeano Amery žodžius: „Niekas negali pasislėpti nuo savo tautos istorijos“. Šią citatą supa kelios dešimtys akių, simbolizuojančių J. Mengele eksperimentus.

Išgyvenusios aukos pasakojimas

Lidija Maksimovič sulaukė Aušvico išvadavimo 1945 m. sausio 27 d. „Šimtas šešiasdešimt 2-16 metų mažiaus vaikų buvo palikti barakuose, – prisimena ji. – Aš Aušvice išbuvau ilgiausiai.“ Vien tik Aušvico-Birkenau koncentracijos stovykloje buvo nužudyta daugiau kaip 200 tūkst. vaikų. Buvo manoma, kad Lidijos mama mirė, todėl po karo ją įsivaikino lenkų šeima. Tačiau paaiškėjo, kad įvyko klaida, – po kelių metų mergaitė grįžo pas mamą, rašo „Deutsche Welle“.

L. Maksimovič tapo chemike, ištekėjo, vadovavo savo įmonei. Visgi jos šeima jautė moters Aušvice patirtos traumos pasekmes. „Aš nemokėjau mylėti, – pasakoja L. Maksimovič. – Net savo vaiko nemokėjau mylėti taip, kaip turėtų mylėti motina.“

Moteris prisimena, kaip dar būdama vaikas įspėdavo savo draugus netriukšmauti, kad „neišgirstų vokiečiai“.

LRT yra žiniasklaidos priemonė, sertifikuota pagal tarptautinę Žurnalistikos patikimumo iniciatyvos programą

Naujausi, Skaitomiausi