Guo Jing gyvena Uhano mieste, kuriame prasidėjo visą pasaulį sunerimti privertęs koronavirusas. Nuo sausio 23-osios miestas yra izoliuotas, bandant užkirsti kelią infekcijos plitimui, rašo BBC.
Viešasis transportas nevažiuoja, dauguma parduotuvių ir verslo objektų neveikia, žmonėms rekomenduojama likti namuose. 29-erių socialinė darbuotoja Jing gyvena viena. Pastarąją savaitę ji savo gyvenimą aprašo dienoraštyje, kuriuo pasidalino ir su BBC.
Sausio 23-ioji, izoliavimo diena
Kai pabudusi sužinojau apie izoliaciją, nežinojau ką daryti. Nežinau, ką tai reiškia, kiek tai truks ir kaip turėčiau pasiruošti.
(Socialiniuose tinkluose) pilna piktinančių komentarų: kad daug pacientų (dėl vietų trūkumo) negali būti hospitalizuojami juos diagnozavus, kad karščiuojančiais pacientais nėra pasirūpinama.
Daug daugiau žmonių dėvi veido kaukes. Draugai man sakė kaupti atsargas. Ryžiai ir makaronai beveik išparduoti.
Vyriškis pirko daug druskos, kažkas jo paklausė, kodėl jis jos perka tiek daug. Jis atsakė: „o kas jei izoliacija tęsis visus metus?“
Nuėjau į vaistinę, ji jau ribojo pirkėjų skaičių. Veido kaukės ir alkoholio pagrindu pagamintos dezinfekcinės priemonės jau buvo išparduotos.
Sukaupusi maisto atsargas aš vis dar šoke. Automobilių ir pėsčiųjų mažėja, o miestas staiga sustojo.
Kada miestas vėl atgis?
Sausio 24-oji – tylus Naujųjų metų vakaras
Pasaulis tylus ir tyla gąsdina. Gyvenu viena, todėl tik iš retų garsų koridoriuje galiu pasakyti, kad aplink yra žmonių.
Turiu daug laiko galvoti kaip išgyventi. Neturiu jokių išteklių ar ryšių.
Vienas iš mano tikslų – nesusirgti, todėl turiu prisiversti mankštintis. Maistas išlikimui taip pat būtinas, todėl turiu įsitikinti, ar maisto atsargos pakankamos.
Vyriausybė nepranešė, kiek laiko truks izoliacija, ir kaip mums toliau funkcionuoti. Žmonės kalba, kad ji gali tęstis iki gegužės.
Šiandien vaistinė ir parduotuvė namo apačioje buvo uždarytos, bet maistą tebepristatančių kurjerių vaizdas ramino.
Visi makaronai prekybos centruose išparduoti, bet kažkiek ryžių tebėra. Aš šiandien taip pat buvau turguje. Pirkau salierų, česnakų daigų ir kiaušinių.
Grįžusi namo išskalbiau visus savo rūbus ir nusiprausiau po dušu. Asmeninė higiena svarbi – manau, rankas plaunu 20 ar 30 kartų per dieną.
Išėjimas laukan leidžia pasijusti vis dar turint ryšį su pasauliu. Sunku įsivaizduoti, kaip tai ištemps vieniši vyresni piliečiai ir turintieji negalią.
Nenorėjau gaminti mažiau nei įprastai, nes tai buvo paskutinis Kiaulės metų vakaras – tai turėjo būti šventinė vakarienė.
Vakarieniavau vaizdo skambučiu kalbėdama su draugais. Buvo neįmanoma išvengti kalbų apie virusą. Kai kurie žmonės yra aplink Uhaną esančiuose miesteliuose, kai kurie dėl ligos pasirinko nevykti namo, kai kurie vis vien nori susitikti, nepaisant protrūkio.
Draugė pokalbio metu sukosėjo. Kažkas juokaudamas liepė jai padėti ragelį!
Plepėjome 3 valandas. Maniau galėsianti užmigti su laimingomis mintimis. Bet kai užmerkiau akis, grįžo prisiminimai apie kelias pastarąsias dienas.
Išsprūdo ašaros. Jaučiausi bejėgė, pikta ir liūdna. Galvojau ir apie mirtį.
Mano darbas prasmingas, todėl neturiu dėl ko daug gailėtis. Bet nenoriu, kad mano gyvenimas pasibaigtų.
Sausio 25-oji – vieniši kinų Naujieji metai
Šiandien kinų Naujieji metai. Man niekada nebuvo įdomu švęsti šventes, bet dabar nauji metai atrodo dar labiau bereikšmiai.
Ryte nusičiaudėjusi pamačiau šiek tiek kraujo, tai mane išgąsdino. Mano smegenys prisipildė susirūpinimo, kad sergu. Mąsčiau, ar išeiti laukan, ar ne. Bet nekarščiavau ir mano apetitas buvo geras, taigi išėjau.
Dėvėjau dvi veido kaukes, nors žmonės sako, kad tai nieko neduoda ir yra nebūtina. Man rūpestį kelia (prastos kokybės) padirbiniai, todėl dviguba kaukė leidžia jaustis saugesne.
Visur vis dar buvo labai tylu.
Veikė gėlių parduotuvė ir pardavėjas prie durų išstatė šiek tiek chrizantemų (kurios dažnai naudojamos laidotuvėms). Bet nežinau, ar tai ką nors reiškė.
Prekybos centre daržovių stendai buvo tušti, beveik visi virtiniai ir makaronai buvo išpirkti. Vos keli žmonės stovėjo eilėje.
Vis jaučiau poreikį kiekvienos kelionės į parduotuvę metu visko prisipirkti. Nusipirkau dar 2,5 kg ryžių, nors namie turiu 7 kilogramus. Negalėjau susilaikyti nenusipirkusi šiek tiek batatų, virtinių, dešrelių, raudonųjų pupelių, sorų ir sūdytų kiaušinių.
Man net nepatinka sūdyti kiaušiniai! Atiduosiu juos draugams, kai bus nutraukta izoliacija.
Turiu pakankamai maisto mėnesiui ir šis impulsyvus pirkimas atrodo pakvaišusiai. Bet kaip galiu save kaltinti tokiomis aplinkybėmis?
Išėjau pasivaikščioti palei upę. Dvi užkandžių parduotuvėlės buvo atidarytos, žmonės vedžiojo savo šunis. Pastebėjau dar kelis taip pat išėjusius pasivaikščioti – turbūt jie irgi nenorėjo būti įkalinti.
Niekada anksčiau nėjau tuo taku. Jaučiausi, lyg mano pasaulio ribos bent kažkiek prasiplėtė.
Sausio 26-oji – kad tavo balsą išgirstų
Įkaltintas ne tik miestas. (Įkalinti) ir žmonių balsai.
Pirmąją izoliacijos dieną negalėjau rašyti (apie tai) socialiniuose tinkluose (dėl cenzūros). Negalėjau rašyti net „WeChat“ (populiari kiniška susirašinėjimo programėlė – LRT.lt). Kinijoje interneto cenzūra egzistuoja jau ilgai, bet dabar ji atrodo dar žiauresnė.
Kai tavo gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis, susikurti kasdienybę tampa iššūkiu. Rytais toliau mankštinuosi naudodamasi programėle, bet negaliu susikaupti, nes mano mintys krypsta kitur.
Šiandien vėl išėjau iš namų ir bandžiau suskaičiuoti, kiek sutikau žmonių – aštuonis pakeliui iki makaronų užkandinės už 500 m nuo namų.
Nenorėjau grįžti namo. Norėjau dar daugiau patyrinėti. Praėjo tik du mėnesiai, kai atsikėliau į Uhaną. Neturiu čia daug draugų, gerai nepažįstu miesto.
Manau, šiandien mačiau apie 100 žmonių. Turiu stengtis, kad mane išgirstų ir nutraukyčiau pančius. Tikiuosi, visi išlaiko viltį. Draugai, tikiuosi mes susitiksime ir pasikalbėsime ateityje.
Apie 20 val. išgirdau pro langus šaukiant „Varyk, Uhanai!”. Bendromis skanduotėmis bandoma sau suteikti sau daugiau jėgų.
Sausio 28-oji – pagaliau saulė
Panika įkalė pleištą tarp žmonių.
Daugelyje miestų žmonės viešumoje privalo dėvėti kaukes. Iš pažiūros, priemonės skirtos kontroliuoti pneumonijos protrūkį. Bet iš tiesų, tai gali privesti prie piktnaudžiavimo galia.
Kaukių nedėvintys piliečiai buvo išmesti iš viešojo transporto. Nežinome, kodėl jie nedėvėjo kaukių. Galbūt jie jų negalėjo nusipirkti arba jie nežinojo apie nurodymus. Nepaisant to, neturėtų būti atimama jų teisė išeiti laukan.
Internete paskelbtuose vaizdo įrašuose žmonės užsandarina duris tų, kurie patys užsidaro į karantiną. Žmonės iš Hubėjaus provincijos (kur yra Uhanas) buvo išvaryti iš savo namų ir neturėjo kur dėtis.
Bet tuo pačiu metu, kiti siūlo apgyvendinti Hubėjaus gyventojus.
Yra daug būtų, kaip Vyriausybė galėtų skatinti žmones likti namuose. Ji turi užtikrinti, kad kiekvienas pilietis turėtų pakankamai veido kaukių, ar net teikti pinigines išmokas žmonėms, likusiems namie.
Šiandien pagaliau prašvito saulė – visai kaip mano nuotaika. Savo komplekse pamačiau daugiau žmonių, buvo daugiau savanorių darbuotojų. Atrodo, jie tikrino ne nuolat čia gyvenančiųjų temperatūrą.
Izoliacijos sąlygomis nelengva kurti pasitikėjimą ir ryšius. Miestas išsekęs nuo jį slegiančio svorio.
Tarp viso šito aš negaliu nebūti budresnė.
Mano nerimas dėl išgyvenimo pamažu nyksta. Tolimesni pasivaikščiojimai mieste bus bereikšmiai, jei neužmegsiu kontakto su žmonėmis čia.
Socialiniai ryšiai yra svarbus poreikis. Kiekvienas turi rasti vaidmenį visuomenėje ir suteikti prasmę savo gyvenimui.
Turiu rasti savo vaidmenį šiame vienišame mieste.
