Pasaulyje

2020.02.08 19:49

Į kovą kyla gastronacionalistai: saugodami savo fetą ir makaronus riboja konkurenciją?

LRT.lt 2020.02.08 19:49

Panašu, kad Europos pietūs rimtai nusiteikę saugoti savo fetą ir fetučinius, rašo „Politico“. 

Tokios žemės ūkio gigantės kaip Prancūzija, Ispanija ir Italija taikosi pasinaudoti vis stiprėjančiu Europos protekcionizmu, siekiant užtikrinti, kad kiniškas medus ar kanadietiški kietieji kviečiai nepatektų ant europiečių stalo.

ES užimant vis griežtesnę gynybinę poziciją įvairiuose ekonominės politikos sektoriuose, Viduržemio jūros regiono gurmanų centrai pajuto, kad atėjo laikas išsakyti griežtą poziciją, ginant pienininkus ir spagečių gamintojus, rašo „Politico“.

Gastronacionalistai žino, kad tai gali baigtis susirėmimu dėl vienos opiausių ES politikos temų – privalomos nuorodos į kilmės šalį ant produkto etiketės, dėl kurios maisto produktai privalomai žymimi užrašais „Pagaminta Prancūzijoje“ ar „Produktas iš Italijos“.

2019 m. gruodžio 16 d. Prancūzija, Ispanija, Italija, Portugalija ir Graikija nusiuntė Europos Komisijai bendrą deklaraciją, kurioje reikalavo „sustiprinti ir suderinti ES teisės aktus dėl maisto produktų kilmės ženklinimo“ ir pažymėjo, kad šiuo metu galiojančios ES taisyklės „šioje srityje nėra išsamios“, nes „nėra privalomos“.

Tai buvo tikra bomba dažnai užslopintoje ES politikos reikalavimų sferoje, rašo „Politico“. Metų metus ES biurokratai Briuselyje, atsakingi už bendros rinkos ir ES prekybos santykių apsaugą, nenorėjo girdėti apie privalomą kilmės šalies ženklinimą.

Pastaraisiais metais toks ženklinimas buvo leistas tik kaip laikina priemonė krizei įveikti ir Prancūzijos pieno ūkiams bei Italijos makaronų gamybai skirtų grūdų tiekėjams paremti.

ES pareigūnams susirūpinimą pirmiausia kelia tai, kad toks ženklinimas prieštarauja bendrai ES rinkai, nes leidžia vartotojams – ir prekybos centrų tiekimo skyriaus vadovams – rinktis savo šalyje pagamintas prekes. 2017 m. Belgija pasiskundė, kad, pavyzdžiui, privalomi užrašai „Pagaminta Prancūzijoje“ ant pieno produktų gerokai sumenkino Belgijos eksporto į Prancūziją apimtis, net ir tais atvejais, kai Belgijos ūkis buvo arčiausias pieno produktų tiekėjas Prancūzijoje įsikūrusiai parduotuvei, rašo „Politico“.

ES taip pat nerimauja dėl to, kad, atsakydamos į privalomai įvestą kilmės šalies ženklinimą, trečiosios šalys gali imtis tam tikrų prekybinių priemonių. 2018 m. Kanada protestavo prieš Italijos ketinimą leisti spagečių gamintojams nurodyti makaronų gamyboje naudojamų kietųjų kviečių kilmę, tokiu būdu palaikant vietinį tiekėją prieš konkurentus iš Kanados, rašo „Politico“.

Nepaisant šių protestų, Pietų Europos penketukas mano, kad atėjo laikas privalomą kilmės šalies žymėjimą paversti labiau ilgalaike priemone, o ne vien naudoti kaip pleistrą ant žaizdos, iškilus nenumatytoms situacijoms.

Komisija savo ruožtu davė suprasti, kad yra pasiruošusi bent jau išklausyti jų argumentus. Už maisto produktų ženklinimą atsakinga naujoji ES sveikatos ir maisto saugos komisarė Stella Kyriakides aiškina, kad nacionalinių priemonių maišalynė, kaip kad buvo Prancūzijos pienininkų atveju, nėra „tvarus būdas judėti į priekį.“

„Privalome rasti ilgalaikį sprendimą ES lygiu,“ – sako ji. Maisto produktų ženklinimas būtų svarbi naujosios Komisijos žemės ūkio politikos „Nuo lauko iki stalo“ (angl. „Farm to Fork“) strategijos, kurią Briuselis žada paskelbti balandį, sudedamoji dalis.

Kultūrinis išskirtinumas

Kilmės šalies nurodymą produkto etiketėje prekybos teisės specialistai paprastai vertina kaip būdą diskriminuoti iš užsienio importuojamas prekes, rašo „Politico“.

„Manoma, kad vartotojas turi išankstinių nusistatymų, – sako Kembridžo universitete prekybos teisę dėstantis Lorand`as Bartelsas. – O tokios priemonės kaip kilmės šalies žymėjimas gali turėti įtakos jų išankstiniams nusistatymams.“

L. Bartelso teigimu, šalis, kurios eksportas dėl tokio ženklinimo sumažėtų, galėtų teikti skundą Pasaulio prekybos organizacijai (PPO), o „PPO sudaryta komisija svarstytų, ar reikalavimai nėra pernelyg apsunkinantys."

Tačiau L. Bartelsas taip pat teigia, kad jei Briuselis įvestų visoje ES galiojantį reikalavimą, jis turėtų puikią galimybę laimėti bet kokį ginčą PPO, pasiremdamas Europos kultūriniu išskirtinumu, rašo „Politico“.

„Informacijos vartotojui teikimas yra teisėtas tikslas, o produkto kilmės šalis yra teisėta informacija,“ – sako L. Bartelsas, ypač europiečiams, kuriems nuo seno rūpi jų vartojamo maisto kilmė.

„Kalbant kultūriškai, ES vartotojai yra jautrūs maisto kilmei. Todėl ES galėtų bandyti PPO įrodyti, kad jos vartotojai nori gauti tokią informaciją. Kitose šalyse tai padaryti gali būti sunkiau,“ – aiškina L. Bartelsas.

ES ministrai vis dažniau remiasi tokiais argumentais. Europos vartotojai ima domėtis vartojamo maisto kilme ne tik dėl to, kad nori paremti savo šalies ūkininkus ir regiono kultūrą, bet ir siekdami mažinti anglies dioksido, išmetamo gabenant maisto produktus iš kitos pasaulio pusės, paliekamą pėdsaką, rašo „Politico“.

„Faktas, kad vis daugiau žmonių, ypač vartotojų, nori žinoti, ką jie valgo ir iš kur tas maistas pas juos atkeliauja,“ – portalui „Politico“ sakė Graikijos žemės ūkio ministras Makis Voridis.

M. Voridis įsitikinęs, kad Komisija turėtų „suderinti“ ES taisykles, kad visoje Europos Sąjungoje galiotų vienodos ženklinimo taisyklės. Etiketėse turi būti nurodyta „svarbiausio ingrediento“ kilmės šalis, kalbėjo M. Voridis, pridurdamas, kad tai turi būti orientuota į konkrečią šalį.

Ministro teigimu, Graikijai svarbiausios ženklintinos prekės yra jogurtas, sūris, vynas ir alyvuogių aliejus, o žvelgiant plačiau, jis taip pat būtų linkęs ženklinimą pagal naujas taisykles įvesti mėsos ir pieno produktams. 2019 m. gruodžio 16 d. vykusiame žemės ūkio ministrų susitikime Kipro atstovas sakė, kad Nikosija norėtų privalomo ženklinimo apdorotiems daržovių produktams, keletas kitų šalių nurodė, kad svarbu būtų nurodyti medaus kilmės šalį.

Bendros rinkos įžadai

Tačiau ne visi Europoje su tuo sutinka. Ministrų susitikime kelios šalys pasipriešino griežtesnėms kilmės šalies ženklinimo taisyklėms. Čekija, Danija ir Nyderlandai pabrėžė, kad įvesti pakeitimai gali turėti neigiamos įtakos bendrai rinkai ir tapti papildoma našta maisto produktų gamintojams.

Stambieji ES maisto produktų gamintojai, ištisus metus priklausantys nuo žaliavos tiekimo iš įvairių pasaulio šalių, taip pat nusistatę priešiškai. „[Šios taisyklės] gali pabranginti žaliavą visoje ES, ji gali tapti sunkiau prieinama, gali suprastėti jos tiekimo kokybė,“ – sako konfederaciją „FoodDrinkEurope“ atstovaujantis lobistas Dirkas Jacobsas.

Tačiau Graikijos žemės ūkio ministras M. Voridis su tuo nesutinka: „Esu girdėjęs šį argumentą: mes norime vidinės rinkos. O kas sako, kad jos nebus? Bet kuriuo atveju išliks vidinė rinka... Kad būtų užtikrinta laisva konkurencija ir tikrai sėkmingai veikianti vidinė rinka, privalome suteikti informaciją, – sako jis. – Nes tik suteikdami vartotojui visą informaciją ir sudarydami galimybes apsispręsti, sudarome sąlygas konkurencijai.“

L. Bartelsas pritaria šiai nuomonei. „Tarptautinės prekybos teisės esmė yra tai, kad vyriausybės turėtų sudaryti sąlygas vartotojams patiems pasirinkti, o norėdami pasirinkti, vartotojai turi žinoti, ką perka, – aiškina jis. – Tam gali prireikti reglamentavimo. Ženklinimas gali padėti išspręsti informacijos asimetrijos problemą,“ kuomet bendrovės apie produktus žino daugiau nei juos perkantys vartotojai.

Kilmės šalies ženklinimo šalininkai taip pat remiasi visuomenės apklausos tyrimų duomenimis.

„Kaip parodė neseniai ES mastu atlikta vartotojų apklausa, produkto kilmės šalis vartotojams yra vienas svarbiausių kriterijų, renkantis maisto produktus, be to, daugiau kaip milijonas europiečių pasirašė peticiją, raginančią Komisiją teikti pasiūlymus maisto produktų kilmės šalies atsekamumui užtikrinti,“ – sako vartotojų organizaciją BEUC atstovaujanti Camille Perrin.

Laikas, kurį Pietų Europos penketukas pasirinko žengti šį žingsnį, neatsitiktinis – 2020 m. balandį įsigalios naujas įstatymas dėl pagrindinio maisto produktų ingrediento kilmės šalies ženklinimo.

Už viso to slypi paprasta taisyklė: jei maisto produktų gamintojas nusprendžia etiketėje nurodyti produkto kilmės šalį, pavyzdžiui, pavadindamas produktą „graikišku jogurtu“ ar „belgišku šokoladu“, bet pagrindinis jo ingredientas atkeliavo iš kurios nors kitos šalies, tai turi būti aiškiai nurodyta etiketėje (pavyzdžiui, graikiškas jogurtas, pagamintas iš rumuniško pieno).

Visgi šis įstatymas nėra itin griežtas. Nėra privaloma etiketėje nurodyti kilmės šalį, užtenka pažymėti, ar pagrindinis ingredientas pagamintas ES, ar trečiojoje šalyje arba tiesiog nurodyti regioną, pavyzdžiui, Viduržemio jūros šalys.

2020 m. balandį baigs galioti privalomojo kilmės šalies ženklinimo lengvatos, taikomos kai kuriose ES šalyse, pavyzdžiui, prancūziškiems pieno produktams ar pagrindiniam itališkų makaronų ingredientui.

Lengvatas Komisija buvo įvedusi kaip laikiną eksperimentą, todėl kyla klausimas, ar ES šalims pavyks įtikinti Briuselį šį eksperimentą paversti taisykle.