Pasaulyje

2020.01.26 17:50

Kai naciai Lodzę vertė vokišku miestu: gyventojus pavergė, už „žydų operaciją“ žadėjo padėvėtus rūbus

LRT.lt2020.01.26 17:50

Naciams įsiveržus į Lenkija, Lodzė turėjo tapti Vokietijos miestu. Tuometis miesto meras Werneris Ventzki šią idėją nuoširdžiai palaikė, rašo „Deutsche Welle“. 

Apsilankymas 1990 m. Frankfurte surengtoje parodoje apie Lodzės getą pakeitė Jenso-Jurgeno Ventzki gyvenimą ir privertė stoti akis į akį su tamsiąja jo šeimos istorijos puse.

Buhalteris Walteris Geneweinas fotografavo gete dirbusius žmones, kurių dauguma tuo metu buvo vaikai, rašo „Deutsche Welle“.

Parodoje Jensas-Jurgenas aptiko laiško, kurį jo tėvui Werneriui Ventzki, tuomečiam Lodzės arba Licmanštato (vok. Litzmannstadt), kaip naciai šį miestą vadino, merui, siuntė Vokietijos nacionalsocialistinė darbininkų partija (NSDAP), faksimilę.

Laiške rašoma apie „padėvėtus drabužius, kurių bus galima gauti, įvykdžius žydų operaciją.“ Meras W. Ventzki sau pasižymėjo šį klausimą aptarti su savo pavaldiniu geto komendantu Hansu Biebow. Po savaitės W. Ventzki nacių partijai išsiuntė atsakymą, nurodydamas, kad utelėmis užkrėsti drabužiai buvo dezinfekuoti ir bus perduoti Žiemos fondui, rašo „Deutsche Welle“.

„Man po truputį pradėjo aiškėti, kad mano tėvas ne tik žinojo apie žydų naikinimą, bet ir aktyviai jame dalyvavo,“ – sako Jensas-Jurgenas Ventzki.

Lodzė tampa Licmanštatu

Nacistinės Vokietijos ginkluotosios pajėgos – Vermachtas – Lenkijoje esantį Lodzės miestą užėmė 1939 m. rugsėjo 8 d., praėjus vos savaitei po įsiveržimo į šalį. Adolfo Hitlerio nurodymu Lodzė buvo pervadinta į Licmanštatą. Miestas tapo Vartelandu (vok. Wartheland) vadinamo Reicho administracinio vieneto (vok. Reichsgau), kuriam vadovavo Arthuras Greiseris, dalimi.

„A. Greiseris norėjo, kad Vartelandas taptų idealiu nacių rajonu, o Lodzė – Vokietijos miestu,“ – sako miesto Nepriklausomybės tradicijų muziejuje istoriku dirbantis Jakubas Parolas. Dėl to į mero postą A. Greiseris rekomendavo 35 metų Wernerį Ventzki. Hitleriui ištikimas W. Ventzki NSDAP nariu tapo dar 1931 m. Jis garsėjo kaip puikus oratorius. Po karo pats W. Ventzki gyrėsi mitinguose galėjęs savo sugebėjimais sužavėti minias žmonių, rašo „Deutsche Welle“.

Wernerio Ventzki sūnus Jensas-Jurgenas teigia, kad jo tėvą „viliojo idėja paversti Lodzę vokišku miestu.“ Tai, anot Jakubo Parolo, realybėje reiškė „gyventojų lenkų pavergimą ir žydų išžudymą.“

Lenkų pavergimas

1939 m. pabaigoje nacių okupantai pradėjo lenkų iškeldinimo ir vokiečių įkeldinimo kampaniją. Į Lodzę persikėlė apie 40 tūkst. vokiečių, o daugelis lenkų buvo priversti palikti miestą. Likusiems buvo įsakyta persikelti į mažiau patrauklius Lodzės rajonus, jie buvo verčiami dirbti. Naciai manė, kad bet kuris vyresnis nei 14 metų asmuo yra tinkamas priverstiniam darbui.

Tuo pačiu metu vietos lenkams naciai įvedė įvairių apribojimų. Eiti apsipirkti jiems buvo leidžiama tik tam tikromis valandomis, tačiau jie galėjo pirkti toli gražu ne visus produktus. Naciai draudė vietiniams vairuoti automobilius, palikdami vienintelę susisiekimo priemonę – dviratį. Lenkams taip pat buvo draudžiama lipti į pirmąjį traukinio vagoną ar naudotis tramvajais, rašo „Deutsche Welle“.

Vokiečių okupantai uždarė didesnę dalį miesto bažnyčių. Lenkams buvo draudžiama eiti į teatrą, kino teatrą ar muziejų, turėti nuosavą gramofoną ar muzikinių instrumentų. Nacių okupantai lenkus laikė žemesnės rasės atstovais, paniekinančiai juos vadindami Untermenschen – antrarūšiais žmonėmis.

Lodzės getas

Tačiau žydai nacių hierarchijoje stovėjo ant dar žemesnio laiptelio. 1940 m. vasarį naciai jiems pastatė getą. Po poros mėnesių 160 tūkst. žydų buvo priversti persikelti į getą, kurio plotas tesiekė vos 4 kvadratinius kilometrus.

Ten jie buvo verčiami dirbti juos pavergusių „arijų rasės“ atstovų naudai. Leonas Weintraubas, kuriam tuo metu tebuvo vos 14, dirbo metalo apdirbimo fabrike. Šiuo metu Švedijoje gyvenantis L. Weintraubas prisimena, kaip turėjo „dirbti po 12 valandų per parą su viena vienintele pertrauka pavalgyti liesos sriubos.“ Jis sakosi nuolat mąstęs, ar po darbo pavyks pareiti iki namų, rašo „Deutsche Welle“.

Vos 15 sulaukęs Natanas Grossmannas dirbo tame pačiame fabrike kaip ir L. Weintraubas. N. Grossmanno tėvas buvo nužudytas, o vyresnysis brolis – pasiųstas į dujų kamerą Chelmno mirties stovykloje. Jis prisimena, kaip grįždavo po darbo namo ir sakydavo motinai, kad yra alkanas. Ji visuomet atiduodavo jam savo maistą ir, N. Grossmanno teigimu, mirė iš bado jam ant rankų.

Priversti atiduoti vaikus

1942 m. rugsėjį naciai nusprendė deportuoti 20 tūkst. geto gyventojų. Jie išsikvietė Chaimą Rumkowski, kurį buvo paskyrę Lodzės geto Žydų vyresniųjų tarybos vadovu, ir pareikalavo sudaryti „neproduktyvių“ žydų sąrašą, į kurį, vokiečių okupantų liepimu, turėjo būti įtraukti jaunesni nei 10 metų vaikai, senoliai ir ligoniai. Verčiamas vykdyti įsakymą, C. Rumkowski ragino šeimas atiduoti vaikus, įvedė gete komendanto valandą, rašo „Deutsche Welle“.

L. Weintraubas prisimena, kaip namus apsupo policija, o „pareigūnai vaikščiojo iš buto į butą, ieškodami senų, ligotų ir mažų.“ Jo teigimu, policininkai dirbo be jokių skrupulų, buvo negailestingi, plėšė kūdikius motinoms iš rankų. „Po kelių dienų gyventojų skaičius gete sumažėjo trečdaliu,“ – prisimena L. Weintraubas. Deportuotieji buvo nuvežti į Chelmno mirties stovyklą ir pasiųsti į dujų kamerą. Leonas Weintraubas ir Natanas Grossmannas išgyveno.

Kitas pasaulis

Kitoje geto tvoros pusėje 1944 m. kovo 13 d. gimė Jensas-Jurgenas Ventzki. Šeima tuo metu gyveno viloje, turėjo nuosavą virėją ir namų tvarkytoją, rašo „Deutsche Welle“.

Jensas-Jurgenas prisimena, kad būdamas mažas, visuomet girdėdavo tėvus miestą vadinant vokiškuoju vardu – Licmanšatu, Lodzė nebuvo minima. Merą Wernerį Ventzki žavėjo idėja suvokietinti miestą. Jis taip pat norėjo, kad jo šeima gyventų, vadovaudamasi nacių principais.

Šią idėją palaikė iš Jenso-Jurgeno motina Erna-Maria, į NSDAP įstojusi 1932 m. ir vadovavusi Vokietijos merginų lygai – moteriškajam partijos sparnui. Po karo ji užgniaužė bet kokias diskusijas apie praeitį, aiškindama, kad „nežinojo“, kas vyksta, rašo „Deutsche Welle“.

Sutikimas žudyti

Tačiau kiek visa tai tikėtina? Kiek Werneris Ventzki atsakingas už nacių okupuotoje Lodzėje vykdytus nusikaltimus? Jo sūnus Jensas-Jurgenas įsitikinęs, kad „jis žinojo ir pats dalyvavo žydų naikinime.“

1942 m. rašytas laiškas tai įrodo. Atostogaudamas Werneris Ventzki parašė laišką savo pavaduotojui Marderiui aiškindamas, kad „Netrukus paaiškės, ar dirbti negalintys Vokietijos Reicho žydai liks... ar bus įtraukti į „operaciją.“ Aš asmeniškai manau, kad bus pastarasis variantas, tad problema išsispręs.“

Skaitant šias eilutes Jenso-Jurgeno Ventzki akyse kaupiasi ašaros. „Štai jis – juodu ant balto – prisipažinimas žmogžudystėje.“ Jenso-Jurgeno teigimu, jo tėvas buvo užkietėjęs nacis, kuris žydų žudymą dujų kamerose laiške vadina „operacija“, o genocidą laiko „problemos sprendimu“, rašo „Deutsche Welle“.

Tačiau Jensas-Jurgenas prisimena, kad tuo pačiu metu šis žmogus buvo ir rūpestingas, kartais žaismingas tėvas. Vyrui labai sunku suderinti šias dvi jo puses: „Turiu du tėvus – mylintį, kurį prisimenu iš vaikystės, ir karo nusikaltėlį.“ Anot Jenso-Jurgeno, su šia realybe jam dar reikia išmokti susitaikyti.

Kaltė be atgailos

Berlyne įsikūrusio Touro koledžo profesorius Peteris Kleinas aiškina, kad „ne tik Sicherheitspolizei (Trečiojo Reicho saugumo policija), bet ir civilinė miesto administracija vaidino tam tikrą vaidmenį, prižiūrint getus.“ Tačiau, P. Kleino teigimu, Vokietijos teismai niekuomet neatsižvelgė į tai, kad ji taip pat yra atsakinga už žydų ir kitų piliečių žudymą. Jis įsitikinęs, kad jei Lodzės meras Werneris Ventzki būtų teisiamas Lenkijoje, jam būtų skirta mirties bausmė, rašo „Deutsche Welle“.

Tuo labiau, kad Lodzės geto komendantas Hansas Biebow savo 1947 m. laiške rašė: „Ne aš vadovavau getui, aš tik mero vardu rūpinausi gyventojų užimtumu ir prižiūrėjau su maistu susijusią situaciją.“

Lodzės meras Werneris Ventzki taip niekada ir nestojo prieš teismą. Nors 1961 m. Hanoverio prokurorai buvo pradėję jo veiklos tyrimą, vos po kelių mėnesių jis buvo nutrauktas. W. Ventzki galėjo tęsti karjerą pokarinės Vakarų Vokietijos valstybės tarnyboje.

Pietūs su Adolfu Hitleriu

Visą savo likusį gyvenimą Werneris Ventzki neslėpė savo nacistinių pažiūrų. Jis net skundėsi, kad Vokietijos denacifikacijos procese buvo apibūdintas kaip „paprastas pakalikas“. Šeimos susiėjimuose jis, kaip teigiama, girdavęsis net du kartus susitikęs su Hitleriu Reicho kanceliarijoje. Akivaizdu, kad vyras taip pat labai didžiavosi kartą pietų metu sėdėjęs šalia Hitlerio, rašo „Deutsche Welle“.

„Tokios istorijos mums atrodo atstumiančios,“ – sako Jensas-Jurgenas, kuris taip niekada ir nepasikalbėjo su tėvu šiomis temomis. Tačiau, jo teigimu, šiandien jam to visai nebereikia: „Aš turiu dokumentus, kurie kalba patys už save.“

Šiandien Jensas-Jurgenas reguliariai lankosi sinagogose, apie savo tėvo praeitį pasakoja mokyklose ir universitetuose. Jis turi daug draugų žydų, pavyzdžiui, Nataną Grossmanną. Vyras sako, kad susitaikymas tarp judviejų nėra įmanomas, nes tai visai kitas lygis, bet priduria: „Aš galiu prisiimti atsakomybę už tai, kas įvyko, ir apie tai kalbėti.“

Jenso-Jurgeno tėvas taip niekuomet ir neišsižadėjo savo nacistinių pažiūrų. 2002 m., likus dvejiems metams iki mirties, 96 metų Werneris Ventzki dar kartą pabrėžė esąs „antikomunistas, antidemokratas ir antisemitas.“