Netrukus baigsis kanclerės kadencija. Ką jai pavyko nuveikti šiame poste? Ko dar tikimasi pasiekti, vadovaujant Vyriausybei? Ir koks bus jos palikimas? „Deutsche Welle“ pateikia savo vertinimą.
Ne kartą buvo prognozuota, kad Angela Merkel gali atsistatydinti anksčiau laiko, ypač tuomet, kai koalicinė jos krikščionių demokratų (CDU) ir socialdemokratų (SPD) Vyriausybė susidurdavo su sunkumais.
Tačiau net ir prabėgus 14 metų, Angela Merkel išlieka Vokietijos kanclere. Ir neketina trauktis iki parlamento kadencijos pabaigos. Ji turi visuomenės palaikymą. Nors daugelis ir kritikuoja šalies „didžiosios koalicijos“ darbą, didžioji dauguma norėtų, kad A. Merkel liktų kanclerės poste iki 2021 m.
Vienas iš 2013 m. rinkimų kampanijoje A. Merkel naudotų šūkių buvo „Jūs mane pažįstate“. Jis reiškė: jūs galite manimi pasikliauti. Jūs žinote, ko iš manęs tikėtis. Ši frazė taip pat rodo, kad būtent A. Merkel buvo politinių debatų centre ir visa rinkimų kampanija buvo kuriama, atsižvelgiant į jos asmenybę, rašo „Deutsche Welle“.
Dramatiški pokyčiai
Vokietija ir visas pasaulis nuėjo netrumpą kelią nuo 2005 m., kai A. Merkel pirmą kartą tapo kanclere. Šiuo metu Vokietijos politika kur kas labiau poliarizuota nei pastaruosius dešimtmečius – dešiniosios pakraipos populistų partija „Alternatyva Vokietijai“ (AfD) turi savo atstovų visų federalinių žemių parlamentuose.
Keliuose rytiniuose regionuose ji yra antra pagal mandatų skaičių politinė jėga bei stipriausia opozicinė partija šalies parlamente Bundestage. Dvi tradicinės didžiosios partijos – A. Merkel atstovaujama CDU ir, ypatingai, SPD – neteko didelės dalies ankstesnės rinkėjų paramos.
Situacija tarptautinėje arenoje taip pat kur kas trapesnė. „Tos dienos, kai galėjome pasitikėti vien tik kitais, jau seniai praėjo,“ – 2017 m. naujajam JAV prezidentui Donaldui Trumpui suabejojus NATO vaidmeniu, sakė A. Merkel. Dar metais anksčiau Didžiojoje Britanijoje surengtame referendume žmonės nedidele persvara pasisakė už šalies išstojimą iš ES, rašo „Deutsche Welle“.
A. Merkel biografas Ralphas Bollmannas įsitikinęs, kad po balsavimo dėl „Brexito“ ir D. Trumpo atėjimo į valdžią, kanclerė mano, jog „Vakarų demokratijas yra ištikusi rimta krizė.“ Pasak R. Bollmanno, A. Merkel tikslas likusius kelis mėnesius kanclerės poste – „nepalikti Vokietijos ir, kiek tai jos jėgose, Europos bei likusio pasaulio chaose.“
A. Merkel niekuomet nebuvo gera vizionierė. Ji labai ryškiai skiriasi nuo, pavyzdžiui, Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono. Neseniai E. Macronas pateikė keletą ES reformų pasiūlymų, per daug nesujaudinusių A. Merkel, todėl Prancūzijos prezidentas įplieskė karštus debatus, kurių metu nuskambėjo jo garsioji pastaba apie NATO „smegenų mirtį“.
Už uždarų durų daugelis A. Merkel partijos narių nori, kad ji bent šiek tiek užsikrėstų E. Macrono troškimu vadovauti ir, vietoje to, kad tiesiog „sunkiai dirbdama“ įveiktų krizes, labiau akcentuotų savo pačios vokiškąsias idėjas, rašo „Deutsche Welle“.
Nekenčiama politikė ar Vakarų pasaulio gelbėtoja?
Visgi Angela Merkel labai daug ką pakeitė ir ne tik tuo, kad būdama moterimi, sugebėjo padaryti karjerą kažkada buvusioje griežtai patriarchalinėje partijoje. Ji vis dar atsisako save apibūdinti kaip feministę: „Nenoriu savęs puošti netikrais laurais,“ – paaiškino ji, duodama interviu vokiečių leidiniui „Die Zeit“.
Todėl, kai kalba pasisuka apie moterų skatinimą politikoje ir apskritai visuomenėje, paaiškėja, kad A. Merkel valdymo rezultatus šioje srityje galime vertinti labai nevienareikšmiškai. Viena vertus, per pastaruosius keturiolika metų, kai ji eina kanclerės pareigas, moterų skaičius Bundestage akivaizdžiai sumenko – nuo 42 iki 31 proc., rašo „Deutsche Welle“.
Todėl, kai A. Merkel sako, kad „kvotos yra svarbu, tačiau svarbiausias tikslas turėtų būti lygybė,“ ji nuslepia tai, kad pati blokavo savo bendrapartiečių reikalavimą įvesti kvotą moterims parlamente. Kita vertus, kanclerė konkrečiai rėmė atskiras moteris, įskaitant jos įpėdine vadinamą Annegret Kramp-Karrenbauer, dabartinę Europos Komisijos pirmininkę Ursulą von der Leyen ir žemės ūkio ministrę Julią Klöckner.
„Jūs mane pažįstate“ taip pat reiškia nuoseklumą. Tačiau iš tiesų A. Merkel gana lanksti, priimdama sprendimus – jos biografas R. Bollmannas tai vadina „pragmatizmu, atsižvelgiant į konkrečias politines aplinkybes.“
Kaip fizikė ji tikėjo atomine energetika, tačiau po rimto incidento Fukušimos atominėje elektrinėje, nutarė po truputį mažinti atominės elektros energijos apimtis. Ji leido priimti įstatymą, suteikiantį teisę homoseksualioms poroms tuoktis, nors pati „turėjo blogą nuojautą“ šiuo klausimu. Be to, jai valdant buvo atsisakyta visuotinio šaukimo į kariuomenę, rašo „Deutsche Welle“.
Tačiau per visą kanclerės valdymo laikotarpį nebuvo labiau kontraversiško sprendimo, nei 2015 m. priimtas nutarimas atverti Vokietijos sienas šimtams tūkstančių migrantų. Parlamentui šiuo klausimu net nebuvo leista pasisakyti.
Po to AfD rimtai nusistatė prieš A. Merkel – pabėgėliams įvykdžius smurtinį nusikaltimą, AfD jo aukas vadino „Merkel lavonais“. Vieniems kanclerė tapo neapykantos objektu, o kiti ją laiko Vakarų pasaulio gelbėtoja. 2015 m. pabaigoje žurnalas „TIME“ išrinko ją metų žmogumi, tuo tarpu jos tėvynėje žygiavo dešiniųjų demonstracijos, nešinos plakatais: „Merkel turi pasitraukti“.
Menkstantis pasitikėjimas politine sistema
Nepaisant šio susiskaldymo, A. Merkel išlieka viena populiariausių Vokietijos politikių; dažnai ji vienintelė atsiduria apklausų rezultatų viršūnėse. Tuo tarpu A. Kramp-Karrenbauer gerokai atsilieka. Tačiau pati A. Merkel puikiai žino, kokia kontraversiška jos vykdoma politika, rašo „Deutsche Welle“.
Prieš pastaruosius Bundestago rinkimus ji pranešė, kad jai sunku vėl kelti savo kandidatūrą į kanclerio postą. Šiuo metu rinkiminėse kampanijose A. Merkel dažniausiai laikosi atokiau, vis mažiau ir mažiau įsitraukia į kasdienę politiką, daugiau laiko skiria užsienio reikalams.
Žaliųjų partijai atstovaujantis parlamento narys Jürgenas Trittinas įsitikinęs, kad A. Merkel dėmesys vis labiau krypsta į Europą, ji „bando susikoncentruoti į Vokietijos pirmininkavimą ES Tarybai“ antrąjį 2020 m. pusmetį. Jos pačios partijos gretose esantys užsienio politikos ekspertai, tokie kaip Roderichas Kiesewetteris mano, kad užsienio politikoje trūksta aiškios linijos, rašo „Deutsche Welle“.
„Ji neturi nacionalinės strategijos, kurioje aiškiai atsispindėtų Vokietijos interesai, stipriosios ir silpnosios pusės,“ – sako R. Kiesewetter. Jis įsitikinęs, kad Vokietija privalo parodyti, „kaip stabilizuoti jos pačios partnerius pietuose, Ukrainą ir Artimuosius Rytus.“
Visgi Alensbacho visuomenės tyrimų instituto rudenį atlikta apklausa rodo, kad pasitikėjimas politika Vokietijoje menksta. Vos 57 proc. visų apklaustųjų įvardino stabilumą kaip vieną iš Vokietijos stipriųjų pusių, lyginat su 81 proc. 2015 m. Ir vos 51 proc. manė, kad esama politinė sistema yra viena iš šalies stiprybių, lyginant su 62 proc. prieš ketverius metus.
Dėmesys Europai
Koks bus A. Merkel palikimas? R. Bollmanno teigimu, kanclerė norėtų, kad ją prisimintų kaip moterį, padėjusią Vokietijai pakankamai saugiai išlaviruoti įvairių krizių– finansų krizės, euro krizės, Ukrainos krizės, pabėgėlių krizės – laikotarpiais, iki tam tikro lygio išsaugojusią sistemos stabilumą, tačiau tuo pačiu metu padariusią savo šalį ir partiją šiek tiek liberalesnę, atviresnę. Tačiau už tai mes visi sumokėjome tuo, kad šiuo metu Bundestage sėdi dešiniosios pakraipos populistų partija, besikeičiančių vertybių forma įkūnijanti opoziciją.“
A. Merkel nebeturi pakankamai laiko, kad formuotų politiką, todėl palaipsniui atsitraukdama nuo kasdienės politikos, ji duoda suprasti, kad bent jau šalies vidaus politikoje ji nebeturi ką formuoti. Šią sferą kanclerė vis labiau perleidžia į A. Kramp-Karrenbauer rankas, rašo „Deutsche Welle“.
