Per 1119 m. Kalėdas Jeruzalės karalius Balduinas II įtikino Hugh de Payne II vadovaujamus prancūzų riterius išgelbėti savo sielas, saugant į Šventąją žemę keliaujančius piligrimus. Taip gimė Tamplierių ordinas, rašo „The Conversation“.
Šis neįprastas riterių ordinas gyveno kaip vienuoliai, duodavo neturto ir skaistybės įžadus, tačiau nuo įprastų vienuolių skyrėsi tuo, kad imdavosi ginklų kaip tikri riteriai, kad apgintų pavojingais ką tik užkariautos Jeruzalės karalystės keliais keliaujančius civilius. Taip kukliai pradėjęs savo egzistavimą ordinas išaugo iki vienos svarbiausių kryžiaus žygiuose dalyvavusių krikščionybės karinių jėgų.
900 metų šie karingi vienuoliai buvo siejami su Šventuoju graliu, laisvaisiais masonais ir okultizmu. Bet ar šios sąsajos turi pagrindo, ar nėra jos vien tik niekuo nepagrįstas mitas, klausia leidinys „The Conversation“.
Kryžiaus žygiai baigėsi 1291 m., kai krikščionių sostinę Akrę užėmė Egipto mameliukų pajėgos ir tamplieriai tapo nebereikalingi. Nepaisant turtų ir Europoje valdomų žemių, pirminė jų egzistavimo priežastis buvo karinė Šventosios Žemės gynyba.
Tačiau Tamplierių ordinui įsiskolinęs Prancūzijos karalius Pilypas IV pasinaudojo jų pažeidžiamumu, praradus Šventąją Žemę, ir ankstų 1307 m. spalio 13 d., penktadienio, rytą surengęs reidą į jų šventyklą Paryžiuje ir kitas ordinui priklausiusias valdas, sulaikė tamplierių riterius. 1312 m. ordinas buvo panaikintas popiežiaus dekretu, o 1314 m. paskutinis didysis magistras Jacque de Molay kartu su dar dviem tamplieriais Paryžiuje buvo sudegintas ant laužo. Sunaikinus Tamplierių ordiną, likę jo nariai įstojo į kitas vienuolijas.
Nepaisant ordino narių sulaikymų ir ordinui pateiktų kaltinimų erezija, 2001 m. Vatikano archyve buvo rastas dokumentas, taip vadinamas Šinino pergamentas, patvirtinantis, kad 1312 m. Katalikų bažnyčia tamplierius išteisino. Visgi net ir panaikinęs kaltinimus erezija, Popiežius Klemensas įsakė ordinui išsiskirstyti.
Legendos pasisavinimas
Tamplierių sunaikinimas reiškė, kad neliko nieko, kas galėtų saugoti jų palikimą. Nuo to laiko ordino ideologiją pasisavino kitos organizacijos, pirmiausia, 18 a. tamplierius savo pirmtakais laikiusi masonų brolija, o pastaruoju metu – kraštutinės dešinės ekstremistinės grupės, tokios kaip Tamplierių ordino riteriai Jungtinėje Karalystėje ir žiaurų išpuolį surengęs Andersas Behringas Breivikas, rašo „The Conversation“.
Tamplierių sąsajos su laisvaisiais masonas nėra vien tik mitas, greičiau tai galėtume pavadinti 18 a. masonų rinkodaros kampanija, siekiant atkreipti į save aristokratijos dėmesį. 2003 m. pasirodžiusioje knygoje „Tamplieriai: Dievo kariai, velnio bankininkai“ (angl. „The Knights Templars: God’s Warriors, the Devil’s Bankers“) istorikas Frankas Sanello aiškina, kad pirmasis kryžiaus žygių riterius su laisvaisiais masonais susiejo vyresnysis to laikmečio Prancūzijos masonas Andrew Ramsey.
Pirmiausia jis tvirtino, kad laisvieji masonai yra kryžiaus žygiuose dalyvavusių Hospitalierų ordino riterių palikuonys, tačiau skirtingai nuo tamplierių, hospitalierai vis dar buvo veikiantis ordinas, tad A. Ramsey greitai persimetė prie tamplierių, pavadindamas juos kryžiaus žygiuose dalyvavusiais laisvųjų masonų protėviais.
Tamplieriai populiariojoje kultūroje mitologizuojami nuo pat 13 a., pavyzdžiui, vokiečių riterio ir poeto Wolframo von Eschenbacho Gralio epe „Parsifalis“. Šiame pasakojime tamplieriai figūruoja kaip Gralio saugotojai. Visgi po staigaus ordino žlugimo šie riteriai daugiau sieti su konspiracijos teorijomis ir okultizmu, rašo „The Conversation“.
Kai kuriuos labiausiai domina tamplierių turtą (kurį iš tiesų perėmė karalius Pilypas IV, didesnę jo dalį paskirstęs hospitalieriams) gaubianti paslaptis ir tamplierių prisipažinimai (išgauti kankinant), kad jie garbino Bafometu vadintą stabą. Dar kartą tamplierių sąsajos su okultizmo pasauliu į paviršių iškilo 16 a., pasirodžius Henry‘io Agrippa‘os knygai „De Occulta Philosophia“.
Šiuolaikinis mitas
Šiuolaikinė grožinė literatūra ir toliau remiasi plačiai paplitusiomis paslaptimis ir pramanytomis teorijomis. Šios mitinės asociacijos tapo ne vieno populiaraus kūrinio leitmotyvu, pavyzdžiui, Dano Browno „Da Vinčio kode“ (angl. „The Da Vinci Code“) tamplieriai saugo Šventąjį Gralį. Tamplierių mitas buvo pritaikytas ir skaitmeninių žaidimų formatui, išleidžiant visame pasaulyje pasisekimo sulaukusią „Assassin’s Creed“ frančizę, kur žaidėjas privalo nužudyti piktadarį tamplierių.
Praėjus devyniems šimtams metų nuo ordino įkūrimo, tamplieriai išlieka etaloniniu, nors ir liūdnai pagarsėjusiu, kryžiaus žygiuose dalyvavusių riterių ordinu. Tamplierių palikimas šiandien apima kur kas platesnę sferą nei ordino karinis vaidmuo viduramžiais, o jo pavadinimas yra tapęs okultizmo, konspiracijos teorijų, Šventojo Gralio ir laisvųjų masonų sinonimu. Tačiau visa tai klaidinantys pasakojimai – neįtikėtini, bet klaidinantys.
Tikrąjį tamplierių palikimą saugo Portugalijos Jėzaus Kristaus riterių ordinas (port. Ordem dos Cavaleiros de Nosso Senhor Jesus Cristo). Šį ordiną su popiežiaus leidimu 1319 m. įsteigė Karalius Dinišas, atsižvelgdamas į išskirtinį tamplierių vaidmenį, įkuriant Portugalijos karalystę. Naujasis ordinas netgi persikėlė į buvusią tamplierių būstinę Tomare.
Istorikas Michealas Haagas naująjį ordiną pavadino „kitu vardu pasivadinusiais tamplieriais“, tačiau skirtingai nuo savo pirmtakų, jo nariai ištikimybę prisiekė Portugalijos karaliui, o ne popiežiui.
Taigi, tamplierių palikimas vis dar egzistuoja kaip Portugalijos apdovanojimas už išskirtinius nuopelnus, o ordino istorija išlieka neišsemiamu meninės kūrybos įkvėpimo šaltiniu.
