Kai sausio 15 d. skaityto pranešimo metu Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas netikėtai pranešė apie planuojamus konstitucijos pakeitimus, pirmojo Rusijos prezidento Boriso Jelcino patarėjui Georgijui Satarovui nekilo abejonių, kad šiame pranešime slypi tam tikri slapti motyvai.
Ši publikacija yra LRT.lt portalo partnerio „Radio Free Europe / Radio Liberty“ (RFE/RL) originalus kūrinys.
Dešimtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje B. Jelcino patarėju dirbęs G. Satarovas buvo vienas iš 1993 m. priimtos Rusijos konstitucijos kūrėjų.
Nors ir pripažįsta, kad dokumentas pribrendo pokyčiams, G. Satarovas įsitikinęs, kad svarbiausias V. Putino pasiūlymo tikslas – sudaryti sąlygas jam likti pagrindiniu Rusijos vadovu ir po 2024 m., kai baigsis jo paskutinė kadencija prezidento poste.
„Tai yra išankstinio valdžios perdavimo projekto pradžia, – telefoninio interviu metu teigė G. Satarovas. – O V. Putino pasiūlytas konstitucijos pakeitimas turi ir kitą tikslą – užtikrinti valdžios perdavimo proceso stabilumą ir suvaldomumą.“
B. Jelcino įpėdinis
Kelią dabartinei, 1993 m. priimtai, konstitucijai nutiesė kruvina politinė kova. Susirėmimas dėl valdžios tarp B. Jelcino ir jam apkaltą skelbti pasiryžusio parlamento baigėsi tik po to, kai kariuomenė šturmavo parlamento pastatą ir sulaikė prezidentui pasipriešinusius politikus. Per tuo metu kilusius neramumus žuvo apie 200 žmonių.
Pagaliau tų metų gruodį už šį žmogaus teises ir demokratines vertybes pripažįstančios Prancūzijos konstitucijos įkvėptą dokumentą, numatantį šalies prezidentui ne daugiau dvi iš eilės ketverių metų kadencijas, Rusijos žmonės balsavo referendume. Tačiau jei konstitucijos autoriai siekė įtvirtinti valdžios kontrolę ir pusiausvyrą, jie turėtų būti nusivylę.
„Konstitucija yra prieštaringa, – naujienų agentūrai „Meduza“ sakė kitas jos kūrėjas Viktoras Šeinis. – Ji leidžia išplėsti tiek prezidento, tiek vykdomosios ir įstatymų leidžiamosios valdžios, tiek ir teismų galias. Turime kažką panašaus į sūpuokles, kur pirma iškyla viena pusė, o vėliau kita.“
2000 m. B. Jelciną prezidento poste pakeitęs V. Putinas tvarkingai pasitraukė, išdirbęs dvi iš eilės kadencijas – 2008 m. jį pakeitė ministras pirmininkas Dmitrijus Medvedevas. Tačiau 2012 m., prieš grąžindamas šalies vairą dar dviem kadencijoms grįžtančiam V. Putinui, jis pakeitė konstituciją ir pratęsė prezidento kadenciją iki 6 metų.
Tai leido 2018 m. ketvirtai kadencijai išrinktam V. Putinui išlikti prezidento poste iki pat 2024 m. ir tapti antru, tik Josifui Stalinui nusileidžiančiu, Rusijos vadovu pagal buvimo valdžioje trukmę. Tačiau liko neatsakytas klausimas – o kas po to?
V. Putino politinė ateitis po 2024 m. išlieka didžiausiu Rusijos politikos neaiškumu nuo pat 2018 m., kai jis buvo išrinktas paskutinei kadencijai.
Netrukus po to oficialūs asmenys įvairiuose komentaruose ėmė užsiminti apie galimybę vėl keisti konstituciją, taip bandydami išsiaiškinti visuomenės nuomonę šiuo klausimu ir nepalikdami apžvalgininkams abejonių, kad kažkas yra rezgama.
„Mūsų konstitucija nėra be trūkumų, – 2018 m. spalį rašė Konstitucinio teismo pirmininkas Valerijus Zorkinas. – Vienas iš jų yra nepakankama pusiausvyra kontrolės ir galios paskirstymo sistemoje, kur nusveria vykdomoji valdžia, taip pat neaiškus galių pasiskirstymas tarp prezidento ir vyriausybės.“
Pats V. Putinas šiuo klausimu neišreiškė aiškios nuomonės, gruodžio mėnesį užsimindamas, kad konstitucija galėtų būti keičiama, perfrazuojant išlygą, pagal kurią joks asmuo negali išlikti prezidento poste ilgiau kaip dvi kadencijas iš eilės.
Maskvoje surengtos metinės spaudos konferencijos metu išsakytas dviprasmiškas komentaras sukėlė karštas Rusijos politiką stebinčių analitikų diskusijas apie tai, ką prezidentas iš tiesų norėjo pasakyti.
Metinis pranešimas
Tačiau pats Rusijos prezidentas visas spekuliacijas užbaigė tik sausio 15 d., skaitydamas metinį pranešimą, kuriame paprastai glaustai nušviečiama, kaip šalis gyveno praėjusiais metais ir kokios prognozės numatomos ateinantiems.
Jo pasiūlyti konstitucijos pakeitimai, dėl kurių, remiantis sausio 16 d. Rusijos žiniasklaidoje pasirodžiusiais pranešimais, visuomenė vienu ar kitu būdu turės balsuoti iki gegužės 1 d., susiję su papildomų galių, skiriant šalies ministrą pirmininką, suteikimu Rusijos parlamentui ir Valstybės tarybos, iš esmės simbolinės institucijos, kuriai vadovauja pats V. Putinas, vaidmens sustiprinimu.
Praėjus vos kelioms valandoms po šio pareiškimo, D. Medvedevas atsistatydino iš ministro pirmininko posto (jį pakeitė technokratas Michailas Mišustinas) ir buvo paskirtas Saugumo tarybos – dar vienos institucijos, kuriai vadovauja pats V. Putinas, pirmininko pavaduotoju.
Tai pakurstė spekuliacijas, kad po 2024 m. Saugumo taryba gali tapti nauju galios branduoliu.
„[V. Putinas] nori būti tikras, kad būsimasis prezidentas tęs jo pradėtą politiką, tačiau taip pat nori ir pats dalyvauti sprendimų priėmime,“ – RFE/RL aiškino Maskvos „Carnegie“ centro mokslininkė Tatjana Stanovaja.
Ji atmetė kai kurių analitikų palaikomą mintį, kad V. Putinas planuoja grįžti į valdžią kaip ministras pirmininkas, kuriam bus suteikta daugiau galių.
Anot jos, pagal siūlomus pakeitimus, „ministras pirmininkas taps labiau priklausomas [nuo parlamento], o prezidentas turės teisę jį atleisti. V. Putinas nenorėtų taip rizikuoti.“
Pagyvenęs valstybės veikėjas, pasirūpinęs, kad prieš jam pasitraukiant iš prezidento posto, Rusija susigrąžintų įtaką tarptautinėje arenoje, „tikrai nenorės veltis į kasdienę politiką,“ – sako T. Stanovaja.
Vietoje to V. Putinas gali sutelkti dėmesį į vadovavimą sutvirtėjusiai Valstybės tarybai, kurios išplėstos prerogatyvos dar turi būti apibrėžtos.
Jei taip įvyks, šis valdžios perdavimas atkartos neseniai kaimyniniame Kazachstane įvykusį aukščiausios šalies valdžios pasikeitimą, kuomet praėjusių metų kovą stipria ranka valdęs prezidentas Nursultanas Nazarbaevas atsistatydino iš posto, kuriame išbuvo beveik 30 metų, tačiau liko valdančiosios partijos lyderiu ir įtakingos Saugumo tarybos vadovu.
„V. Putinas privalės rasti įpėdinį ir suteikti jam erdvės dirbti,“ – sako T. Stanovaja, pridurdama, kad V. Putinas greičiausiai norės išlaikyti įtakos šiai pozicijai svertus savo rankose.
2008 m. V. Putiną pakeitęs D. Medvedevas buvo laikomas „vietos saugotoju“, mažai realios galios turinčiu protežė.
Tačiau 2011 m. abu aukščiausi Rusijos valdžios pareigūnai viešai susikibo dėl Rusijos sprendimo nevetuoti Jungtinių Tautų nutarimo, leidžiančio sąjungininkams surengti oro antpuolius Libijoje, nesutarė ir kai kuriais kitais klausimais. Grįžęs į prezidento postą, V. Putinas atšaukė ne vieną D. Medvedevo iniciatyvą.
„Kad su būsimu įpėdiniu išvengtų tokių konfliktų, į kokius buvo įsivėlęs su D. Medvedevu, V. Putinas nori įdiegti mechanizmus, įpareigojančius būsimą prezidentą su juo derinti svarbiausius sprendimus,“ – aiškina T. Stanovaja. Galimas sprendimas – vadovavimas daugiau galių turinčiai Valstybės tarybai ar Saugumo tarybai.
G. Satarovas, kuris net ir sulaukęs 72 metų aktyviai dalyvauja politikoje kaip Maskvoje įsikūrusios nepriklausomos antikorupcinės agentūros vadovas, pripažino, kad 1993 m. konstitucija yra patyrusi „gimdymo traumą“ ir galėtų būti tobulinama. Tačiau jam nerimą kelia tai, kad joje esančios spragos gali būti išnaudotos, siekiant politinės naudos.
„[Konstitucijoje atsispindi] galios disbalansas, tačiau šis dokumentas neturėtų būti keičiamas taip, kaip siūlo V. Putinas, – sako jis. – Tai neturi nieko bendra su kokia nors natūralia ar logine politine idėja. Tai susiję tik su konkrečiu politiniu projektu.“
