Pasaulyje

2020.01.18 18:53

Paliaubų dėl Libijos Maskvoje nėra – galimybė veikti Europos Sąjungai

LRT.lt2020.01.18 18:53

Rusija pateikė Libijai diplomatinę staigmeną, kuri sukuria naują galimybę Europos Sąjungai veikti šiame dėl migrantų ir kitų klausimų itin svarbiame regione, rašo „EUobserver“.  

Abiejų Libijoje kovojančių šalių lyderiai – feldmaršalas Khalifa Haftaras ir Jungtinių Tautų remiamas ministras pirmininkas Fayezas al-Sarrajus susitiko Maskvoje derėtis dėl paliaubų.

Šį netikėtą siužeto posūkį sugalvojusi Rusija (dar kartą) bandė prisistatyti pasauliui kaip taikdarė. Tai gali padėti ne tik sustiprinti jos pozicijas pasaulyje, bet ir suteikti pirmenybę ateityje pasirašant sutartis su Libija.

Tačiau derybos prasidėjo visai kitaip nei planuota. F. al-Sarrajus ir K. Haftaras atsisakė sėstis prie vieno stalo. Dėl paliaubų, atstovaudamos atitinkamas šalis, derėjosi Rusija ir Turkija.

Po vidurnakčio visiems tapo aišku, kad K. Haftaras visai nenori pasirašyti susitarimo. Iš Maskvos į Libiją jis išvyko tuščiomis, rašo rašo „EUobserver“.

Tai buvo nemažas smūgis Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui ir Turkijos prezidentui Recepui Tayyipui Erdoganui, bet dar didesnis nusivylimas siekiantiems taikos Libijoje.

Jau anksčiau Vokietija buvo pranešusi, kad sausio 19 d. organizuoja taikos konferenciją, kurios metu abi kovojančios šalys ir jų rėmėjai tarptautinėje arenoje galės aptarti ilgalaikį sprendimą.

Dar iki šio pranešimo, praėjusios savaitės pabaigoje, R. T. Erdoganas ir V. Putinas susitarė dėl ugnies nutraukimo.

Iš pradžių K. Haftaras nesutiko su šiuo pasiūlymu, tačiau šeštadienį (sausio 11 d.) pakeitė nuomonę ir pareiškė, kad gerbs paliaubas, jei jas gerbs ir kita kovojanti pusė.

Akimirką atrodė, kad tai galėtų būti 6 mėnesius trunkančio karo ir net 6 metus užsitęsusio konflikto pabaiga – rezultatas, kurio iki šiol nepasisekė pasiekti nė vienai Europos šaliai.

Dar praėjusią savaitę Italijos ministras pirmininkas Giuseppe Conte pakvietė K. Haftarą ir F. al-Sarrajų į Romą, tačiau sužinojęs, kad atvyks K. Haftaras, F. al-Sarrajus dalyvauti atsisakė. Galiausiai F. al-Sarrajus į Romą atvyko, o K. Haftaras ne.

Italijos opozicija smarkiai sukritikavo diplomatinę nesėkmę patyrusį G. Conte. Akivaizdu, kad dar visai neseniai sprendimus dėl Libijos priimdavusi Italija savo įtaką prarado.

Kaip priežastį galima įvardinti tai, kad nuo pat NATO intervencijos 2011 m., kai buvo nuverstas Muammaro Gaddafi režimas, Prancūzija ir Italija kovoja dėl Libijos.

Libijai suskilus į dvi ar net tris stovyklas, Roma ir Paryžius rėmė skirtingas grupuotes, kartais net karines, sudarė atskirus susitarimus dėl migrantų.

Kai 2018 m. gegužę Prancūzijos prezidentui Emmanueliui Macronui pavyko pasikviesti F. al-Sarrajų ir K. Haftarą į Paryžių ir pasirašyti susitarimą dėl rinkimų, Italija įsiuto.

Dėl Prancūzijos ir Italijos veiksmų Europos Sąjunga negali vieningai veikti ir reaguoti į arčiausiai jos sienų vykstantį konfliktą ir pagrindinę migracijos į Europos žemyną priežastį.

Turkija ir Rusija užpildė atsiradusią nišą

Jau keletą metų besitęsiant ES susiskaldymui, valstybėms narėms negebant laikytis vieningos politikos ir veikti išvien, Rusija ir Turkija nutarė įsikišti ir užpildyti atsivėrusią nišą.

Skirtingai nuo Rusijos, Turkija jau keletą metų dalyvauja Libijos politikoje. Ji rėmė Tripolyje įsikūrusią Musulmonų broliją, kovojančią su Atstovų rūmais, persikėlusiais į rytinėje šalies dalyje esantį Bengazio miestą.

Musulmonų brolija negalėjo susitaikyti su rinkėjų praradimu 2013 m. rinkimuose, todėl išėjo iš Atstovų rūmų. Brolijai likus Tripolyje, Atstovų rūmai persikėlė į Bengazį.

Siekdamos suvienyti tarpusavyje kovojančias šalis, Jungtinės Tautos suformavo Libijos nacionalinės santarvės vyriausybę, kuriai vadovauja F. al-Sarrajus, tačiau norimo rezultato pasiekti nepavyko.

Kaip vieną iš nesėkmės priežasčių galima įvardinti tarptautinių veikėjų kišimąsi.

Turkijos parama, kaip ir Kataro pagalba Musulmonų brolijai, yra grįsta ideologija, rašo „EUobserver“.

Rusija įsitraukė visai neseniai. Remiantis JT palaikomos F. al-Sarrajaus vyriausybės duomenimis, šiuo metu Libijoje yra bent 500 Rusijos samdinių.

V. Putinas į tai atsakė, kad net jei taip būtų, šie samdiniai neturi nieko bendra su Rusijos Vyriausybe (tačiau jis panašiai yra sakęs ir apie Ukrainoje kovojančius rusus).

V. Putino giliu įsitikinimu, visos revoliucijos yra Vakarų pakurstytos ar bent jau Vakarų remiamos, todėl reikia remti bet kokias antirevoliucines jėgas.

Būtent dėl to V. Putinas remia Basharą al-Assadą Sirijoje ir Abdelį Fattah el-Sisi Egipte.

Remiant K. Haftarą Libijoje laikomasi tos pačios linijos, tik gal kiek labiau atsižvelgiant į taktinius aspektus, rašo „EUobserver“.

Libijoje Rusija taiko tą pačią strategiją kaip ir Sirijoje. Ji remia kurią nors pusę, kad galėtų kartu sėstis prie derybų stalo, kai tokios vyksta.

Astanos taikos derybose dėl Sirijos Rusijai netgi pavyko apeiti Jungtines Tautas, Jungtines Valstijas ir Europą ir kartu su Turkija bei Iranu sutarti dėl keleto ugnies nutraukimų rytinėje Sirijos dalyje.

Tiesą pasakius, tos paliaubos ilgai netruko, tačiau, skirtingai nuo Vakarų lyderių, V. Putinui pavyko bent šį tą suderėti, rašo rašo „EUobserver“.

Libijos atvejis labai panašus. Kartu su Turkija Rusijai pavyko padaryti tai, ko per pastaruosius metus nepavyko jokiai kitai Europos šaliai – sukviesti abi šalis derėtis dėl paliaubų.

O Europos šalys tesugebėjo pasiekti konsensusą dėl Turkijos, praėjusią savaitę pasiuntusios karius į Libiją ginti Tripolį, pasmerkimo, rašo rašo „EUobserver“.

Tiesa, ES Vadovų Tarybos pirmininkas Charlesas Michelis pirmadienį Kaire susitiko su Egipto prezidentu A. el-Sisi.

Jei Maskvos derybos būtų buvusios sėkmingos, jos būtų atidengusios Europos silpnąsias puses, tačiau dabar ES turi dar vieną progą. Bent jau tuo atveju, jei pavyks užmiršti susiskaldymą ir pasimokyti iš klaidų.