Teherane nerimsta protestai, prasidėję po to, kai Irano valdžia prisipažino, jog už Ukrainos oro linijų lėktuvo numušimą atsakingos ginkluotosios pajėgos. Vis dėlto kardinalių režimo pokyčių tikėtis neverta. „Negalima kalbėti apie aukščiausiojo lyderio pasitraukimą, islamiškos respublikos idėjos atsisakymą. Tai – visiškai neįtikėtinas scenarijus“, – portalui LRT.lt sako VU TSPMI dėstytoja Ieva Koreivaitė.
Protestai Irane nėra naujas reiškinys – jų būta ir 2009, ir 2017, ir 2019 metais. Tiesa, lyginant pernai lapkritį vykusius ir šiandieninius protestus, galima įžvelgti tiek sąsajų, tiek skirtumų.
Lapkritį, aiškina politologė, protestavo pats neturtingiausias Irano visuomenės sluoksnis. Tada gyventojus į gatves išeiti paskatino ekonominiai šalies rodikliai – aukštas nedarbo lygis, taip pat valdžios korupcija ir nekompetentingumas.
„Dabar vykstančiuose protestuose taip pat kalbama apie valdžios nekompetenciją, bet šiuo atveju protestuoja Irano intelektualieji sluoksniai. Kalbu apie Irano studentiją, kuri ir pradėjo protestus.
Neaišku, ar šie protestai išplis į kitas socialines grupes, bet atrodo, kad tai nevyksta“, – komentuoja Vilniaus universiteto (VU) Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) dėstytoja.
Ji priduria, jog pasirodo pranešimų ir apie žurnalistų atsisakymus paisyti cenzūros, taip pat žymių žmonių – sportininkų, menininkų – pasisakymų, kuriuose akcentuojama, jog Irano režimui laikas keistis.
Tiesa, I. Koreivaitės teigimu, revoliucija nėra tikslas ir veikiau galima kalbėti apie islamiškos sistemos evoliuciją: „Labai daug Irano intelektualų pasisako už evoliuciją, o ne revoliuciją, nes matė, kas vyko per revoliuciją 1979-aisiais.“
Pašnekovė atkreipia dėmesį, kad dabartiniame Irano protestų kontekste galima įžvelgti pozityvių ženklų. Esą lapkritį aukščiausiasis šalies lyderis Ali Khamenei kalbėjo apie griežtus veiksmus prieš protestuotojus, o šiandien jo tonas švelnesnis – protestus jis ragina malšinti kuo nuosaikiau, nenaudoti prievartos.
Vis dėlto drastiškų politinių permainų tikėtis nevertėtų. Kaip pažymi I. Koreivaitė, paprastai islamiška politinė sistema yra pakankamai lanksti, tačiau Irano atveju situacija kiek kitokia.
„Pirmasis aukščiausiasis Irano lyderis Ruhola Chomeini ideologizavo islamišką doktriną ir kai ji tapo ideologija, prarado visą savo lankstumą. Tai nėra tikras islamiškas režimas ir Iraną veikiau galima vadinti chomeinistine, o ne Islamo Respublika.
Negalima kalbėti apie aukščiausiojo lyderio pasitraukimą, islamiškos respublikos idėjos atsisakymą. Tai – visiškai neįtikėtinas scenarijus. Gali būti kalbama apie ekonomines reformas, kovą su korupcija. Galbūt bus leidžiama platesniam politiniam spektrui dalyvauti rinkimuose.
Jeigu į parlamentines vietas ateitų daugiau nuosaikių pažiūrų politikų, automatiškai tai reikštų tam tikrą sistemos evoliuciją“, – mintimis dalijasi I. Koreivaitė.
Sąsaja su Černobyliu
Protestuotojų pasipiktinimas Irano valdžios nekompetentingumu pradėtas lyginti su Černobylio įvykiais. Esą paaiškėjus, kad Ukrainos avialinijų lėktuvą numušė Irano paleistos raketos, atsiskleidė režimo nekompetencija bei apgavystės. Toks pats likimas po branduolinės nelaimės Černobylyje anuomet ištiko ir sovietų valdžią.
„Tiesioginės analogijos aš nematau. Lyginimas su Černobyliu ar kitais panašiais atvejais kyla dėl to, kad tiek Irano, tiek sovietų režimai yra prievartinio tipo, uždari, kai bandoma meluoti, slėpti savo nekompetenciją“, – mintimis dalijasi I. Koreivaitė.
Irano ir JAV santykių ateitis
JAV prezidento Donaldo Trumpo išreikštas palaikymas Irane protestuojantiems gyventojams, anot politologės, reikšmingos įtakos šalių dvišaliams santykiams neturi:
„JAV savo solidarumą Irano protestuotojams išreiškia ne pirmą kartą. Taip tik sustiprina Irano propagandą, kurioje dažnai sakoma, jog JAV ir kitos vakarietiškos jėgos prisideda prie šių protestų, paverčia juos riaušėmis.“
Ji neabejoja, kad įtampa tarp šių valstybių išliks ir jos abi laikysis savo ankstesnių tikslų. Iranas toliau taikys spaudimą visame regione, siekdamas, kad būtų išvestos JAV pajėgos, o JAV atsakys griežtesnėmis sankcijomis, apie kurias kalbama jau dabar.
Tiesa, politologės nuomone, po pastarojo „karinio apsistumdymo“ eskalacija augti nebeturėtų, mat abi pusės jau įrodė nenorinčios įsitraukti į plataus masto karinį konfliktą.
„Iranas amerikiečių vertinamas kaip itin pavojinga valstybė. Ji regione sukuria daug įtampos, gali paveikti JAV pajėgų saugumą, JAV ir jų partnerių interesus.
Kalbama, kad, jei prasidėtų konfliktas su Iranu, konfliktai Irake ir Afganistane būtų vertinami kaip palyginus lengvi. Iranas, savaime suprantama, nenori veltis į jokį konvencinį konfliktą su JAV, todėl veikia pasitelkdamas nekonvencines priemones. Tą, tikėtina, ir tęs“, – komentuoja I. Koreivaitė.
Ji pažymi, jog dar iki Irano generolo nužudymo JAV buvo užsiminusi apie derybų su Iranu galimybes. Esą dabar iš amerikiečių pusės ir vėl jaučiamas nusiteikimas kalbėtis ir ieškoti sprendimų. Vis tik politologė abejoja, ar Iranas sėstų prie derybų stalo.
Jos teigimu, po to, kai JAV pasitraukė iš branduolinio susitarimo, kurio Iranas laikėsi, Irano politinės sistemos viduje labai sustiprėjo radikalų, vadinamųjų revoliucionierių ir konservatorių, pozicijos nuosaikiųjų islamistų atžvilgiu.
„Penktadieniniuose pamoksluose mečetėse nuolatos pabrėžiama, jog negalima pasitikėti JAV ir kad Irano valdžia padarė didelę klaidą derėdamasi. Tokia pozicija yra labai sustiprėjusi ir tie religiniai fanatikai, turintys pakankamai daug politinės galios, sako, kad bet kokios tolesnės derybos su JAV yra neįmanomos.
Ne tik dėl to, kad JAV yra didysis šėtonas, priespaudinė galia, per kurią konstruojama didžioji dalis islamiškos Irano Respublikos ideologijos, bet ir dėl to, kad jais paprasčiausiai negalima pasitikėti.
Toks derėjimasis būtų galimas tik atsidūrus labai didelėje bėdoje, pavyzdžiui, jeigu naujas JAV priimtų sankcijų paketas dar labiau veiktų Irano ekonomiką ir režimui iškiltų akivaizdi grėsmė“, – teigia I. Koreivaitė.
