Pasaulyje

2020.01.12 07:00

JAV žurnalistė apie Sausio 13-osios naktį prie TV bokšto: kolega sakė, kad tik nenustočiau įrašinėti

Ugnė Jonaitytė, LRT.lt 2020.01.12 07:00

„Jaučiu, kad dauguma Sausio 13-osios akimirkų visam laikui įsirėžė mano atmintyje. Tikriausiai taip būna visada, kai žmogus tampa tokių dramatiškų ir traumuojančių įvykių liudininku“, – LRT.lt sako JAV žurnalistė Ann Cooper. Šiandien, prabėgus beveik trims dešimtmečiams, ji vis dar prisimena ir bauginantį tankų dundesį, ir kurtinančius šūvius, ir lietuvių drąsą.

A. Cooper turi daugiau kaip 25 metų patirtį radijo ir spaudos srityje, ne vienerius metus dėstė Kolumbijos universiteto žurnalistikos mokykloje. Ji buvo pirmoji JAV „National Public Radio“ (NPR) biuro vadovė Maskvoje, rengė laidas Sovietų Sąjungos žlugimo metais ir tapo reikšmingų Lietuvai įvykių liudininke – dalyvavo Vilniuje, prie Adomo Mickevičiaus paminklo, 1987 m. vykusiame mitinge, taip pat buvo Vilniuje per 1991 m. Sausio 13-osios įvykius.

Skubėjo iš Rygos

Likus kelioms dienoms iki Sausio 13-osios A. Cooper buvo Latvijoje. Iš ten žurnalistė stebėjo įvykius visose trijose Baltijos šalyse.

„Sausio 11-ąją situacija Rygoje buvo įtempta, bet rami. Tada sužinojome, kad sovietų kariuomenė pradėjo užiminėti pastatus Vilniuje. Kartu su keliais kitais užsienio korespondentais pasisamdėme mikroautobusą, kuris nuvežtų mus į Vilnių. Atvykome ankstyvą sausio 12-osios rytą“, – prisimena pašnekovė.

Visą dieną žurnalistė rinko medžiagą – Seimo rūmuose kalbino parlamentarus, nemažai laiko bendravo su tautiečiais, susirinkusiais budėti prie pastatų. „Žinoma, žmonės nerimavo, bet nemanau, kad kas nors iš tiesų galėjo įsivaizduoti, kas laukia. Neįsivaizdavau ir aš“, – pasakoja A. Cooper.

1991-ųjų sausio archyvinė medžiaga. Interviu su deputatais ir žmonėmis Nepriklausomybės aikštėje: reikia išmokti gyventi tankų pavėsy

Vėlai vakare ji kartu su keliais kolegomis iš užsienio važinėjo po miestą ir stebėjo situaciją. Prisimena, kad paskutiniam pasižvalgymui prieš sukant atgal į viešbutį pasirinko televizijos bokštą.

„Bokšto prieigose didelis būrys žmonių prijungė generatorių ir garso sistemą, kad galėtų leisti muziką. Vaizdas atrodė beveik šventiškas, jei negalvotume apie atšiaurų orą ir kokios rimtos buvo žmones subūrusios aplinkybės.

Netoliese stovėjo kita didelė grupė vyresnių žmonių, jie dainavo liaudies dainas. Kažkodėl tas paskutinis vaizdinys ryžtingos, bet gana pozityviai nusiteikusios minios, kuri atėjo ginti televizijos bokšto, leido man bent trumpam pasijusti gerai“, – prisimena žurnalistė.

„Jaučiausi lyg paralyžiuota“

Apie vidurnaktį A. Cooper drauge su kolegomis grįžo į „Intourist“ (dabartinį „Radisson Blu“) viešbutį. Vos spėjo įžengti į vidų, kai viena viešbutyje dirbusi moteris jiems pranešė naujausias žinias – sovietų tankai pajudėjo link televizijos bokšto.

Pašnekovė pasakoja, kad su kitais užsienio žurnalistais nieko nelaukdama puolė į lauką: „Stovėjimo aikštelėje radome tą patį automobilį ir vairuotoją, su kuriuo važinėjome prieš tai. Jis lėkte lėkė iki televizijos bokšto ir išleido mus taip arti, kaip tik galėjo.“

Atskubėjusi prie televizijos bokšto ji išvydo būrį žmonių, stovinčių prieš tanką ir bandančių sutrukdyti jam važiuoti toliau. „Tankas trumpam sustojo, bet netrukus pajudėjo į minią. Nesu tikra, bet man atrodo, kad Loreta Asanavičiūtė galėjo būti viena iš tų žmonių, kuriuos mačiau prispaustus tanko“, – prisiminimais dalijasi žurnalistė.

Neužmiršti. Į sūnaus paieškas išėjusiam Algimantui Petrui Kavoliukui kelią pastojo tankas: lyg nujausdamas su savimi pasiėmė ir pasą

Jos atmintyje ir šiandien likęs ryškus tos nakties įvykių vaizdinys – vis artyn televizijos bokšto ir jį saugančių žmonių judantys tankai bei sovietų kareiviai, orą drebinantys šūvių garsai:

„Aš pamenu du dalykus, kuriuos man pasakė kitas užsienio žurnalistas Paulas Quinn-Judge`as: „Nenustok įrašinėti“ ir „Jie šaudo tuščiais šoviniais.“ Jis kalbėjo apie sprogimo garsus primenančius tanko šūvius.“

A. Cooper sako nepamiršusi, kaip stipriai tuomet daužėsi širdis, o jos darytuose įrašuose po pirmųjų tanko šūvių esą galima išgirsti ir jos pačios išgąstį perteikiančių riksmų.

Neužmiršti. Vido Maciulevičiaus žmona Aušra: pirmoji mintis – vyrą sužeidė buože, bet kad nušovė... niekaip nepatikėjau

„Tuo metu nekilo mintis bėgti ar griūti ant žemės. Tikriausiai dėl to, kad jaučiausi lyg paralyžiuota. Buvau sutrikusi ir bandžiau suvokti, kas vyksta. Matyti tokį smurtą buvo siaubinga, bet man baimę sukėlė ir įrašas, skambėjęs per garsiakalbius.

Minia buvo raginama eiti namo, skelbiama, kad nuo šiol vadovauja Valstybės komitetas (Nacionalinis gelbėjimo komitetas – aut. past.). Kalba buvo brutali ir bauginanti, ja aiškiai siekta demoralizuoti žmones. Bet jie pasiliko.

Tik vėliau iki galo suvokiau, kiek žmonėms reikėjo atsidavimo ir drąsos, kad nepasiduotų tokio smurto ir bauginimų akivaizdoje“, – dėsto pašnekovė.

Amerikiečių žurnalistė prie televizijos bokšto praleido kelias valandas. Kai susirėmimas baigėsi ir šūviai nutilo, ji sako prisimenanti žmonių emocijas. Kai kurie verkė, kai kurie buvo įpykę ir šaukė, taip liedami pyktį ant sovietų kareivių bei tankų: „Ant žemės matėme keletą kūnų, bet nežinau, kas buvo tie žmonės ir kaip jie žuvo.“

Bijojo grįžti į viešbutį

Anuomet, kaip pasakoja A. Cooper, visi užsieniečiai, atvykę į Sovietų Sąjungą, turėjo apsistoti būtent „Intourist“ viešbučiuose, o paskambinti į užsienį buvo galima tik naudojantis tarptautine telefono linija.

Jos teigimu, po įvykių prie televizijos bokšto visi užsienio korespondentai bijojo grįžti į viešbutį – nerimavo, jog ten gali laukti sovietų kareiviai. Todėl pirmiausia žurnalistė nuskubėjo į Seimą ir perdavė medžiagą pasinaudodama ten esančia tarptautine linija.

Vėliau, susirinkusi visus daiktus iš viešbučio, ji apsistojo pas vieną lietuvių šeimą. Pasakoja, kad tuo metu ir daugiau lietuvių priėmė į savo namus žurnalistų iš užsienio.

„Kai sausio 13-ąją daviau pirmąjį interviu apie įvykius prie televizijos bokšto ir mane kalbinusi Liane Hansen paklausė, ką aš manau ir kaip jaučiuosi, vis dar buvau sukrėsta. Be to, buvau 36 valandas nemiegojusi ir tebesistengiau viską suvokti.

Tą akimirką sugebėjau pasakyti jai tik tiek: „Buvau Lietuvoje daugybę kartų. Gyvenau šioje šalyje, kai ji dar buvo Sovietų Sąjungos dalimi, ketverius metus. Vis dar sunku priimti faktą, kad tokia brutali jėga galėjo būti panaudota prieš beginklius žmones“, – prisimena A. Cooper.

Pasakojimai iš Lietuvos sulaukė susidomėjimo

Pasak A. Cooper, naujienos apie įvykius prie televizijos bokšto ir jų pasekmes sulaukė milžiniško susidomėjimo JAV. Tiesa, po kelių dienų amerikiečių žiniasklaidos dėmesį nukreipė Persijos įlankoje prasidėję karo veiksmai.

„Bet aš ir toliau rengdavau istorijas kiekvienai NPR laidai du kartus per dieną. Susidomėjimas buvo didžiulis, nes JAV labai atidžiai sekė naujienas apie Sovietų Sąjungą jau nuo Michailo Gorbačiovo reformų pradžios – kai atsirado pirmieji pokyčių ženklai“, – komentuoja žurnalistė.

Pernai A. Cooper išsamiai aprašė, ką patyrė dirbdama žurnaliste ir rengdama pasakojimus apie Lietuvos nepriklausomybės siekį. Ji sako, kad to laikotarpio įvykiai ir šiandien priverčia susimąstyti:

„Ieškodami teisybės mes, žurnalistai, dažnai pastebime, kad mūsų siekinys, mūsų tikslas yra kažkur pilkojoje zonoje.

Tačiau to tikrai negalima pasakyti apie Dovydo ir Galijoto kovą primenantį Baltijos šalių išsivadavimo judėjimą, o ypač apie 1991 metų Sausio 13-osios įvykius, kurių metu skirtis tarp „geriečių“ ir „blogiečių“ buvo širdį draskanti ir akivaizdi.“

LRT kviečia į Sausio 13-osios minėjimo renginius. Programą galite rasti čia.