Pasaulyje

2020.01.05 17:26

Ukrainos karo veteranas: mane auginęs žmogus kariavo kitoje fronto pusėje

Ana Daukševič, LRT RADIJAS, LRT.lt2020.01.05 17:26

„Jei kalbame apie teritoriją, ją galima susigrąžinti jėga, karine operacija. Tai galiu įsivaizduoti. Tačiau įsivaizduoti, kad mano seserį, kuri balsavo referendume už Luhansko atsiskyrimą, o vėliau išvyko gyventi į Maskvą, būtų įmanoma grąžinti į būseną iki karo, man pernelyg sudėtinga. Iki karo mes buvome artimi. Tą patį galiu pasakyti apie savo motiną“, – LRT RADIJUI sako Ukrainos karo veteranas ir žurnalistas Oleksandras Machovas.

Net ir po apsikeitimo belaisviais tarp Ukrainos ir Rusijos remiamų separatistų, kovos veiksmai Rytų Ukrainoje nesiliauja. Ekspertai perspėja, kad šis konfliktas gali dar užsitęsti. Su tuo sutinka ir Ukrainos karo veteranas ir žurnalistas O. Machovas.

Jį karas palietė tiesiogiai. Separatistams užėmus valdžią, jam teko bėgti iš gimtojo Luhansko, palikti namus. Vyrui nusprendus paimti į rankas ginklą ir stoti į Ukrainos karių gretas, nuo jo nusisuko visa šeima, o patėvis netgi kovojo prieš jį. Oleksandras ir dabar kasdien būna prie fronto linijos, tiesa, dabar jau kaip žurnalistas. Donbase jį kalbino LRT RADIJO žurnalistė Ana Daukševič.

– Kaip tu vertini padėtį Donbase šiuo metu ir kokias galimybes matai išspręsti šį konfliktą? Ar prasidėjus naujiesiems metams galima laukti pajėgų atitraukimo ir ugnies nutraukimo?

– Tai, ką mes pamatėme per Normandijos susitikimą, ką kalbėjo ir kaip elgėsi Vladimiras Putinas, mano nuomone, parodė, kad jis nesiruošia baigti šio konflikto dabar. Akivaizdu, kad jis į susitikimą vyko daugiau tartis dėl dujų tranzito.

Būtent dėl sutarties dėl dujų tranzito per Ukrainą, Putinas nusprendė padaryti tam tikrų nuolaidų – pavyzdžiui, susitarė dėl apsikeitimo visais žinomais ir suderėtais kaliniais ir belaisviais. Putinas taip pat nusprendė sutikti dėl kai kurių humanitarinių klausimų sprendimų. Tarp tokių – ir naujų patikros ir praleidimo punktų atidarymas fronto linijoje.

Manau, kad Putinas sutiko ir dėl naujų pajėgų atitraukimo vietų tik todėl, kad norėjo pademonstruoti, jog padarė nuolaidų. Juolab, jis visuomet pabrėžia, kad rusai šiame konflikte nedalyvauja. Esą veikia tik apsišaukėliškų Donecko ir Luhansko respublikų kariai. Todėl jis gali sutikti su pajėgų atitraukimu – esą tegu konflikto šalys pačios susitaria.

Nematau ženklų, kad konfliktas čia gali pasibaigti greitai. Greičiau Putinui yra naudinga palaikyti tokį konfliktą – vis dar rusenantį. Fronto linija driekiasi per 400 km., pajėgos atitrauktos iš trijų vietų, kurių kiekviena yra vos du kilometrai. Tai galima vadinti tik sąlyginai nutraukta ugnimi.

Galbūt iki kito Normandijos susitikimo, kuris yra numatytas kovo mėnesį, padėtis gali būti stabili, be didesnių paaštrėjimų. Tačiau kalbėti apie tai, kad judama konflikto sprendimo link, kol kas negalima. Svarbiausias Ukrainos tikslas yra sienos su Rusija kontrolė, tačiau Putinas kol kas nėra pasiruošęs šį klausimą spręsti.

– Daug metų važinėji į Donbasą kaip žurnalistas. Kokių emocijų sukelia tai, ką čia pamatai? Karas vyksta jau šeštus metus, ar iš viso dar reaguoji į karo veiksmus?

– Be abejo, jau šiek tiek pripratau. Yra gyvenviečių, kurios nuo karo labai stipriai nukentėjo, pavyzdžiui Peskai arba Širokino kaimas. Šiame gyventojų jau neliko, tik griuvėsiai. Peskuose liko gal 10 žmonių ir taip pat viskas sugriauta. Jei atvažiuoji ten kas mėnesį, jau visa tai nepastebi. Tuo metu jei žurnalistas atvyksta pirmą kartą arba būna fronte retai, jį toks vaizdas labai stebina. Galbūt jau ne taip ryškiai pastebiu kokias nors detales, problemas. Tačiau labiausiai nuliūstu apsilankęs gyvenvietėse, per kurias eina fronto linija.

Viena tokių, Katerynivka, kurioje su tavim buvome. Tokių labai daug ir ten nuolat vyksta mūšiai. Akivaizdu, kad tokiose gyvenvietėse paprasti žmonės palikti vieni su problemomis. Valdžiai atrodo, kad ši padėtis yra laikina, kad štai jau tuoj viskas pasikeis – karas pasibaigs, pavyks susitarti.

Negaliu pasakyti, kad grąžinus teritorijas, mano artimieji taip pat grįš. Neatmetu galimybės, kad mano mama išvyks į Rusiją, nes vyras, su kuriuo ji gyvena, kariavo prieš Ukrainą.

Dėl to sprendimai, kaip padėti paprastiems žmonėms, nuolat atidėliojami. Valdžia juk negyvena ant fronto linijos, jie sėdi už šimtų kilometrų. O paprasti gyventojai jau pavargo. Negaliu pasakyti, kad jie įprato, tačiau gyvena nežinioje. Nuo jų niekas nepriklauso. Jie tarsi pakabinti ore. Iš dalies fronte gyvenantys žmonės jau susitaikė su padėtimi. Labai jų gaila. Gaila paprastų žmonių, ypač vaikų, kurie pasiliko karo zonoje.

– Sakai, kad dalis žmonių jau susitaiko su gyvenimo sąlygomis karo zonoje ir nelaukia pokyčių į gerą. Tačiau ar galima susitaikyti su tuo, kad iš tavęs atėmė namą, kaip kad atsitiko tau?

– Bendravau su daugybe žmonių, kurie atsidūrė panašioje padėtyje, kaip aš. Nėra vieno atsakymo, ar galima susitaikyti su tuo, ar ne. Manau, kad su tuo susitaikyti neįmanoma. Niekas nepasakys, gerai, neturiu namų ir nereikia. Žmonės tiesiog skirtingai sprendžia šią problemą. Vieni galvoja, kad pasibaigus karui galės grįžti namo, arba grįš, net jei karas ir nesibaigs. Dar kiti iš dalies susitaiko, kad prarado namus, perka butą kitame mieste.

Yra ir tokių, kurie negali su tuo susitaikyti ir dėl to neskuba įsigyti būsto kitur. Po to, kai man teko palikti Luhanską, namus apsikritai vertinu kitaip. Man tai nėra tik pastatas. Greičiau vertinu tai kaip vietą, kurioje gali jaustis laimingas. Galbūt tai tiesiog vieta šalia kito žmogaus. Manęs dažnai klausia, ar pasibaigus karui žadu grįžti į namus Luhanske? Nemanau. Bent jau neplanuoju grįžti, ten dirbti, gyventi. Tačiau noriu, kad mano gimtasis miestas būtų išlaisvintas.

Noriu turėti galimybę sėsti į traukinį ar automobilį ir aplankyti miestą, kuriame gyvenau. Be abejo, to noriu. Negaliu susitaikyti, kad praradau namus, nes jaučiu neteisybę. Namai buvo atimti nesąžiningai, aš to nenorėjau ir ne dėl mano kaltės tai įvyko. Viskas nutiko dėl kitų žmonių kaltės. Todėl noriu teisybės ir žinojimo, kad galiu grįžti namo.

– Įvykiai Luhanske, Donbase iš tavęs atėmė ne tik namus, bet ir visą šeimą. Manai juos susigrąžinti kada nors pavyks, ar jau nebe?

– Neįsivaizduoju, kaip tai būtų įmanoma padaryti. Taip, jei kalbame apie teritoriją, ją galima susigrąžinti jėga, karine operacija. Tai galiu įsivaizduoti. Tačiau įsivaizduoti, kad mano seserį, kuri balsavo referendume už Luhansko atsiskyrimą, o vėliau išvyko gyventi į Maskvą, būtų įmanoma grąžinti į būseną iki karo, man pernelyg sudėtinga. Iki karo mes buvome artimi. Tą patį galiu pasakyti apie savo motiną. Net nežinau.

Per visus šiuos karo metus turėjau laiko pagalvoti, ar grįšiu pas šiuos žmones, ar jie grįš pas mane. Tačiau negaliu pasakyti, kad grąžinus teritorijas, mano artimieji taip pat grįš. Neatmetu galimybės, kad mano mama išvyks į Rusiją, nes vyras, su kuriuo ji gyvena, kariavo prieš Ukrainą. Niekas nežino, kaip bus sprendžiamas tokių žmonių likimas – ar jiems skelbs amnestiją. Grąžinti artimuosius yra daugybę kartų sudėtingiau, nei tiesiog atgauti teritorijas.

– Vyras, su kuriuo gyvena tavo mama, augino tave nuo šešerių, o paskui nuėjo kariauti prieš tave. Kaip į tai sureagavai? Įmanoma kada nors už tai atleisti, jei jis pradėtų atgailauti ar padėtis pasikeistų?

– Kai pradedi apie tai galvoti, suvoki, kad tikrai – žmogus mane augino, o paskui vienas su kitu kariavome. Netelpa galvoje. Sunku suvokti, kad taip gali vykti. Nesiruošiu atleisti. Ir kaip tai įsivaizduoti? Jis ką, pasakys: atleisk? Juk esmė ne vien atsiprašymas.

Jau praėjo penkeri metai, net jei jis būtų kariavęs ir pagalvojęs, kad „velnias, tikrai kažką padariau ne taip“, būtų atėjęs ir pripažinęs klaidą atsiprašęs. Net nežinau, kaip būtų tada. Tačiau jis to nepadarė. Galbūt ateis po 10 m. ir atsiprašys. Nežinau, ką ir tuo metu padaryčiau. Pasakyti „atleidžiu“ galbūt ir galėčiau, jei jis teigtų, kad nevykdė jokių karo nusikaltimų, tiesiog nuėjo kariauti, nes taip jam atrodė teisinga. Tačiau tai nereiškia, kad galėčiau su juo bendrauti. Tai jo gyvenimas, jis taip pasirinko. Jei jis nevykdė karo nusikaltimų, smerkti jo nežadu, tačiau tebūnie tai jo sąžinės reikalas. Širdies gilumoje nežadu jam atleisti. Svarbu, kad ir jis suvoktų ką padaręs.

Jaučiu didelį pyktį, net neapykantą iš dalies ne Rusijai ir rusams, kurie nusprendė atvykti ir kariauti su mumis Donbase, o labiau paprastiems žmonėms, su kuriais gyvenau – ir mano patėviui, ir motinai, ir seseriai, ir kitiems paprastiems žmonėms Luhanske. Už tai, kad jie leido visa tai vykti. Tik jų padedama, Rusija ir sugebėjo užpulti Ukrainą. Netekau visko, ką turėjau – gyvenimo, kurį buvau susidėliojęs – dėl jų ir būtent dėl to negaliu jiems atleisti.

– Kaip tave pakeitė karas? Tapai piktesnis, o gal ėmei suvokti daugiau nei iki tol?

– Turbūt tapau ryžtingesnis daugeliu klausimų – tiek susijusių su profesija, tiek su asmeniniu gyvenimu. Ėmiau prisiimti daugiau atsakomybės už savo sprendimus. Iš tiesų, turiu pripažinti, kad karas mane iš esmės pakeitė. Tapau visiškai kitas žmogus. Net kai žiūriu į savo nuotraukas, arba jas rodau kitiems, nei aš pats, nei kiti manęs neatpažįsta. Tie, kas pažinojo mane anksčiau, sako kad pasikeitė net mano balsas. Pokyčiai įvyko ne tik išorėje, bet ir viduje. Dabar mano santykis su šeima, draugais, tikėjimu apsivertė 180 laipsnių.

Mano gyvenimas jau nebe toks, kaip buvo anksčiau. Mane supa kiti žmonės. Kai kas sako, kad karas gali paversti žmogų arba visiškai blogu, arba išryškinti gerąsias jo savybes. Negaliu sakyti, jog globaliai žvelgiant, aš esu geras žmogus. Padariau tokių dalykų, kuriais nesididžiuoju, man dėl jų gėda.

Vieni svarsto, ar verta pakeisti darbą, kaip priimti tokį sprendimą, juk tai svarbu ir rizikinga. Manęs negąsdina nei nesėkmė, nei mirti nuo kulkos.

Turbūt baisiausias manyje įvykęs pokytis yra tai, kad nustojau ko nors bijoti. Nesigirsiu, kad esu didvyris, nejaučiantis baimių. Be abejo, mirti nenoriu, vertinu įvairiose situacijose kylančias rizikas. Tačiau nebijau žūti važinėdamas į karą. Taip pat nejaučiu baimės, kad vienas ar kitas mano sprendimas gali pasirodyti esąs klaidingas.

Vieni svarsto, ar verta pakeisti darbą, kaip priimti tokį sprendimą, juk tai svarbu ir rizikinga. Aš to nebijau. Jei reikės, pakeisiu darbą. Tai paprastas sprendimas. Tiesiog žinau, kad po visko, ką gyvenime teko patirti, koks žmogus tapau, baimės išgaravo. Manęs negąsdina nei nesėkmė, nei mirti nuo kulkos.

Nesudarysiu 10 dalykų sąrašo, kurių nespėjau padaryti gyvenime ir nepulsiu jų įgyvendinti. Tiesiog kovosiu. Tu visuomet spėsi pasiduoti, o kol nepasidavei – kovok.

Visų pirma, mane supa daug gerų žmonių, pasiruošusių padėti, jei pateksiu į nelaimę. Antra, turiu save. Visuomet sugebėsiu užsidirbti pinigų. Lieps išsikraustyti iš nuomojamo buto – susirasiu kitą. Darbą turiu, rankas turiu, todėl viskas bus gerai. Net jei rytoj man pasakytų darbe, kad aš daugiau nereikalingas, vis tiek nepulsiu verkti – įsidarbinsiu kitur. Negalėsiu dirbti žurnalistu – pakeisiu profesiją, turėjau ir tokios patirties. Žinau, kad susitvarkysiu su viskuo, kas gyvenime atsitiktų.

Mano miestą užgrobė, šeima ir giminės mane išdavė, turėjau kariauti. Kas gi dar gali man nutikti, kad pasakyčiau, jog tai mane palaužė? Negaliu to įsivaizduoti. Galbūt nebent sunki liga, pavyzdžiui, vėžys. Tačiau net ir tokiu atveju kovosiu, nesibarstysiu galvos pelenais. Nesudarysiu 10 dalykų sąrašo, kurių nespėjau padaryti gyvenime ir nepulsiu jų įgyvendinti. Tiesiog kovosiu. Tu visuomet spėsi pasiduoti, o kol nepasidavei – kovok.

– Tiki, kad viskas galiausiai bus gerai, ar ne?

– Kiekvienas savaip supranta, ką reiškia sąvoka „gerai“. Aš suvokiu, kad dar teks kovoti. Kol tęsiasi karas, kariauti teks. Štai aš esu žurnalistas, galiu prisidėti prie kovos, skleisdamas informaciją. Bet kokiu atveju, net jei rytoj pasibaigtų karas, teisybės sugrąžinimas, visų kaltųjų nubaudimas užtruks ne vienerius metus. Tai bus didžiulis darbas.

Juk po Jugoslavijos įvykių praėjo dešimtmečiai, o teismai, tyrimai iki šiol vyksta. Kol kas nežinau, kaip net įsivaizduoti padėtį, kai „viskas jau yra gerai“. Donbaso sugrąžinimas yra gerai, tačiau reikės atlikti daug tyrimų ir nubausti kaltuosius. Tai bus ilgas procesas. Be abejo, jei karo veiksmai pasibaigs, nebus fronto linijos, Ukraina atgaus savo teritorijas, tai jau bus to „gerai“ pradžia.

Parengė Vismantas Žuklevičius