Pasaulyje

2019.12.23 09:41

Teisiamo nacio byloje liudija litvakė: Štuthofe jie moteris mesdavo šunims

LRT.lt2019.12.23 09:41

Lietuvoje gimusi ir augusi Asia Shindelman beveik 75 metus laukė galimybės viešai prabilti apie patirtus kankinimus ir pažeminimą Štuthofo koncentracijos stovykloje. Dabar, sulaukusi 91, ji liudija vienoje paskutinių SS pareigūno byloje, rašo „The New York Post“.

Hamburge teisiamas 93 metų buvęs Štuthofo koncentracijos stovyklos sargybinis Bruno Dey kaltinamas 1944–1945 m. bendrininkavęs nužudant 5230 žydų. A. Shindelman apklausiama byloje kaip liudytoja.

Paskutiniai liudijimai

Spalį prasidėjęs ir, kaip tikimasi, vasarį pasibaigsiantis teismas gali būti paskutinis tokio pobūdžio procesas, nurodo „The New York Post“.

„Tai [gali būti] paskutinė galimybė išklausyti gyvus liudininkus,“ – sako Holokausto aukoms padedančios organizacijos „Claims Conference“ vykdomasis viceprezidentas Gregas Schneideris, pridurdamas, kad belikę vos keli šimtai buvusių koncentracijų stovyklų kalinių.

„Teismui labai svarbu išgirsti žmonių, kurie prisimena kasdienius linčo teismus, žmonių žudynes, dujų kameras ir krematoriumus, liudijimus, – sako jis. – Tai buvo tikras mirties fabrikas.“

Nors A. Shindelman konkrečiai B. Dey neprisimena, ji pasakoja apie siaubą ir smurtą, kurį žmonės patyrė koncentracijos stovykloje, prižiūrimi sargybinių.

Įžeidžiantis nežinojimas

Du vaikus užauginusi ir jau penkių provaikaičių sulaukusi šiuo metu Veine, Naujajame Džersyje, gyvenanti moteris turi ką pasakyti B. Dey: „Ar tu neturi sielos?“

A. Shindelman žeidžia buvusio sargybinio tvirtinimas, kad jis nežinojo, jog stovykloje žudomi žmonės.

„Kiti su gyvuliais geriau elgiasi nei jie elgėsi su mumis, – sako moteris. – [Dey] – ne žmogus. Jis turi būti pripažintas kaltu.“

1928 m. Lietuvoje gimusi Asia, kurios mergautinė pavardė Levin, iki pat 1940 m., kai rusai užėmė jos gimtąjį miestą, lankė privačią žydų mokyklą. Ji prisimena, kad žydams buvo draudžiama vaikščioti šaligatviais ar pirkti maistą.

„Aš buvau numeris 54138“

1944 m. mergina kartu su tėvais buvo išvežta į Štuthofo koncentracijos stovyklą Lenkijos teritorijoje.

„Kai pasiekėme stovyklą, jie mus sumušė. Mano močiutė iš karto buvo atskirta ir nuvesta į dujų kamerą, – dienraščiui „The New York Post“ sakė A. Shindelman. – Nebebuvau Asia Levin. Aš buvau numeris 54138.“

Ji matė, kaip sargybiniai juokėsi, žiauriai elgdamiesi su kaliniais. Moteris prisimena, kaip jai pačiai buvo surengta pajuokos egzekucija ir prie galvos pridėtas ginklas: „Jie norėjo pasišaipyti, pasilinksminti.“

„Jie įmesdavo moteris pas šunis, [kurie] ėsdavo [žmones] kaip mėsą, – pasakoja A. Shindelman. – Jie galėdavo sviesti tave ant elektrinės tvoros ir tą pačią akimirką jau būtum negyvas. Jei turėjai auksinių dantų, jie tiesiog pražiodydavo ir juos išlupdavo – jei procedūros metu mirdavai, niekam nerūpėjo.“

Kasė griovius

A. Shindelman pavyko išgyventi koncentracijos stovykloje todėl, kad ji atrodė vyresnė, nei buvo iš tikrųjų – ji buvo paskirta kasti vokiečiams griovius.

„Tai buvo vergiškas darbas nuo ryto iki vakaro, – prisimena moteris. – Buvo žiemos vidurys, o mes visą dieną dirbdavome be maisto, vandens, kojinių ar apatinių drabužių.“

1945 m. kovo 10 d. šešiolikmetę Asią ir jos motiną išlaisvino sovietų armija (jos tėvas atskirai išlaisvintas iš liūdnai pagarsėjusios Dachau koncentracijos stovyklos, į kurią buvo perkeltas). „Buvo pusnis sniego ir krūva lavonų,“ – prisimena moteris.

Tuo metu, A. Shindelman skaičiavimais, ji tesvėrė kokius 36 kg. Sunkiai dėmėtąja šiltine serganti mergina penkis mėnesius praleido ligoninėje, baimindamasi, kad gydytojai gali amputuoti koją. „Praėjus 75 metams mano kojos vis dar nusėtos randais, bet, ačiū Dievui, aš jas turiu.“

Savo būsimą vyrą – Stalino gulagą perėjusį veterinarijos gydytoją Yudelį – Asia 1948 m. sutiko Latvijoje, kur pati įgijo chemijos inžinierės specialybę. 1991 m. Latvijai atgavus nepriklausomybę, jie su dviem sūnumis persikėlė gyventi į Kvinsą.

Tik atvykusi į Ameriką moteris ryžosi prabilti apie praeityje patirtus siaubus.

Komunistinėse šalyse išgyvenusieji negalėjo pasakoti apie karą, aiškina moteris, „nes jei mes išgyvenome Holokaustą, reiškia, bendradarbiavome su vokiečiais.“

Gydytojas neleido A. Shindelman vykti į Vokietiją ir liudyti B. Dey teisme, todėl ji parodymus pateiks raštu. Pagaliau ji jaučiasi reikalinga: „75 metus manęs niekas neklausė. O dabar jiems manęs prireikė.“

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.