Pasaulyje

2019.12.24 16:27

Politiniai kaliniai, kultūrinis savitumas ir sportas – kodėl Katalonija siekia nepriklausomybės?

Tomas Kavaliauskas, „Kultūros barai“2019.12.24 16:27

Katalonija nepriklausomybės siekia ne dėl ekonominių motyvų, bet dėl kultūrinio savitumo, grindžiamo kalba, tradicijomis ir visuomenės susipratimu. Už nepriklausomybę pasisakantys katalonai tampa politiniais kaliniais Ispanijoje, o ši šalis bando pataisyti savo įvaizdį pasaulyje viešųjų ryšių pagalba, teigia Latvijos kultūros akademijos doktorantė Aleida Bertran.

– Kataloniją su Baltijos šalimis sieja tai, kad esame mažos tautos ir norime apginti savo etniškumą, kultūrinę savastį. Tačiau dažnai sakoma, kad Katalonija siekia nepriklausomybės ne tiek dėl etniškumo ir kultūrinės tapatybės išsaugojimo, kiek dėl ekonominių priežasčių. Jeigu Madridas sąžiningiau elgtųsi su Barselona finansiniu atžvilgiu, nepriklausomybės klausimas esą atkristų... Kitaip tariant, ar kalbame apie politinį Katalonijos idealizmą, susijusį su romantiška nepriklausomos valstybės vizija, ar apie ekonominę gerovę, materialinius interesus?

– Užsienyje plačiai išplito supratimas, esą katalonų „nepriklausomybininkų“ sąjūdis kilo dėl ekonominio deficito, aiškinama, kad Ispanija „melžia“ Katalonijos ekonomiką ir nedaro žadėtų investicijų. Tai ypač akivaizdu, žvelgiant į viešojo sektoriaus infrastruktūrą.

Tačiau toks požiūris išleidžia iš akių tapatybės ir laisvės klausimą. Katalonų tapatybė susijusi su kultūra, kuri grindžiama kalba, tradicijomis ir tuo, kaip visuomenė save artikuliuoja. Politinės laisvės katalonai nuolatos reikalauja nuo tada, kai Burbonų kariuomenė okupavo Kataloniją 1714-aisiais ir priskyrė Ispanijai. Būta daug audringų politinių protestų. Svarbiausias iš jų – atgimimo sąjūdis, žinomas kaip Katalonijos renesansas, kuris atitiko romantinius sąjūdžius visoje Europoje, buvo grindžiamas tautinės savimonės iškilimu kartu su katalonų kalba ir tradicijomis.

XX a. imta kelti tautinius reikalavimus, ypač siekta kalbos ir folkloro oficialaus pripažinimo, nes centrinė Ispanijos valdžia tą draudė. Atgauti prarastą laisvę mėginta 1931-aisiais, paskelbiant Katalonijos Respubliką, bet šią idėją sutrypė Franco fašistiniai būriai, kovoję prieš teisėtą Ispanijos režimą. Šis faktas itin svarbus, nes egzilyje atsidūrė didžiulė inteligentijos dalis, todėl kultūrinė veikla nuslopo.

Cenzūra, persekiojusi bet kokius kultūrinius, juo labiau politinius pasireiškimus, uždraudusi katalonų kalbą, vertė bijoti ir tylėti ištisus dešimtmečius iki pat vadinamosios tranzicijos. Kultūrinė tapatybė buvo atgauta nuo ano amžiaus 9-ojo dešimtmečio, pasitelkiant viską apimančią kalbos sistemą ir puoselėjant tautines tradicijas.

Tačiau postfrankiškoji Ispanijos konstitucija politiškai leidžia tik Katalonijos autonomiją, o koncepciją, kad esame tauta, gebanti nulemti savo bendruomenės ateitį, neigia. Tokiame kontekste ekonominiai klausimai sutampa su tautos poreikiu atgauti prarastą laisvę.

Ispanijos Konstitucinis teismas 2010 m. apribojo reformuotą Katalonijos autonomijos statutą (kurį rėmė 80 proc. Katalonijos parlamento, dauguma Ispanijos kongreso ir kuris buvo patvirtintas katalonijos piliečių referendume), sumenkino jo galias, ir tai tapo viena iš pagrindinių nepasitenkinimo priežasčių, paskatinusių katalonus emociškai atsiriboti nuo Ispanijos, siekiant atgauti socialines, politines, ekonomines ir kultūrines teises, o vienintelis galimas kelias – nepriklausoma Katalonijos Respublika.

– Prieš keletą metų įvyko referendumas dėl Katalonijos nepriklausomybės. Nuo to laiko matėme tam tikrą teisinio diskurso ir procedūrų evoliuciją, o kartu demonstracijas Barselonos gatvėse. Carles’as Puigdemont’as buvo suimtas Vokietijoje, bet vėliau paleistas, tuomet persikėlė į Belgiją. Dėl išduoto tarptautinės paieškos orderio pats prisistatė į policiją, tačiau teismas vėl jį paleido į laisvę. Tokie manevrai labiau dvelkia juridiniu advokato apsukrumu negu patriotizmu.

Ar tai, kad Puigdemont’as, de facto (gal jau net ir de jure) būdamas Katalonijos prezidentas, nusprendė pabėgti iš šalies, nemeta šešėlio nepriklausomybės sąjūdžiui, juk sakoma, kad „herojai nebėga, jie lieka ten, kur turi būti.“ Jei Puigdemont’as būtų pasilikęs ir kvietęs piliečius apjuosti parlamento pastatą gyvu žiedu, ar žmonės būtų gynę savo prezidentą, kad Ispanijos policija jo neareštuotų?

– Tikslumo dėlei reikia pasakyti, kad Katalonijos Respublika niekada nebuvo oficialiai paskelbta ir liko tik simbolinis gestas. Dar svarbiau pabrėžti, kad Ispanijos valdžia atmetė bet kokį dialogą dėl galimybės taikiai išspręsti konfliktą, prieš tai panaudojusi jėgą, bandydama sustabdyti balsavimą dėl nepriklausomybės 2017-ųjų spalio 1-osios referendume. Ispanija griebėsi represijų, kad nuslopintų teisėtą katalonų norą realizuoti savo apsisprendimo teisę.

Šiame kontekste nepamirškime, kad po simbolinio nepriklausomybės paskelbimo dalis Katalonijos Vyriausybės narių pasiliko savo oficialiose vietose ir buvo įkalinti, pavyzdžiui, Carme Forcadell. Toks pats likimas ištiko net svarbiausių pilietinių ir kultūrinių Katalonijos institucijų vadovus, kaip antai Jordi Sànchezą ir Jordi Cuixart’ą. Taigi Puigdemont’as nusprendė išvykti į užsienį, kad išvengtų įkalinimo, kaip nutiko kitiems nepriklausomybės paskelbimo aktyvistams. Jeigu prezidentas būtų aktyvavęs deklaraciją, žmonės tikrai būtų atėję ginti parlamento.

Bet Ispanijos Vyriausybei nesileidžiant į jokį dialogą dėl taikaus sprendimo, baimintasi, kad bus aukų, valdžiai ėmus plačiai taikyti represijas prieš parlamento gynėjus. Pagrindinė priežastis, kodėl nepriklausomybės akto paskelbimas nebuvo aktyvuotas, manyčiau, buvo ta, kad stokojame taikaus pilietinio pasipriešinimo patirties, be to, neaišku, ar mus palaikys kitos ES narės, kitos pasaulio valstybės.

– Pakalbėkime apie tai, kad Ispanija, demokratinė šalis, priklausanti Europos Sąjungai, be skrupulų areštuoja žmones dėl visiškai teisėtos jų veiklos, taigi turi politinių kalinių. Kitos šalys protesto dėlei lyg ir turėtų boikotuoti Ispanijos produktus. Ar kas nors tokio vyksta? O kaip Katalonijos piliečiai protestuoja prieš tokią Madrido politiką? Pavyzdžiui, gal sportininkai atsisako žaisti už Ispaniją? O viešieji Ispanijos intelektualai ar bent jau kritikuoja savo Vyriausybę dėl drastiškų, su demokratija nesuderinamų veiksmų?

– Ispanija neigia turinti politinių kalinių. Jos teisinį naratyvą, paminantį pamatines žmogaus teises, remia pagrindinės Ispanijos partijos, žiniasklaida ir stambios korporacijos. Šiuo atžvilgiu veikiama vieningai, nors liudytojai ir įrašai iš spalio 1-osios referendumo byloja visiškai priešingus dalykus. Katalonijos politikai kalinami už tai, kad laikėsi referendumo mandato ir pritarė parlamento daugumai.

Toks įkalinimas ir persekiojimas egzilyje pamina žmogaus teises ir Europos Sąjungos vertybes. Tą patvirtina faktas, kad Vokietijos valdžia Puigdemont’ą paleido iškart po sulaikymo, neįžvelgusi nusikaltimo sudėties, o Belgijos teisinė sistema net suteikė jam apsaugą. Jungtinės Tautos aiškiai pareiškė, kad suimtus politinius ir pilietinius katalonų lyderius laiko politiniais kaliniais(1), ragindama Ispanijos Vyriausybę nedelsiant juos paleisti. Iki šiol Madridas ignoravo šį raginimą. Žiūrėsime, kokią poziciją užims Jungtinių Tautų Žmogaus teisių taryba.

Kita vertus, ispaniški produktai niekur neboikotuojami, o katalonų sportininkai neatsisako žaisti už Ispaniją. Priešingai – Madridas boikotuoja tam tikrus Katalonijos produktus, bausdamas už norą atsiskirti. Tai sudavė smūgį Katalonijos žemės ūkiui ir pramonei. Kita vertus, suaktyvėjo prekybos ryšiai su kitomis Europos šalimis – tai mūsų atsakymas į sąmoningą Katalonijos žlugdymą Ispanijos rinkoje.

Kad susilpnintų mūsų ekonomiką, Madridas davė nurodymą stambioms kompanijoms ir bankams išsikelti iš ,,separatistų“ teritorijos. Sporto srityje Ispanija blokuoja Katalonijos pastangas turėti savo nacionalinę komandą, kuri dalyvautų tarptautinėse varžybose.

O prokataloniškas diskursas, apimantis faktus ir nuomones, susijusias su Katalonijos nepriklausomybe, dabar yra ypač atidžiai stebimas, žodžio laisvė smarkiai suvaržyta.

– Ispanija, kad sugriautų Katalonijos įvaizdį, sakoma, net pasamdė kažkokią Amerikos viešųjų ryšių kompaniją?

– Reaguodama į taikias demonstracijas Katalonijoje, į pilietinius visuomenės protestus dėl politinių kalinių, Ispanijos Vyriausybė ėmė skleisti fake news („melagienas“) socialiniuose tinkluose.

Anot „El Cierre Digital“, Ispanijos ambasada Vašingtone pasamdė „Glover Park Group“ kompaniją, laikomą viena įtakingiausių lobistinių grupių, kuri specializuojasi viešųjų ryšių, reklamos, viešosios nuomonės tyrimų, krizių valdymo srityse. Tikslas – pagerinti Ispanijos įvaizdį JAV. Užsienio reikalų ministerija pasirašė kontraktą trims mėnesiams, tarsi nebūtų savaime aišku, kas tą įvaizdį taip smarkiai gadina.

Šiemet pradėta propagandinė kampanija „España Global“ – visaip stengiamasi parodyti Ispaniją kaip klestinčios demokratijos šalį, bet kartu per ambasadas užsienyje skleidžiamas hegemoninis Madrido diskursas. Ispanijos Vyriausybė paleido didžiulį fake news srautą, kad užmaskuotų, kas dedasi iš tikrųjų.

Keletas proispaniškai nusiteikusių politinių lyderių, nurodydami Olsterio scenarijų, ėmė gąsdinti tarpetnine konfrontacija, esą tie Katalonijos piliečiai, kurie laiko save ispanais, pakels ginklą prieš nepriklausomybininkus. Bet Katalonijos nepriklausomybės siekis yra pilietinis, o ne tautinis. Jį palaiko ir kitos etninės grupės, todėl labai maža tikimybė, kad prasidės tarpetninė konfrontacija. Katalonijoje nėra ispanų mažumos. Tapatybės ir kalbos pas mus susimaišiusios labiau negu Baltijos šalyse ar kitur Rytų Europoje.

Kas kelia didžiausią grėsmę? 2017-ųjų spalį Ispanija atsiuntė į Kataloniją 6000 riaušėms parengtų policininkų, nuo kurių nukentėjo tūkstančiai taikių referendumo dalyvių. Nuo to laiko policijos pajėgos Katalonijoje sustiprintos, aktyviai veikia ir slaptosios tarnybos, nepamirškime, kad pas mus yra net keletas karinių Ispanijos bazių. Taip Madridas tarsi „primena“, kas gali nutikti, jei nepriklausomybės sąjūdis plėsis. Taigi nusiteikta Katalonijos autonomiją panaikinti de facto.

Katalonija kaip įmanydama siekia tarptautinio pripažinimo. Savo ruožtu Ispanija daro tarptautinį spaudimą per savo ambasadas, rengia brangias propagandines akcijas, tokias kaip Globali Ispanija. Baltijos šalys, turėdamos savo teritorijoje Ispanijos karius, kaip NATO pajėgų dalį, irgi gavo politinį „patarimą“, kad Katalonijos klausimu verčiau patylėtų...

– Ar Katalonijoje kyla lingvistinis antagonizmas dėl ispanų kalbos vartojimo? Ir atvirkščiai – kaip ispanai Madride ar kituose Ispanijos regionuose reaguoja, jeigu į juos kreipiamasi kataloniškai arba ispaniškai, bet su katalonišku akcentu?

– Katalonijoje saugoma katalonų kalba ir tradicijos, tačiau niekas nesiima neigti ispanų kalbos, kuri yra patrimoninė daugeliui naujųjų atvykėlių iš kitų Ispanijos regionų. Tačiau tokios kraštutinių dešiniųjų partijos, kaip „Ciudadanos“ arba Vox, ispanų kalbą laiko vienintele vartotina visose srityse, ne vien administraciniame ir juridiniame lygmenyje, kur ji ir šiaip dominuoja.

Kita vertus, katalonų kalba ir toliau lieka mažumos kalba dėl imigrantų, ypač iš Šiaurės Afrikos ir Pietų Amerikos, antplūdžio. Reikia stiprios lingvistinės politikos, kad katalonų kalba įstengtų įsitvirtinti kasdieniniame naujų bendruomenių gyvenime.

Mažumų, pavyzdžiui, galisų ir baskų kalbas Ispanijos įlankoje valstybė istoriškai pašiepdavo. Dėl institucionalizuotos propagandos ispanų žiniasklaida ignoruoja tuos, kurie kalba kataloniškai. Tai susiję ir su jau minėtomis kraštutinėmis dešiniosiomis jėgomis.

– Škotija nori atsiskirti nuo Britanijos, o Katalonija nuo Ispanijos, tačiau abi nusiteikusios likti Europos Sąjungoje. Ar sutiktumėte, kad Škotijos situacija šiuo atžvilgiu yra šiek tiek palankesnė tiek dėl negatyvaus Londono įvaizdžio, nes britai nesugeba baigti Brexit proceso, tiek ir dėl to, kad išvis jį pradėjo? Madrido įvaizdis irgi turėtų būti neigiamas, ypač dėl represijų ir politinių kalinių, bet Briuselis į tai žiūri kažkodėl atlaidžiai...

– Škotija gali laisvai apsispręsti dėl savo likimo, nes yra sutarta rengti referendumą, o Katalonija tokios galimybės neturi, nes Ispanija atsisako patvirtinti referendumo rezultatus ir atmeta taikaus dialogo kelią, kuriuo norėtų eiti Barselona.

Daug šalių patiria panašius konfliktus, o tai gali sukelti rimtą Europos Sąjungos krizę. Štai Katalonijai atstovaujantis europarlamentaras Carles’as Puigdemont’as, surinkęs milijoną balsų per gegužės mėnesio rinkimus, negali patekti į Europos Parlamentą, nors taip pažeidžiamos demokratinės rinkėjų ir išrinktojo asmens teisės. Pagrindinės Europos Sąjungos institucijos labiau gina valstybių narių interesus, negu demokratiją ir žmogaus teises, t. y. tuos principus ir vertybes, dėl kurių teoriškai ir susikūrė Europos Sąjunga.

– Dėkoju už pokalbį.

Post scriptum. Lapkričio 16-ąją, šeštadienį, Vilniuje įvyko katalonų ir jiems prijaučiančių lietuvių demonstracija dėl Katalonijos teisės spręsti savo likimą. Eisena prasidėjo nuo Seimo rūmų, baigėsi prie Arkikatedros, bet buvo labai negausi, o Lietuvos žiniasklaida ją apskritai ignoravo. Sotus alkano neatjaučia...

Aleida Bertran – kultūros antropologijos doktorantė Latvijos Kultūros akademijoje (Ryga). Tyrinėja Baltijos šalių ir Šiaurės Katalonijos tautinius festivalius, nacionalinę tapatybę. Skaito paskaitas apie socialinius sąjūdžius. Be to, ji yra Katalonijos nacionalinės asamblėjos koordinatorė – ši nepolitinė organizacija skatina piliečius, kad nebūtų abejingi Katalonijos likimui, susiklosčius grėsmingai politinei situacijai.

(1) Human Rights Council Working Group on Arbitrary Detention Opinion No. 6/2019, concerning Jordi Cuixart i Navarro, Jordi Sànchez i Picanyol and Oriol Junqueras i Vies (Spain) https://int.assemblea.cat/wp-content/uploads/2019/06/WorkingGroupOnArbitraryDetention.Opinion6.2019-1.pdf. Human Rights Council Working Group on Arbitrary Detention Opinions adopted by the Working Group on Arbitrary Detention at its 84th session (24 April to 3 May 2019) https://int.assemblea.cat/wp-content/uploads/2019/07/UNWAGD2-EN.pdf