Pasaulyje

2019.12.11 05:30

Užgrobti namai ir penkmetį nelankytas tėvo kapas – buvusi karo zona, kur iš politikų derybų tikimasi nedaug

Ronaldas Galinis, Specialiai LRT.lt iš Ukrainos2019.12.11 05:30

Slavianskas būtų niekuo neišskirtinis regioninis Ukrainos miestas, jeigu ne išlikę pastatai su artilerijos paliktomis kiaurymėmis ar kulkų žymėmis. Ir jeigu ne žmonių istorijos, kurias ir šiandien su širdgėla pasakoja jo gyventojai. Apie svetimųjų užimtus namus, psichologines vaikų traumas ir penkmetį nelankytus artimųjų kapus.

Vietoje statinių, prieš penkmetį sugriautų Rusijos remiamų separatistų, 2019-ųjų žiemą tebekyla nauji. Kai čia prieš keletą savaičių lankėsi LRT, statybinė technika zujo šalia naujos ligoninės, pakeisiančios pastatu vaiduokliu virtusią pirmtakę.

Dalis projektų, kaip kad šis ligoninės atstatymas, užtruko, dalis įgyvendinta itin greitai. Separatistų prieglobsčiu 2014-ųjų pavasarį tapusi mokykla Semionovkoje, Slaviansko apskrityje, yra vienas iš tokių pavyzdžių – jau tų pačių metų rudenį į ją mokiniai sugrįžo, nors ir ne visi.

Čia ir užsukome.

Namuose – svetimi

Šiandien Semionovkos 21-oji mokykla ir toje pat teritorijoje esantis darželis yra kitokie gal tik tuo, kad pažvelgus pro langą į kiemą čia matyti keli arkliai, rupšnojantys žolę šalia vaikų žaidimų aikštelės. Šviesiame koridoriuje, nukabinėtame mokinių darbais, nesunkiai pastebimas ir nedidelis įrėmintas autografas su žodžiais, parašytais 2014 m. rugsėjo 1-ąją: „Viskas bus gerai.“

Jų autoriui, tuo metu populiariam atlikėjui ir visuomenininkui Sviatoslavui Vakarčiukui klojasi kol kas išties neblogai – šiemet jis išrinktas į Ukrainos Aukščiausiąją Radą, yra 20 narių turinčios frakcijos (mažiausios parlamente) lyderis. Tų metų rugsėjo 1-oji buvo kitokia ne tik dėl įžymybės apsilankymo – vaikai tądien rinkosi į mokyklą, kuri dar prieš keletą mėnesių, kaip ir pats Slavianskas, buvo užimta separatistų. Suniokota, kiauru stogu, praradusi visa, ką vertingo turėjo, – netgi Ukrainos nacionalinio didvyrio Taraso Ševčenkos portretas buvo panaudotas kaip taikinys, į jį separatistai tikrinosi taiklumą, sako mokyklos direktoriaus pavaduotoja ponia Jaroslava.

Ginkluotus vyrus be skiriamųjų ženklų Slaviansko gyventojai išvydo 2014 m. balandžio 5 dieną, mokykloje savo bazę jie įsirengė gegužę. Per kelis artimiausius mėnesius trukusius susirėmimus tarp prorusiškų separatistų ir Ukrainos nacionalinės kariuomenės neišliko netgi dokumentai, atestacijos, vadovėliai. Liepą separatistai priversti trauktis, bet ne viskas po karo sugula į vietas taip greitai kaip plytos.

„Psichologinę vaikų būklę galite įsivaizduoti. (...) Po karo, kai čia jau buvo Ukraina, mažiausias trenksmas – ir vaikai sulįsdavo po stalu, mums tekdavo juos raminti. Teko tartis su psichologais, tuo metu mokykloje jų neturėjome, pasikvietėme. Dirbo su vaikais trejus metus iš eilės“, – apie laikotarpį nuslopus kovoms LRT.lt pasakojo Jaroslava.

Ji pati persikėlė į Slovianską iš Lutuhynės, dabar priklausančios apsiskelbusiai Luhansko „liaudies respublikai“. Moteris pasakojo, kad 2014 m. iš namų ji išėjo be daiktų, tiesiog bėgdama nuo karo. Dieną prieš išvykimą palaidojusi sergantį tėvą, ji tikėjosi sugrįžti į namus po savaitės, tačiau nuo to laiko jų vis dar nematė.

„Kapinės – mano skausmas. Penkeri metai praėjo, negaliu iki šiol aplankyti tėvo kapo“, – sakė pašnekovė.

Moteris prisimena, kad karui prasidėjus kai kurie džiaugėsi „rusų atėjimu“, taip pat netrūko tų, kurie nusprendė likti, slapstytis, išlaukti. „Mes buvome tie, kurie išvažiavo“, – pridūrė ji.

Jaroslava žino, kad jos namai tebestovi sveiki ten, kur stovėję, tačiau jai tai – menka paguoda. Buvusiuose moters šeimos namuose gyvena naujakuriai, žinoma, neprašyti, niekieno nekviesti.

„Liko kaimynai ten ir mes retai – kartą ar du per metus – susiskambiname. Ką žinau, tai iš kaimynų žodžių. Prašiau jų nueiti ir pažiūrėti, kas liko, ar namas išlikęs. Taip, išlikęs, žmonės gyvena“, – pasakojo ponia Jaroslava.

Sugrįžti ji tikisi, bet supranta, kad ten, už sienos, jos niekas nebelaukia.

Reintegruoti teritorijas ir mąstymą

Tokių kaip Jaroslava – persikėlusių iš okupuotų teritorijų – Ukrainoje skaičiuojama apie 1,4 mln. Bet tai tik oficialus skaičius, nes ir pati valdžia neslepia, kad kone trečdalio repatriacija yra fiktyvi, motyvuota galimybės gauti pensiją ar kitas socialines garantijas.

„Pagal informaciją, kurią turime, iš tikrųjų persikėlusiųjų yra apie milijoną, o maždaug 400 tūkst. atvyko kartą, prisiregistravo ir grįžo į okupuotas teritorijas“, – LRT.lt Kijeve sakė Ukrainos ministerijos, atsakingos už veteranų, laikinai okupuotų teritorijų ir asmenų vidaus perkėlimo klausimus, viceministras Oleksejus Iljašenko.

Šių asmenų reintegracija šiandien yra vienas didžiausių iššūkių Ukrainai. Jiems reikalingas būstas, o kai kuriais atvejais ir profesinis perkvalifikavimas – pavyzdžiui, okupuotose teritorijose liko sutelkta didžioji dalis anglies kasyklų, tad iš ten pasitraukusių angliakasių profesiniai įgūdžiai Ukrainos darbo rinkoje menkai reikalingi.

„Reikia perkvalifikavimo, specialių mokymų ir galbūt žmogus, kuris 20 metų dirbo angliakasiu, dabar gali tapti žveju“, – svarstė O. Iljašenko.

Ministerijos atstovai sako, kad jauniems žmonėms motyvacija persikelti į Ukrainą yra juolab akivaizdi. „Stengiamės maksimaliai supaprastinti stojimą į mokyklas ir universitetus, kad jaunimas atvažiuotų čia ir baigę studijas gautų diplomą, kuris pripažįstamas ir užsienyje, kitaip nei vadinamųjų respublikų“, – LRT.lt sakė ministerijos atstovė žiniasklaidai Julija Plisenko.

Tiesa, alternatyvi kryptis jiems lieka rytų pusėje – į Rusiją, kuri šią vasarą pradėjo dalinti rusiškus pasus vietos gyventojams. Kijevas išsyk pareiškė šiuos dokumentus traktuosiantis taip pat, kaip ir Donecko ir Luhansko „liaudies respublikų“, – kaip Ukrainos teritorijoje negaliojančius.

„Kad suprastumėte humanitarinę specifiką, pridursiu, kad mes nepripažįstame okupuotų teritorijų dokumentų, išskyrus gimimo ir mirties liudijimus, – negalime pasipriešinti Dievo valiai: kas gyvens, o kas mirs. Galbūt ateityje pripažinsime santuokos liudijimus ar panašius dokumentus, bet kol kas – tiek“, – kalbėjo O. Iljašenko.

Ministerija džiaugiasi, kad šiemet buvo padidintas finansavimas karo veteranų reabilitacijos programai, pirmą kartą skirta 40 mln. grivinų persikėlusių asmenų būstų renovacijai. Bet yra dar kai kas.

„Turime reintegruoti mūsų žmonių mąstymą, o tada reintegruoti teritorijas. Pirma žmonės, o tada – žemės“, – pridūrė viceministras.

Žurnalisto kelionės į Ukrainą išlaidas padengė JAV ambasada Ukrainoje ir Ukrainos žiniasklaidos akademija, straipsnio turiniui įtakos tai neturėjo.