Pasaulyje

2019.12.21 12:25

Venesuelos opozicionierius Lietuvoje: mūsų kariuomenę visiškai kontroliuoja Kubos žvalgyba

Ronaldas Galinis, LRT.lt2019.12.21 12:25

Jungtinių Valstijų, Rusijos, o pastaruoju metu ir Kinijos įtaką braškančiai Venesuelai paaiškinti lengviau nei svertus, kuriuos šioje šalyje turi gerokai mažesnė ir pati stagnuojanti Kuba. Tačiau ji – didžiulė, sako Lietuvoje viešėjęs Francisco Sucre, Venesuelos opozicijos lyderio Juano Guaido bendražygis.

Gamtos ištekliais turtinga Venesuela neatsikrato ekonominių ir socialinių problemų, neatsikrato ir į krizę įstūmusios korumpuotos ir represyvios vyriausybės, vadovaujamos Nicholo Maduro. Pirmadienį Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute viešėjo šalies opozicijos atstovai, anot kurių, N. Maduro demokratiškuose ir sąžininguose rinkimuose neviršytų 20 proc. ir būtų pasmerktas pralaimėjimui.

Tačiau jį remia ne tik Rusija, bet ir Kuba. Jeigu pirmoji siekia neleisti įsitvirtinti proamerikietiškai valdžiai, antrajai tai yra „gyvybės ar mirties“ klausimas, sako F. Sucre.

„Ideologiniai ginklo broliai“ ir pragmatiški partneriai

Praėjus 22-iems dienoms po Kubos revoliucijos, Fidelis Castro išvyko pirmojo oficialaus užsienio vizito. Tai buvo Venesuela, kurioje jis susitiko su Romulo Betancourtu, tuo metu artimu sąjungininku, rėmusiu F. Castro ginklais, pinigais ir politine parame partizaniniame kare, rašo „Foreign Policy“.

Vis dėlto R. Betancourtas, nepakentęs „JAV imperializmo“, nebuvo ir Sovietų Sąjungos apologetas, jo įsitikinimai kokiu būdu socialistai turi patekti į valdžią skyrėsi nuo F. Castro.

Kai 1998 m. Karakase prezidentu inauguruotas Hugo Chavezas, F. Castro atrado naują politinį sąjungininką, ypač po 2002-2003 m. karinės krizės Venesueloje. Dvišaliai susitarimai, kuriais pastarosios nafta mainyta į įvairių sričių kubiečius specialistus – daktarus, medicinos seseles, profesorius, mokytojus ir sporto trenerius, turėjo ir mažiau matomą pusę. Gerai parengti Kubos žvalgybininkai įtraukti į Venesuelos specialiąsias tarnybas ir kariuomenę, H. Chavezui užtikrindami apsaugą nuo vidinių ir išorinių grėsmių, o F. Castro – institucijų kontrolę.

Dauguma Kubos žvalgybininkų ir kontržvalgybininkų, politinių patarėjų ir karinių instruktorių, rodos, niekur nedingo ir H. Chavezą pakeitus N. Maduro, o brolius Castro – Migueliui Diazui-Caneliui, nors dėl faktinės įtakos regiono ekspertai nesutaria.

Tačiau F. Sucre įsitikinęs, kad Kubos faktorius yra vienas svarbiausių kalbant apie Venesuelos ateitį, ir esą neatsitiktinai šį balandį Donaldas Trumpas, grasindamas embargu, ragino Kubą „nedelsiant nutraukti karines ir kitas operacijas“ Venesueloje.

„Kariuomenė Venesueloje yra kontroliuojama Kubos žvalgybos. (...) Įsivaizduokite – Kubos žvalgybos vadas Ramiro Valdezas turi kabinetą Venesuelos prezidento rūmuose. Kas kartą, kai jis atvyksta į Venesuelą, jis turi vietą prezidentūroje“, – pavyzdį pateikė F. Sucre.

„Kubai išlaikyti Maduro valdžioje yra nacionalinio saugumo klausimas. Jie turi palaikyti Maduro, nes kiekvieną dieną ji gauna beveik 100 tūkst. barelių naftos beveik už dyką. Kuba išgyvena iš šio naftos susitarimo, kurį ji pasirašė su Maduro“, – pridūrė Venesuelos opozicijos politikas.

Brookings instituto skaičiavimais, 2012 m. prekių ir paslaugų importas iš Venesuelos sudarė 20.8 proc. Kubos BVP, tačiau pastarųjų metų krizė Venesueloje šias apimtis drastiškai sumažino. Situacija tapo tiek sudėtinga, kad 2017 m. Venesuelos valstybinė naftos kompanija „Pdvsa“ nebeišgalėjo mokėti įsiskolinimų, todėl Kuba perėmė 49 proc. perdirbimo gamyklos Cienfuegose, Kuboje, akcijų.

Naftos gavyba Venesueloje, F. Sucre teigimu, krito 70 proc., o tai, suprantama, kirto ir Kubos ekonomikai. „1998 m. išgaudavome 3,5 mln. barelių per dieną, šiandien – ne daugiau kaip 700 tūkst. barelių“, – sakė jis.

Nors Kubos valdančiojo elito motyvacija išlaikyti N. Maduro poste neabejojama, kiek įtakos liko šiandien, vertinimai skiriasi.

Davidas Smilde‘as, sociologijos profesorius ir Venesuelos ekspertas Tulane universitete, sausį leidiniui „New York Times“ sakė, kad „teiginiai esą Kuba kontroliuoja Venesuelą“ yra seniai perdėti. Kubiečiai yra „esminiai patarėjai ir konsultantai, bet nemanau, kad jie nurodinėja, kaip elgtis“, sakė mokslininkas.

„New York Times“ taip pat cituojamas Brookings vyresnysis mokslinis bendradarbis Tedas Piccone tuomet teigė, kad Kuba ir Venesuela „be abejonės yra ideologiniai ginklo broliai“, tačiau „tokios pat draugystės, kokia buvo, nebeliko“.

VU TSPMI tyrinėjanti Lotynų Ameriką Ieva Giedraityte sako, kad kalbant apie oficialųjį Venesueloje gyvenančiš kubiečių skaičių – 20 tūkst. – reikia turėti omenyje, kad didelė dalis jų yra apsistoję skurdžiuose ir atokiuose regionuose, tarp jų dažnas yra medikas, Kubos „medicinos diplomatijos“ dalis.

Šešėlinė įtaka per žvalgybininkus nėra laužta iš piršto, sako pašnekovė – pavyzdžiui, kai kurie šaltiniai teigia esą didžioji dalis N. Maduro apsaugos yra kubiečiai.

„Kita vertus, J. Guaido iškilimas, aukšto rango saugumo tarnybų vadovų dezertyravimas rodo, kad ir Kubos žvalgyba nėra visagalė“, – LRT.lt sakė I. Giedraitytė.

„Kubos saugumo struktūros yra istoriškai žinomos žemyne dėl salos sėkmingo pasipriešinimo JAV Šaltojo karo metais ir po jo. Visi didžiosios kaimynės bandymai dirbti su opozicija, remti perversmus ar net nužudyti F. Castro baigdavosi nesėkmingai tiek dėl pastarojo gebėjimo žaisti sąjungininkais, tiek ir dėl Kubos žvalgybos darbo skaidant vidinę opoziciją ir išaiškinant potencialius ryšius su užsieniu. Pastaroji ir šiuo metu yra labai svarbi politinės santvarkos saloje išlikimui“, – paaiškino VU TSPMI politologė.

Vis dėlto I. Giedraitytė sako, kad Havanos įtakos regiono šalims pervertinti nereikėtų.

„Mike'as Pompeo (JAV valstybės sekretorius – red. past.) pareiškė, kad Kuba užgrobė teisėtus protestus Lotynų Amerikoje, kurioje šiuo metu vyksta ne vienas protestas prieš vykdomas socialines ir ekonomines politikas. Toks supaprastinimas, labiau susijęs su JAV spaudimu Kubai, nei su realybe. Protestai kiekvienoje Lotynų Amerikos valstybėje yra labai sui generis ir turi savitas priežastis, ir noras į tai įpainioti Kubą vargu, ar padės jas spręsti“, – sakė ji.

Per kiauras sienas – ir opozicija, ir narkotikai

J. Guaido teisėtu laikinuoju Venesuelos vadovu pripažįsta daugiau kaip 60 valstybių, Lietuva, tai padariusi dar vasarį, yra viena jų. Be to, kaip sako F. Sucre, ji yra tarp anksčiausiai pripažinimą opozicijos lyderiui suteikusių.

Tarptautinis spaudimas, pasak jo, yra viena iš priemonių pasiekti N. Maduro pasitraukimą, o tam argumentų esą pakanka. „Maduro diktatūra jau nebėra tik Venesuelos problema, tai yra visos Lotynų Amerikos problema“, – teigė F. Sucre.

Kaimyninėms Venesuelos šalims tenka priimti vis daugiau pabėgėlių, kurie jau skaičiuojami milijonais, šalyje klesti nusikalstamumas, kurio padarinius jaučia ir kitos valstybės.

„Venesuelos pareigūnai bendradarbiauja su Meksikos ir Kolumbijos karteliais, todėl jie leidžia narkotikams patekti į šalį be jokių problemų. Pasak JAV Kovos su narkotikais valdybos (angl. Drug enforcement administration), per Venesuelą keliauja daugiau kaip 200 tonų kokainų kasmet. Neturime jokios kontrolės. Taigi narkotikai, kuriuos galima rasti bet kurioje Europos sostinėje, atkeliauja iš Venesuelos“, – kalbėjo F. Sucre.

Patys opozicionieriai kiauromis sienomis naudojasi, kad patektų į šalį, mat nusileidus oro uoste aktyviausiems N. Maduro kritikams grėstų sulaikymas – todėl, kaip teigia F. Sucre, saugiausia į Venesuelą patekti per Boliviją.

Infliacijai metų pradžioje 1,65 mln. procentų, Venesuelos nacionalinė valiuta bolivaras pastaraisiais tapo beveik beverte, šalis pagal Cato institutą sudaromą vargo indeksą (angl. misery index) užima paskutinę vietą.