Pasaulyje

2019.12.08 17:49

Daugybė netikinčiųjų įsitikinę, kad po mirties jų kažkas laukia

LRT „Mažoji studija“, laida „Popiežius ir pasaulis“, LRT RADIJAS, LRT.lt2019.12.08 17:49

Ne per seniausiai atliktos net kelios britų savaitraščio „Tablet“ visuomenės nuomonės apklausos parodė, kad tikėjimas Dievu ir tikėjimas pomirtiniu gyvenimu nebūtinai eina išvien. Antai beveik pusė apklaustų britų sakė, kad tiki gyvenimu po mirties, nors tik apie trečdalis jų sakė tikintys Dievą.

Padeda suprasti dabartinį gyvenimą

Kita apklausa parodė, kad apie ketvirtadalis agnostikų mano, jog mirtis nėra pabaiga, nors trečdaliui tikinčiųjų Dievą ši mintis atrodo nepriimtina. Taigi, daugybė netikinčiųjų yra įsitikinę, kad po mirties jų kažkas laukia, ir tas kažkas veikiausiai yra Dangus. Žinant, kad dauguma jų nėra giliau susipažinę su Šv. Raštu, kyla klausimas, iš kur atsiranda tokie įsitikinimai?

Galima sakyti, kad didele dalimi juos suformuoja mūsų menas ir kultūra, kur reguliariai vaizduojama mirtis, „nemirėliai“, Dangus, Pragaras ir Skaistykla. Šios istorijos nepraranda populiarumo, nes atlieka didžiojo naratyvo vaidmenį, kuris mums padeda suprasti savo dabartinį gyvenimą ir pajusti savotišką paguodą, kad visatoje egzistuoja teisingumas ir gailestingumas, nors dažnai jo plika akimi nematome.

Pasakojimai apie Dangų, Pragarą ir Skaistyklą traukia visus, net ir tuos, kurie jais netiki, nes padeda sudėtinguose klausimuose įžvelgti bent truputį prasmės.

Netiesa, kad Biblija visada buvo pirminis informacijos apie pomirtinį gyvenimą šaltinis. Naujojo Testamento tyrinėtojas Thomas Wrightas sako, kad tiek Senajame, tiek Naujajame Testamente labai mažai kalbama apie tai, jog „po mirties nueisi į Dangų“.

Mokslininkas ir daugelis jo kolegų kelia mintį, kad pomirtinio pasaulio vaizdą daugiausia nutapė žmogiškoji vaizduotė. Dantė, Viduramžių menas ir kitos kultūros formos – o ne šykščios biblinės užuominos apie būsimą gyvenimą, demonus ir angelus – gerokai stipriau paveikė mūsų įsitikinimus apie pomirtinį gyvenimą negu Šv. Raštas.

Tą įtaką palaiko nenutrūkstamas tikėjimas pomirtiniu gyvenimu, būdingas ir tiems, kurie šiaip teigia netikintys jokia dieviška tikrove.

Serialo „Dingę“ įtaka

Pakanka atmerkti akis, ir pamatysime, kad angelai ir demonai, zombiai ir vampyrai, Dangus, Pragaras ir Skaistykla yra tiesiog persmelkę mūsų literatūrą ir kultūrą. Nesvarbu, ar šie pasakojimai naudoja šventųjų istorijų elementus, ar jas perpasakoja, jie atlieka svarbią funkciją – padeda žmogui susidoroti su nežinomybe, plytinčia anapus žemiško gyvenimo.

Prieš keliolika metų visame pasaulyje populiaraus televizijos serialo „Dingę“ kūrėjai paneigė žiūrovų nuomonę, kad personažų namais virtusi negyvenama sala simbolizuoja Skaistyklą, tačiau scenarijaus autoriai sąmoningai sukūrė vadinamąjį „Šalutinį pasaulį“ – alternatyvią tikrovę, kuri iš tiesų funkcionavo kaip Skaistykla ir buvo rodoma paskutiniajame serialo sezone.

„Šalutinis pasaulis“ buvo apvalymo, tobulėjimo ir atstatymo vieta, kur nebeliko saloje patirtų košmarų ir vėl sugrįžo džiaugsmas. Tai ne baimės, o vilties istorija.

Pasaulio religijų mokslininkė Carol Zaleski iš Smitho kolegijos Masačiusetso valstijoje sako: „Esu įsitikinusi, kad Skaistyklos liepsnas uždega dieviškoji meilė, ir kad jų tikslas yra ne sužaloti ar sunaikinti, bet apvalyti ir ištobulinti. Skaistykla padarys mus tinkamus Dangui, todėl tai yra gailestinga doktrina ir vilties pagrindas“. Serialas „Dingę“ mums primena, kad dar atrasime savo paskutinę viltį.

Angelologijos svarba

Taigi, pomirtinio gyvenimo motyvų knibždėte knibžda mūsų kultūroje, tačiau to negalima pasakyti apie šiuolaikinį krikščionišką mąstymą. Kai kuriems krikščionims tikėjimas Dangumi ir Pragaru yra labai svarbus, tačiau liberaliems Vakarų krikščionims tai yra sudėtinga tema ar net sunkiai įtikimi dalykai.

Žinoma, pomirtinis gyvenimas ne visada buvo taip nustumtas į pakraščius ar tapęs negausios tikinčiųjų grupelės nuosavybe, ir būtų neteisinga sakyti, kad šių dienų krikščionių gyvenime jo visai nebeliko. Juk daugelis mūsų kasdien kalbame Tikėjimo išpažinimą ir kartojame, kad tikime amžinąjį gyvenimą arba, kalbėdami Nikėjos išpažinimą, sakome, kad tikime, jog Jėzus įžengė į Dangų ir iš ten vėl ateis gyvųjų ir mirusiųjų teisti, ir viešpataus per amžius.

Pomirtinis pasaulis ir jo gyventojai ne visada buvo trikdanti tema. Antai pirmąjį krikščionybės istorijos tūkstantmetį daugelis Bažnyčios Tėvų ypač domėjosi angelais ir juos tyrinėjo. Šv. Ambraziejus ir šv. Augustinas domėjosi angelologija. Augustinas savo garsiajame veikale „Apie Dievo valsybę“ daug rašė apie angelus, ypač puolusius angelus.

Tomas Akvinietis savo „Teologijos sumoje“ beveik 3 tūkstančius kartų pamini angelus. Ir, žinoma, Dantė, remdamasis 5–6 a. autoriaus Pseudo Dionisijaus Areopagiečio veikalu „Apie dangiškąją hierarchiją“, sukuria neprilygstamą teologinės ir meninės vaizduotės vaisių: suprojektuoja ir apgyvendina Dangų, Pragarą ir Skaistyklą, tai yra, vaizdingai nupasakoja tai, kas iki šių dienų daro poveikį mūsų mąstymui apie pomirtinį gyvenimą.

Raguotas velnias – nebemadingas

Gali būti sunku rimtai priimti kai kurias pamokslininkų, rašytojų ar dailininkų sukurtas Dangaus vizijas. Stereotipinis Dangus su minkštais ir pūkuotais debesėliais, kuriame atpirktieji, pasidabinę sparnais, brauko arfų stygas, šiandien beveik išėjo iš mados, ir ačiū Dievui. Juk absurdas, kai pagalvoji, kad Dievas nieko geresnio nesukūrė.

Raguotas Velnias, valdantis liepsnojantį Pragarą, irgi atrodo lyg karikatūrų personažas. Ir nors Skaistykla tebėra oficiali katalikiška dogma, tačiau darosi sunku ja tikėti kaip tarpine vieta, jei rimtai netikime nė vienu iš minėtų priešingų polių.

Nepaisant to, mus ir toliau supa istorijos apie Dangų, Pragarą ir Skaistyklą – lyg tas pasakų takelis, išbarstytas iš duonos trupinėlių ir galintis nuvesti atgal prie tradicijos. Žmonės mėgsta šias istorijas, naudoja jas, nes jos glūdi pačioje žmogiškų rūpesčių širdyje. Kas mums nutiks, kai mirsime, ar visata yra teisinga ir sąžininga, ar yra kažkoks planas ar planuotojas? Visa tai yra visuotiniai klausimai, o šios pomirtinio gyvenimo istorijos, nesvarbu, iš kur atėjusios, yra dalis mūsų pastangų į tuos klausimus atsakyti.

Tekstą pagal katalikiškų naujienų agentūrų pranešimus parengė „Mažoji studija“ redakcija

Publikaciją LRT.lt parengė Vismantas Žuklevičius