Pasaulyje

2019.12.02 16:46

Ar tikrai Bažnyčiai trūksta kunigų? Siūlo juos paskirstyti remiantis verslo patirtimi

LRT „Mažoji studija“, laida „Popiežius ir pasaulis“, LRT.lt2019.12.02 16:46

Katalikų Bažnyčia sako susidurianti su kunigų stygiumi. Vis dažniau pasigirsta kalbų, kad kunigų stygiaus problema reikalauja šventinti vedusius vyrus. Tačiau vyskupas iš Lotynų Amerikos siūlo kitą išeitį ir garsiai atskleidžia ilgus dešimtmečius nesprendžiamą opią problemą.

Netinkamai paskirstomos pajėgos

Vatikane vykusiame Vyskupų sinode daug diskutuota apie vedusių vyrų šventinimą kunigais, tad nieko nenustebino tai, jog galų gale pastebėtas ir kitas sprendimas, kuris padėtų įveikti tragišką kunigų stygiaus problemą, nekeičiant tradicinių kunigystės kriterijų. Keisčiausia, kad prireikė tiek laiko, kol kažkas apie tai garsiai prabilo. Tačiau vyskupas iš Venesuelos Johnny Eduardo Reyesas, kalbėdamas per vieną iš sinodo susitikimų, garsiai įvardino visiems akivaizdžią problemą.

Vyskupo J. E. Reyeso klausimas skambėjo taip: kodėl bent dalis iš didžiausio pulko Romoje esančių kunigų neiškeliauja į misijų teritorijas ir nevyksta tarnauti į tokias vietas kaip Amazonija? „Visi tie kunigai ir vienuoliai, kuriuos matome per televiziją... Negali būti, kad visi jie studijuoja Romoje. Vadinasi, kunigų ir vienuolių pajėgos yra netinkamai paskirstomos“, – pastebi vyskupas. O jo klausytojai atsiduso: „Na, štai!“

Norint suvokti, kodėl šis klausimas yra toks akivaizdus, reikia suprasti 21 a. pradžios pasaulinės katalikybės statistiką. Šiandien pasaulyje gyvena apie 1,3 mlrd. pakrikštytų katalikų, iš kurių daugiau kaip du trečdaliai gyvena pietiniame pusrutulyje, ypač Lotynų Amerikoje, Afrikoje ir Azijoje.

Apie pusė tų katalikų gyvena Lotynų Amerikoje, kur yra dvi didžiausios katalikiškos šalys pasaulyje – Brazilija ir Meksika. Tuo tarpu piečiau nuo Sacharos esantys Afrikos regionai yra sparčiausio Bažnyčios augimo zona, kur 1975–2000 m. katalikų skaičius išaugo net 7 tūkst. procentų.

Savižudiška politika

2017 m. katalikų bažnyčiai priklausė 414 582 kunigai. Tačiau, kalbant apie jų paskirstymą visame pasaulyje, yra vienas iškalbingas faktas: šiandien 42 proc. visų kunigų dirba Europoje, tačiau čia gyvena kiek mažiau negu ketvirtadalis pasaulio katalikų. Jei Katalikų bažnyčia elgtųsi kaip milžiniška verslo korporacija, ji jau seniausiai būtų įdiegusi planą, pagal kurį personalas būtų permetamas į sparčiausiai augančias rinkas.

Tuo tarpu ji elgiasi priešingai, mat turtingos šiaurinio pusrutulio bažnyčios vis dažniau kviečiasi kunigus iš besivystančio pasaulio, tuo norėdamos užkamšyti numanomas personalo spragas. Antai šiandien net trečdalis JAV dirbančių kunigų yra kilę iš svetur. Kaip prieš 20 metų sakė istorikas ir religijų tyrinėtojas Philipas Jenkinsas: „Žvelgiant iš globalios perspektyvos, tokią politiką katalikybės ateičiai geriausiu atveju galima pavadinti skausmingai trumparegiška, blogiausiu – tiesiog savižudiška“.

Tačiau Venesuelos vyskupas Reyesas tikrai nėra pirmasis vyskupas, pastebėjęs šią problemą. Dar per 2005 m. metų sinodą vienas Mozambiko vyskupas padarė iš pažiūros akivaizdžią išvadą, jog „būtina reikalauti tolygaus kunigo paskirstymo visame pasaulyje“. Jam pritartų ir 95-erių slovakas kardinolas Jozefas Tomko, kadaise vadovavęs Vatikano Tautų evangelizavimo kongregacijai.

Priežastis – pinigai

Dar 2001 m. buvo išleista instrukcija apie diecezinių kunigų iš misijų teritorijų siuntimą į užsienį ir apgyvendinimą. Dokumento esmė buvo ta, kad kunigų perkėlimai kenkia Bažnyčiai pietuose. J. Tomko sakė, kad Indijoje trūksta kunigų, kurie aptarnautų 17 milijonų šalyje gyvenančių katalikų, tačiau tuo metu vien kažkurioje Italijos vyskupijoje buvo 39 kunigai iš Indijos, o visoje Italijoje gyveno 1800 kunigų užsieniečių, iš kurių apie pusė dirbo tiesioginės sielovados srityje.

„Su tokiu kunigų skaičiumi misijų teritorijose būtų galima įsteigti daugybę naujų vyskupijų!“ – skundėsi kardinolas J. Tomko.

Žinoma, dažnai būna pagrįstų priežasčių, dėl kurių kunigai iš besivystančio pasaulio išvyksta į užsienį, o Bažnyčia tuose kraštuose neretai didžiuojasi vadinamąja „atvirkštine misija“, siųsdama savo kunigus iš naujo evangelizuoti tų kraštų, iš kurių kadaise pas juos atvyko misionieriai.

Pietų pusrutulio vyskupai galėtų užkirsti kelią tokioms tendencijoms, apribodami leidimus kunigams išvykti. Tačiau yra vienas be galo paprastas paaiškinimas, kodėl vyskupai to nedaro: tai – pinigai.

Kai kunigas iš besivystančios šalies atvyksta į Europą ar Šiaurės Ameriką, kartais jį priimanti vyskupija tiesiogiai kompensuoja kunigą atsiuntusiam vyskupui, kartais kunigas pats skiria dalį savo algos gimtajai vyskupijai, o kartais jis per vasarą dar surengia lėšų rinkimo vajų Bažnyčiai savo gimtinėje.

Vedę kunigai – ne išeitis

Taigi, besivystančių kraštų vyskupai dažnai būna priklausomi nuo pinigų srauto, o ir patys kunigai mato Vakaruose didesnes galimybes ir nesiveržia grįžti namo.

Taigi Amazonijos sinodo laukė nelengvas klausimas: ar tikrai problema ta, jog trūksta kunigų? O gal bent dalį problemos sudaro tai, kad kunigai dirba ne ten, kur jų labiausiai reikia? Ir ar yra geresnis būdas sukaupti lėšų Bažnyčiai besivystančiame pasaulyje, negu faktiškai finansuoti chronišką kunigų egzodą?

Šie klausimai nėra niekaip susiję su vedusių kunigų argumentu. Tad jei vienintelis klausimas yra tinkamas kunigų paskirstymas į ten, kur jų labiausiai reikia žmonėms, vyskupas Reyesas yra visiškai teisus – vedę kunigai tikrai nėra vienintelė galimybė, kurią turėtų svarstyti vyskupai.

Tekstą pagal katalikiškų naujienų agentūrų pranešimus parengė „Mažoji studija“ redakcija

Publikaciją LRT.lt parengė Vismantas Žuklevičius


Mažoji studija. Popiežius ir pasaulis. Ar tikrai kunigų stygiaus problema reikalauja šventinti vedusius vyrus?