Pasaulyje

2019.12.05 20:26

Rusijos užsienio politikos nesėkmės: šalies įtaka menksta ne vien Artimuosiuose Rytuose

LRT.lt2019.12.05 20:26

Panašu, kad Vakaruose tiek liberalai, tiek konservatoriai sutinka, jog Rusija vėl tapo svarbia pasauline galia. O pačioje Rusijoje gerai žinomi užsienio politikos ekspertai tvirtina, kad Vakarams reikėtų susitaikyti su jų šalies atgimimu, bet tokie nerimą sėjantys vertinimai neatitinka įrodymais grįstų faktų, „Foreign Policy“ rašo Rajanas Menonas.

Sirija sovietmečiu

Anot autoriaus, Rusijos užsienio politikos sėkmė buvo gerokai išpūsta. Pavyzdžiui Sirijoje, remiantis įprastu naratyvu, 2015 m. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, pasinaudojęs JAV prezidento Baracko Obamos neryžtingumu, surengė karinę intervenciją, taip įgydamas pranašumą besitęsiančiame konflikte.

Iš tiesų V. Putino veiksmai mažai ką turi bendro su B. Obama. Dar nuo 1956 m. Sirija yra Maskvos strateginė partnerė. Tais metais sovietinis blokas pradėjo tiekti Sirijai ginklus, sirų kariai ir pilotai buvo apmokomi sovietinėse Čekoslovakijoje ir Lenkijoje. Įvykus Sueco krizei, Sirija pirmą kartą paprašė dislokuoti Sovietų Sąjungos bombonešius ir naikintuvus kaip atsvarą Izraeliui ir Turkijai, tačiau Kremlius šį prašymą atmetė, rašoma „Foreign Policy“ straipsnyje.

Šaltojo karo metais Sovietų Sąjunga tapo pagrindiniu Sirijos ekonominės pagalbos šaltiniu ir ginkluotės tiekėju. 1971 m. Sovietų karo ir povandeniniai laivai pradėjo naudotis Tartuso giliavandeniu uostu Sirijoje. 1980 m. Damaskas ir Maskva pasirašė sutartį dėl strateginio bendradarbiavimo.

Nepalankūs rezultatai

Šiame fone V. Putino lošimas Sirijoje yra labiau susijęs su ilgalaikės strateginės investicijos, kuriai iškilo pavojus, apsauga nei siekimu aplošti JAV. Jo manymu, nuvertus Sirijos lyderį Basharą al Assadą, šalyje įsivyraus ilgalaikis chaosas arba į valdžią ateis stipriausi B. al Assado ginkluoti priešininkai – radikalių islamistų grupuotės. Bet kuris rezultatas Rusijai būtų nepalankus.

Nepaisant to, vien Rusijos oro pajėgos nebūtų padėjusios B. al Assadui susigrąžinti didesnės Sirijos dalies, nes teritoriją užimti gali tik pėstininkai. Ir nors Rusijos samdiniai kovojo Sirijoje ir netgi žuvo JAV oro antskrydžių metu, užsienio karinius dalinius šalyje daugiausia sudaro Irano islamo revoliucinės gvardijos korpusas ir „Hezbollah“ kovotojai iš Libano, „Foreign Policy“ rašo R. Menonas.

Irano ir „Hezbollah“ sprendimas kovoti Sirijoje buvo priimtas ne dėl Rusijos pasiūlyto „darbo pasidalijimo“ – B. al Assadą jie parėmė dėl savų priežasčių ir jų Sirijos ateities vizija visiškai neatspindi Rusijos planų Sirijoje. Be to, pralieję tiek kraujo, jie neleis Rusijai vienai formuoti būsimos Sirijos politikos.

Rusija tikrai nėra laimėjusi Sirijos. O ir pats laimėjimas nebūtų itin džiuginantis. Pasaulio banko skaičiavimais, šaliai, kurios didesnė dalis sulyginta su žeme, atstatyti prireiktų maždaug 250 mlrd. JAV dolerių, t. y. sumos, keturis kartus viršijančios 2010 m. Sirijos BVP. Tokių išlaidų Rusija tikrai negali sau leisti. O kalbant apie būsimą pelningą Rusijos ginklų prekybą su Sirija, yra viena nedidelė problema – įdomu, kaip B. al Assadas už juos susimokės, pažymi R. Menonas.

Rusijos laimėjimai likusiose Artimųjų Rytų valstybėse taip pat pernelyg išpūsti. Žinoma, Maskva aktyviai reiškiasi Libijoje vykstančiame konflikte, bet įvesti tvarką, jau nekalbant apie dominuojančią įtaką, karo krečiamoje šalyje, kur tarpusavyje varžosi dvi vyriausybės, ambicingas karininkas Khalifa Haftaras ir ginkluotų sukilėlių būriai, gali būti tikras Sizifo darbas. Viena iš Libijos vyriausybių jau pasmerkė Rusijos samdinių dalyvavimą kariniame konflikte. Be to, Rusija nėra vienintelė valstybė, siekianti įtakos Libijoje, kai kurios jos konkurentės (pavyzdžiui, K. Haftaro pagrindinės rėmėjos Egiptas ir Saudo Arabija) yra kur kas arčiau ir turi didesnę įtaką Libijos trajektorijoje.

JAV mielesnės

Rusijos diplomatiniai viražai Izraelyje, Saudo Arabijoje ir Egipte sulaukė nemažai dėmesio, o V. Putinas, be abejonės, sužaidė neblogą partiją. Visgi, jei reikalai pakryptų į blogąja pusę, šios šalys ir toliau mieliau pasikliautų JAV. Nepaisant visų problemų, nė viena regiono šalis neiškeis Amerikos į Rusiją, rašoma „Foreign Policy“ tekste.

Rusijos padėtis Afrikoje ne ką geresnė. Žinoma, spalio pabaigoje V. Putinas Sočyje surengė daug dėmesio sulaukusį 43 Afrikos valstybių vadovų susitikimą. Jame dalyvavusių valstybių lyderių skaičius daro įspūdį. Bet visiškai neaišku, ką ši konklava duos Maskvai, neskaitant simbolinės naudos.

Norint išsikovoti pozicijas Afrikoje, Rusijai teks įveikti dar ne vieną stačią įkalnę, nes prekybos ir tiesioginių užsienio investicijų srityje šiame regione ją smarkiai nustelbia JAV, Europa, Kinija, Turkija ir Indija.

Anot R. Menono, nenuneigsi, kad pastaruoju metu šiame kontinente Rusijai pavyko pasiekti tam tikrų laimėjimų, ypač prekybos srityje, tačiau žvilgterėję į Rusijos tiesiogines investicijas Afrikoje, Maskvos pirmajame dešimtuke neišvysime.

Šiek tiek geriau Rusijai sekasi tik prekybos ginklais sektoriuje.

Rusija susiduria su problemomis net ir savame kieme. Pavyzdžiui, 2014 m. įvykdyta Krymo aneksija ir parama separatistams Ukrainos rytuose supriešino abi šalis, nors Ukraina visais istorijos etapais Maskvai buvo strategiškai ir kultūriškai svarbiausia postsovietine respublika.

Įvykiai Centrinėje Azijoje taip pat aiškiai parodo, koks paviršutiniškas yra Rusijos, kaip vieną po kitos pergales skinančios šalies, vaizdavimas. Toje pasaulio dalyje, kuri kažkada priklausė Rusijos imperijai, o vėliau ir Sovietų Sąjungai, Kinija smarkiai susilpnino, o gal net ir panaikino, Rusijos istorinį pranašumą.

Šis pokytis labiausiai išryškėja ekonomikoje, kur Kinija yra tapusi pagrindine regiono prekybos partnere ir investuotoja. Vienas šios transformacijos įrodymų: didesnė dalis Centrinės Azijos naftos ir dujų šiuo metu teka į rytus link Kinijos, o ne į šiaurę link Rusijos, be to, Kinijos nutiestais vamzdynais, „Foreign Policy“ tekste rašo R. Menonas.