Pasaulyje

2019.11.18 15:45

Prieš 30 metų griuvusi geležinė uždanga – brutali ir svetima žmonėms, bet saugi ir mylima išskirtinei bioįvairovei

Baltijos regiono padėtis unikali - geležinė uždanga ten ėjo pajūriu
Vaida Pilibaitytė, LRT Radijo laida „Vienkartinė planeta“, LRT.lt2019.11.18 15:45

Mažai kas žino, kad praėjus lygiai mėnesiui nuo Berlyno sienos griuvimo, Rytų ir Vakarų Vokietijos gamtosaugininkai susitiko tartis dėl to, kaip išsaugoti vieną teigiamą jos palikimą. Jie nujautė, kad dešimtmečius žmones skyrusi geležinė uždanga greičiausiai suformavo „žalią koridorių“, kuriame suklestėjo biologinė įvairovė.

„Vienas iš geriausių pavyzdžių yra Balkaninė lūšis, kuri sutinkama tik palei Balkanų žaliąją juostą, ties buvusia Jugoslavijos ir Albanijos siena. Jų išlikę maždaug 50 individų“, – LRT RADIJUI sako gamtosaugos organizacijos „EuroNatur“ direktorius Gabrielis Schwadereris.

Užgimė trys „žaliosios“ idėjos

1989 metų gruodžio 9-ąją dėl biologinės įvairovės išsaugojimo palei buvusią geležinę uždangą Vokietijoje susirinko daugiau kaip 300 žmonių ir pasirašė Žaliosios juostos rezoliuciją. „Man neteko tame dalyvauti, bet pažįstu daug žmonių, kurie organizavo tą susitikimą praėjus kelioms savaitėms po Berlyno sienos griuvimo. Tai buvo išskirtinė iniciatyva, skirta išsaugoti netipinėmis sąlygomis, palei dešimtmečius egzistavusią sieną, susiformavusias gamtines buveines“, – sako ne pelno fondo, kuris siekia išsaugoti Europos gamtos paveldą įvairiais lygmenimis direktorius G. Schwadereris.

„EuroNatur“ yra įsikūrusi Vokietijoje ir yra Žaliosios juostos asociacijos narė, atsakinga už pietinę atkarpą, besidriekiančią per Balkanus iki pat Juodosios ir Adrijos jūrų. „Kolegos pasakoja, kad buvo labai sujaudinti, nes susirinko labai daug žmonių tiek iš Rytų, tiek iš Vakarų Vokietijos. Tai ir davė pradžią Europos Žaliosios juostos iniciatyvai, kuri tebegyvuoja ir auga iki šių dienų“, – pasakoja aktyvus „EuroNatur“ narys, organizacijoje dirbantis nuo pat jos įkūrimo 1987 metais.

G. Schwadereris sako, kad Europoje panašiu metu užgimė trys žaliųjų sienų idėjos: Vokietijoje, Balkanuose ir Fenoskandijoje. „Bent jau Vokietijoje tai buvo vidinis šalies klausimas, nes tuo metu buvo daug diskutuojama apie Rytų ir Vakarų susijungimą ir jo pasekmes. Tik vėliau žmonės ėmė galvoti plačiau, – sako „EuroNatur“ vadovas. – Mūsų organizacija gan anksti pradėjo dairytis toliau, ypač į Balkanus. Jau dešimtajame dešimtmetyje čia prasidėjo Balkanų Žaliosios juostos iniciatyva. Tuomet sužinojome, kad beveik tuo pat metu Suomija su Norvegija pradėjo Fenoskandijos juostos išsaugojimo veiklas su Rusija. Tokių sienų ar juostų, manau, buvo ir daugiau“.

Baiminosi dėl žmogaus veiklos

Pirmoji Žaliosios juostos konferencija surengta 2003-iais. Nuo tada vyksta reguliarūs susitikimai. „Pirmosios veiklos buvo neoficialios, susisiekė žmonės, kurie aktyviai veikė gamtosaugos srityje Suomijoje ir Rusijoje. Jie pasidalijo stebėsenos žemėlapiais, kuriuose buvo aiškiai matyti didelės pasienyje išlikusios upių, miškų ir pelkių teritorijos“, – sako Suomijos saugomas teritorijas vienijančios organizacijos atstovas Aimo Saano.

Jis pamena, kad keičiantis santvarkai, aplinkosaugininkai nerimavo dėl nepaliestų teritorijų saugumo. „Buvo bijoma dėl tokių žmogaus veiklos nepaliestų teritorijų, kad juose gali būti nuspręsta vystyti aktyvesnę ekonominę veiklą“, – pasakoja A. Saano.

Suomija, Norvegija ir Rusija pasirašė trišalį susitarimą kartu saugoti Fenoskandijos regiono gamtą palei buvusią geležinę uždangą gana neseniai – 2010-aisiais. Suomių gamtosaugininkas atkreipia dėmesį, kad ši teritorija išsiskiria tuo, kad ir šiandien tebeturi labai pastebimą sieną.

„Sienos apribojimai šiaurėje ir dabar yra griežtesni nei pietuose. Tad laukinei gamtai nelabai kas pasikeitė. Siena tebeegzistuoja ir ji riboja stambiųjų gyvūnų judėjimą, bet ne visiškai. Judėjimas niekada nebuvo visiškai apribotas, – tikina A. Saano. – Stambieji žinduoliai juda per sieną ir ta galimybė jiems yra labai svarbi“.

Sėkmingai bendradarbiauja

Visgi vienas svarbus skirtumas, palyginti su laikais iki Berlyno sienos griuvimo, yra. Tai bendradarbiavimas, kurio yra žymiai daugiau, nei buvus geležinėms sienoms.

„Šiuo metu Suomija, Norvegija ir Rusija įgyvendina apie 40 gamtosaugos projektų, kurių bendras biudžetas apie 40 milijonų eurų. Jie apima ne tik gamtosaugos sritis, bet ir tvarų ekonomikos vystymąsi, kultūrinius mainus ir infrastruktūros plėtrą“, – bendrais darbais džiaugiasi suomių gamtininkas.

Pasak jo, yra surinkta vertingos informacijos apie Rudojo lokio populiaciją šiaurėje ir kaip jis migruoja tarp šių trijų šalių. „Mokslininkai renka DNR mėginius ir lygina juos tarpusavyje, – pasakoja Suomijos gamtosaugininkas. – Šiaurės elniai prieš dešimtmetį Suomijoje buvo praktiškai išnykę. Žaliosios juostos iniciatyvos dėka mums juos pavyko atkurti ir dabar vidurio Suomijoje vėl turime dvi gana ženklias šiaurės elnių populiacijas“.

Unikalus žaliasis koridorius

Pasak Aimo Saano, svarbiausia tai, kad Suomijai, Norvegijai ir Rusijai pavyko sukurti tarptautinį saugomų teritorijų tinklą, vienijantį gamtiniu požiūriu svarbias zonas abipus sienos. „Net palydovinėse nuotraukose vietomis matyti dideli žali plotai palei Rusijos ir Suomijos sieną – ten daugiausia saugomos teritorijos. Joms nėra grėsmės išnykti ar būti sunaikintoms, – įsitikinęs gamtininkas. – Mes juos vadiname parkais dvyniais, nes, be abejo, Rusijos pusėje ir Šengeno pusėje jie turi savo atskiras administracijas. Bet tie parkai glaudžiai susiję, juos skiria tik siena. Pavyzdžiui, taip bendradarbiauja Oulankos nacionalinis parkas Suomijoje ir Panajarvio nacionalinis parkas Rusijoje. Labiau į pietus yra keletas mažesnių Suomijos saugomų teritorijų, kurios palaiko ryšius su Kostamukšos gamtos rezervatu Rusijoje“.

Fenoskandijos žalioji juosta tęsiasi nuo Suomijos įlankos iki Barenco jūros daugiau kaip tūkstantį kilometrų. Suomių gamtosaugininkas sako, kad jos reikšmė ateityje tik augs. „Šiais laikais, ypač klimato kaitos kontekste, vertingos gamtinės teritorijos yra pažeidžiamos ir turėtų būti apsaugotos. Žvelgiant iš tyrimų ir gamtosaugos perspektyvos, žalias gamtinis koridorius, kuriuo rūšys gali migruoti iš pietų į šiaurę turi unikalią reikšmę“, – įsitikinęs A. Saano.

Tuo metu jo kolega iš Vokietijos Gabrielis Schwadereris papildo, kad juosta yra geras pavyzdys to, kas dabar vadinama žaliąja infrastruktūra. „Buveinių fragmentacija yra vienas pagrindinių biologinės įvairovės nykimo veiksnių. Visoms rūšims reikia tam tikro dydžio buveinių, kad jos galėtų būti gyvybingos. Tam reikalingi ekologiniai tinklai. Tai yra tai, kas Europos Sąjungoje dabar vadinama žaliąja infrastruktūra. Ši samprata atsirado maždaug prieš penkerius metus ir mano supratimu yra puikus pavyzdys, siekiant pabrėžti tokių jungiamųjų buveinių, kaip Europos žalioji juosta, reikšmę Europos sąjungoje ir už jos ribų“, – sako G. Schwadereris.

Organizacijos „EuroNatur“ vadovas vardija rūšis, kurios daugiausia sutinkamos būtent palei Europos Žaliąją juostą. „Nesakyčiau, kad yra rūšių, kurios išliko tik dėl geležinės uždangos. Tai būtų perdėta, – iškart įspėja pašnekovas. – Tačiau yra tokių rūšių, kurios daugiausiai stebimos palei Europos Žaliąją juostą. Vienas iš geriausių pavyzdžių yra Balkaninė lūšis, paprastosios lūšies porūšis, kuri sutinkama tik palei Balkanų žaliąją juostą, ties buvusia Jugoslavijos ir Albanijos siena. Jų išlikę maždaug 50 individų. Panašus pavyzdys yra dalmatinų pelikanas arba mažoji žąsis, kurios perimvietės yra ties Fenoskandijos žaliąja juosta šiaurėje, o svarbios žiemojimo vietos – palei buvusią geležinę uždangą Balkanuose. Šių gamtinių teritorijų svarba daugybei rūšių yra akivaizdi“.

Mūsų regiono pavyzdys – unikalus

Gamtininkai pripažįsta, kad geležinės uždangos istorija gamtos požiūriu yra tikras paradoksas. Pasak Gabrielio Schwadererio, pati sienos idėja buvo brutali žmonėms, tačiau ji tapo priebėga augalams ir gyvūnams. „Kariniai veiksmai dažnai siejami su tarša ir neigiamu poveikiu, bet kartais gamtai būna ir teigiamų aspektų, – tikina gamtosaugos organizacijos „EuroNatur“ direktorius – Tai matome ir kitose Europos karinių pratybų teritorijose. Daliai retų rūšių jos būna saugi priebėga. Taip yra todėl, kad vienos zonos naudojamos intensyviai, o kitos lieka daugiau mažiau nepaliestos“.

Pasak jo, tai gana sudėtingas kompleksinis reiškinys. „Didieji plėšrūnai ir kanopiniai žvėrys daugelyje vietų geležinės uždangos negalėjo kirsti. Nepaisant to, palei pačią sieną, susiformavo koridorius, kuris veikė kaip tinklas. Tiesa, tose teritorijose poveikis gamtai buvo mažesnis nei kitur“, – dėsto Gabrielis Schwadereris.

Baltijos regiono padėtis, pasak „EuroNatur“ vadovo, yra išvis unikali, mat „ten geležinė uždanga ėjo pajūriu“. Jam antrina ir Pajūrio regioninio parko ekologas Erlandas Paplauskis. „Upės yra dažniausiai valstybes skiriančios sienos, mat jomis lengviau išbraižyti ribas. Jūros taip pat. Jos yra kaip koks langas. O sovietmečiu juk reikėjo tą langą uždaryti, kad žmonės per jį nepabėgtų“, – sovietinę santvarką prisimena E. Paplauskis. Jam yra tekę atstovauti Lietuvai Europos Žaliosios juostos tinklo veiklose.

Pajūrio regioniniame parke, kaip ir kai kuriose kitose pasienio saugomose teritorijose, iki šiol išlikę sovietmetį menančių karinių objektų. Vieną jų parko darbuotojai pavertė apžvalgos aikštele. Ekologas A. Paplauskis sako, kad visai ištrinti šios praeities neverta, nes ji atlieka ir edukacinę funkciją.

Paradoksalu tai, kad sovietinės kariuomenės praleistas laikas Lietuvos pajūryje atliko ir gamtosauginę funkciją. Tankai ir karinės pratybos buvo tarsi ūkininkavimas, neleidęs pajūriui užaugti mišku ir sukūręs palankias sąlygas kai kurioms rūšims.

Išsamiau – laidos „Vienkartinė planeta“ įraše.

Parengė Vismantas Žuklevičius