Pasaulyje

2019.11.20 05:30

Vatikano nuncijus – apie svarbų popiežiaus gestą Baltijos šalims ir ko dvasininkai neturėtų daryti politikoje

Andrius Balčiūnas, LRT.lt2019.11.20 05:30

Katalikų dvasininkai negali tiesiogiai dalyvauti politiniame gyvenime, bet Bažnyčia gali išreikšti savo nuomonę jai svarbiais klausimais. O ar jos bus klausomasi, priklauso nuo visuomenės ir politikų. Naujasis apaštalinis nuncijus Lietuvoje arkivysk. Petaras Rajičius išskirtiniame interviu portalui LRT.lt papasakojo apie savo darbo specifiką, Bažnyčios poziciją homoseksualių asmenų atžvilgiu, migrantų, nepilnamečių seksualinio išnaudojimo klausimais.

Tai pirmasis LRT.lt vykdomo projekto „Diplomatai kalba“, kuriame kalbiname Lietuvoje dirbančius užsienio valstybių diplomatus ir tarptautinių organizacijų atstovus, interviu. Kitų „Diplomatai kalba“ ciklo straipsnių ieškokite LRT.lt portale.

Sostinės Antakalnio rajone įsikūrusioje Apaštališkojoje nunciatūroje, be Vatikano pasiuntinio, dirba kuklus kunigų ir vienuolių personalas, čia įrengtoje koplyčioje kasdien aukojamos mišios. Ši diplomatinė misija yra kitokia, nes nesirūpina ekonominiais, politiniais ir kariniais valstybių santykiais.

Kroatijos emigrantų šeimoje Kanadoje užaugęs P. Rajičius gimtosiomis laiko tiek kroatų, tiek anglų kalbas, studijų metu Romoje išmoko italų, prancūzų kalbas, turi portugalų kalbos pagrindus, šiek tiek kalba lietuviškai ir prisipažįsta intensyviai besimokantis.

Atstovaudamas popiežiui Pranciškui nuncijus sako, jog Šv. Tėvas savo pasisakymuose ir mokyme skleidžia Evangelijos žinią: „Jėzus žinojo, kad susidurs su opozicija ir jį atmes galingieji, bet priims kuklieji ir silpnieji.“

Nuncijus pabrėžia, jog popiežiaus akcentuojama dvasininkų karjerizmo problema kyla ir iš pasauliečių elgesio: „Mums visiems, ne tik čia Lietuvoje ar Baltijos šalyse, reikėtų paklausti savęs: ar mes, kaip dvasininkai, savo elgesiu siekiame būti viršesni už pasauliečius ir ar pasauliečiai prie to prisideda savo aplaidumu, neaktyvumu ar kitaip.“

– Ar pats pasirinkote dirbti nuncijumi Lietuvoje, ar buvote paskirtas į šią poziciją?

– Popiežius Pranciškus mane paskyrė nuncijumi Lietuvai birželio 15-ąją, o rugpjūčio 6-ąją jau buvau paskirtas ir nuncijumi Latvijai bei Estijai. Šv. Tėvas parenka, kur siųsti savo atstovus, o mūsų diplomatinės tarnybos esmė tokia, kad mus gali pasiųsti į bet kurią šalį bet kuriame pasaulio žemyne, kad būtų įgytas gilesnis supratimas ir žinios apie Bažnyčios gyvenimą skirtinguose regionuose.

Tai naudinga ir mums asmeniškai, ir, tikiuosi, vietos Bažnyčioms šalyse, kurios mus priima kaip tikėjimo brolius.

Nuncijų darbas pirmiausia yra palaikyti santykius tarp Šv. Sosto, kaip suverenaus subjekto, ir vietos valdžios, o kartu ir su vietos Bažnyčia. Mes esame tam tikras tarpininkas tarp vietos Bažnyčių ir Romos. Kai komunikuojama tarp Romos ir vyskupų, mes esame tarpininkai.

Dirbame ir su kitais klausimais: religijos laisvės, katalikiško lavinimo, kunigų ir personalo poreikio, vyskupų skyrimo. Tuo pačiu metu stengiamės išlaikyti pilietinius kontaktus su valdžios atstovais, kad užtikrintume laisvą katalikų tikėjimo reiškimą čia ir platesniame regione.

Pozicija visada yra skiriama, mes nesirenkame savo paskyrimo vietų. Popiežius Pranciškus parenka ir skiria mus, jo žodis paskutinis. Jis vadovaujasi savo kriterijais, atsižvelgia į norus, žinoma, žvelgiama į mūsų patirtį, savybes, pasirengimą, išsilavinimą, formaciją ir žiūrima, kur galima pasiųsti geriausią galimą kandidatą tam tikrai šaliai.

– Jūs dirbote nunciatūroje Lietuvoje 1996–1998 metais, ar tai prisidėjo prie sprendimo paskirti jus nuncijumi Baltijos šalims?

– Galbūt. Dažnai, kol asmuo yra jaunesnis, jis tarnauja nunciatūros sekretoriumi ar diplomatinės misijos vadovo pavaduotoju, tuo metu įgyja tam tikros patirties, keliauja po pasaulį. Gali taip nutikti, kad vėliau karjeroje gali būti dar kartą atsiųstas į šalį, kur anksčiau tarnavai.

Taip nutiko ir man, buvau čia 1996–1998 metais, nunciatūroje tarnavau sekretoriumi ir diplomatinės misijos vadovo pavaduotoju. Praėjus 21 metams aš grįžau kaip misijos vadovas. Ir labai džiaugiuosi grįžęs į Lietuvą ir Baltijos šalis.

– Ar Lietuva ir mūsų šalies Bažnyčia smarkiai pasikeitė per šį laiką?

– Taip, pastebiu didelį postūmį pirmyn. Bažnyčia progresavo, episkopatas yra jaunesnis, paskirti nauji vyskupai, kiti pasitraukė išeidami į pensiją, matome aktyvią ir augančią Bažnyčią, vykdomos naujos veiklos, veikia labdaringos organizacijos, jaunimo ir vaikų grupės, vyksta ir suaugusių žmonių formavimas, stengiamasi pasiekti žmones. Galima rinktis iš daugybės veiklų, šalyje aktyviai veikia ir „Caritas“. Taigi, Bažnyčios situacija smarkiai patobulėjusi.

Jei kalbėtume apie piliečių teises, mano nuomone, regionas padarė milžinišką progresą, dabar esate Europos Sąjungos ir NATO nariai, esate euro zonoje. Galima sakyti, kad Lietuva dabar yra atsidūrusi tikroje Europos tautų šeimoje, yra aktyvi Europos narė.

– Esate nuncijus ir Latvijai bei Estijai. Ar daug tenka keliauti po visas tris Baltijos šalis, ar tai apsunkina jūsų darbą?

– Taip, tradiciškai mes turime tik vieną nuncijų čia visoms trims Baltijos šalims. Esu akredituotas ir Latvijai bei Estijai, įteikiau savo skiriamuosius raštus Latvijos prezidentui. Kitą savaitę vyksiu tą patį padaryti ir Estijoje.

Tenka keliauti po Baltijos šalis atsižvelgiant į renginių kiekį, poreikius, aplinkybes, bet mūsų bazė yra čia, Lietuvoje.

– Popiežius neseniai aplankė visas tris šalis, ar tai pakeitė jo požiūrį, supratimą apie regioną?

– Sakyčiau, taip. Popiežiaus vizitas pernai visose trijose Baltijos šalyse yra svarbus gestas, parodantis jo artumą žmonėms ir ypač Bažnyčiai šiame regione. Vizitas vyko minint 100-ąsias nepriklausomybės ir valstybingumo metines, tai buvo dar vienas ženklas, rodantis Šv. Sosto ir popiežiaus artimumą regionui.

Popiežius itin domisi tikėjimo išlaikymu čia, ryšių su Roma, Šv. Petro sostu stiprinimu. Tad tai svarbus renginys. Šių šalių aplankymas rodo jų žmonėms, kad popiežius jų nepamiršo ir niekada nepamirš, ir visada yra jiems artimas.

– Ar turite konkrečių tikslų, kuriuos išsikėlėte arba jums nustatė atvykstant dirbti į Lietuvą?

– Prioritetai teikiami išlaikyti jau ir taip gerus santykius. Mūsų santykiai visada buvo geri, ypač su Lietuva ir kitomis dviem valstybėmis.

Tad tai tik jau turimų santykių tąsa, nors turime ir sustiprinti ryšius dirbdami kartu, kad galėtume progresuoti dar labiau taikydami popiežiaus ir, platesne prasme, Bažnyčios mokymą, padėti vyskupams, teikti naujas idėjas geresnei pastoracinei tarnystei visuose visuomenės ir Bažnyčios lygiuose.

– Susitikimo su Lietuvos prezidentu Gitanu Nausėda ir pirmąja šalies ponia Diana metu popiežius Pranciškus jiems padovanojo ekumenizmo temai skirtą knygą. Tai itin svarbi tema popiežiui, o ar jums tenka su tuo dirbti Baltijos šalyse?

– Taip, mūsų misija visada yra palaikyti gerus ekumeninius ir tarpreliginius ryšius su religinėmis bendruomenėmis, kurios nėra krikščioniškos.

Ekumenizmas liečia krikščioniškas bendruomenes regione: liuteronus, evangelikus, metodistus, kitus protestantus, pavyzdžiui, anglikonus. Jie mums artimesni dėl bendro tikėjimo į Kristų.

Tačiau yra ir tarpreliginių santykių, pavyzdžiui, su žydų bendruomene, su islamo bendruomene. Tai mūsų darbo dalis – stengiamės palaikyti gerus santykius su vietos religiniais lyderiais ir tai yra popiežiaus artumo šioms bendruomenėms ir Bažnyčioms ženklas. Mes visi bandome dirbti visuomenės labui, nors turime garbinimo, o kartais ir tikėjimo skirtumų, bet mes vis tiek galime dirbti kartu, padėti vieni kitiems, gyventi šalia gerbdami kiekvieno individualumą ir skirtumus bei dirbti dėl bendro visuomenės gėrio.

Konkretūs pavyzdžiai: religinis jaunimo ugdymas, socialinių programų įgyvendinimas vyresniems žmonėms, ligoniams ir panašiai, kiti klausimai. Taip pat yra mūsų bendrų maldų momentas, galime kartu melstis prašydami parodyti kelią ir šviesą, kad pilietinė visuomenė taip pat galėtų progresuoti.

– Vienoje Lietuvos parapijoje turime LGBT paramos grupę, popiežius Pranciškus taip pat yra šiam klausimui skyręs dėmesį. Ar tenka su tuo susidurti dirbant su Lietuvos Bažnyčia, atstovaujate popiežiaus pozicijai?

– Kalbėdamas apie homoseksualumo klausimą apskritai, popiežius visada pabrėžia, jog svarbiausia visada gerbti visus žmones ir jų pasirinkimus gyvenime.

Oficialus katalikų mokymas sako, kad homoseksualus elgesys yra „objektyviai netvarkingas“, tai rašoma ir Katekizme. Taigi, sakykime, nuodėminga prigimtis negali būti atleidžiama. Bet, tai pasakius, žmonės yra laisvi pasirinkti, kaip elgtis ir kokį nori gyventi gyvenimą. Ir kiekvienas žmogus, homoseksualus ar ne, turi būti priimamas su pagarba, atjauta ir jautrumu. Tai esminės svarbos dalykai.

Visi žmonės to nusipelno visada, niekas neturi būti diskriminuojamas. Tai popiežiaus žodžių esmė. Niekas neturi būti diskriminuojamas už savo pasirinkimus gyvenime. Galime tik skatinti visų žmonių ir jų gyvenimo pasirinkimų, tikėjimo ar netikėjimo nediskriminavimą, turime stengtis visada sutarti.

– Skirtingose pasaulio šalyse Katalikų Bažnyčią krečia netinkamo dvasininkų seksualinio elgesio skandalai, tačiau Lietuvoje to beveik nėra. Kaimyninėje Lenkijoje yra kovojančiųjų su kunigams reiškiamais kaltinimais, tačiau popiežius yra pasmerkęs nusikaltimus ir sakęs, jog Bažnyčia turi ir turėjo daryti daugiau. Ar dirbate ir prie šių klausimų?

– Tai ypatingi klausimai, su kuriais turi būti tvarkomasi lokaliniame lygmenyje. Kiekvienas atvejis yra išskirtinis, todėl turi būti sprendžiamas individualiai ir pagal tuos, kurie yra valdančiose pozicijose.

Mes stengiamės padėti vyskupams spręsti šias bylas ir užtikrinti, kad būtų įgyvendintas teisingumas pirmiausia visoms aukoms, nukentėjusioms nuo bet kokio netinkamo seksualinio elgesio, išnaudojimo ir su tuo susijusių dalykų. Teisingumas turi būti įgyvendintas tiek pagal kanonų teisės normas, tiek ir pagal civilinę teisę.

Taigi, skatiname būti teisingesnius ir skaidresnius sprendžiant šiuos klausimus. Kartu gerbiame visas aukas ir visus dvasininkus, kurie galėjo būti neteisingai apkaltinti. Tai taip pat gali nutikti. Yra buvę bylų, kai dvasininkai buvo klaidingai apkaltinti ir tai pakenkė jų reputacijai. Neteisingi kaltinimai bet kokiu nusikaltimu ar neteisingu elgesiu bet kuriam asmeniui daro žalą.

Bažnyčia ir popiežius, mano nuomone, parodė drąsą ir stiprybę norėdami spręsti šį klausimą tiesiogiai. Nebandydami nieko paslėpti, išvengti klausimų, bet aiškiai to imdamiesi patys, kad padėtų pasauliui atsikratyti bet kokio išnaudojimo. Ypač mūsų Bažnyčioje.

Bet tai ne vien Bažnyčios problema, o ir visuomenės. Ji pasireiškia ir kitose religinėse grupėse ir apskritai visuomenėje. Seksualinis išnaudojimas apskritai, ir ypač nepilnamečių išnaudojimas, yra itin siaubingas ir mes visi turime dirbti, kad tai išnaikintume mūsų visuomenėje ir turėtume seksualiai sveiką visuomenę, to siekiame.

– Pastaruoju metu Lietuvoje atsiranda kalbančių, kad trūksta tikrai katalikiškos politikos, partijų, tačiau jų atstovaujama pozicija galbūt ne visada sutampa su popiežiaus Pranciškaus mokymu. Į dialogą, o gal ir į partijų kūrimą įsitraukia ir kai kurie kunigai. Kokia yra Šv. Sosto pozicija dėl kunigų įsitraukimo į politiką?

– Apskritai, kunigai negali dalyvauti jokiuose politiniuose rinkimuose ir užimti politinių ar viešų pareigų, tai draudžia kanonų teisė.

Tačiau tuo pačiu metu Bažnyčia turi balsą reikšdama nuomonę tam tikrais politiniais ar moraliniais klausimais, kurie gali kilti visuomenėje. Tai labiau patariamasis vaidmuo – suteikti gerą patarimą.

Mes stengiamės pristatyti Bažnyčios mokymą tam tikrais moraliniais klausimais, pavyzdžiui, dėl abortų ar eutanazijos. Tai labai aktualios temos Vakarų pasaulyje, bet ir kitur. Bažnyčia turi kalbėti gindama gyvybę, tai mūsų misija. Žmogaus gyvybė turi būti saugoma nuo jos užsimezgimo iki natūralios mirties. Ir ši pozicija nesikeis.

Ar pilietinė visuomenė tai gerbs, priklauso nuo įstatymų leidėjų ir piliečių valdžios, bet Bažnyčia turi būti laisva reikšti šią nuomonę, kuri gali būti priimta kaip geras patarimas arba ignoruojama. Tačiau tikimės, kad įstatymų leidėjai ištirs savo sąžinę pagal savo išsilavinimą ir asmeninį tikėjimą. Ir supras, kad mes niekam nekenkiame, bet bandome saugoti visuomenę ir žmogaus gyvybę, saugoti progresą ir šeimos, net tautos gyvenimo augimą.

Todėl Bažnyčia labai tvirtai pasisako šiais moraliniais klausimais, kurie yra itin svarbūs gyvybės išsaugojimui. Didžiausias mūsų, kaip šeimų, tautų ar žmonijos turtas yra žmonės. (...)

– Katalikų Bažnyčia pabrėžia ir migrantų priėmimo svarbą.

– Tiesa, popiežius dažnai kartoja, ypač neseniai vykus migrantų krizei, kad turime būti bent jau atviri galimybei priimti migrantus ir padėti tiems, kurie iš tiesų bėga nuo karo baisumų, skurdo ar religinio persekiojimo. Deja, šie dalykai vyksta daug kur, ypač pietiniame pusrutulyje, taip pat rytuose.

Popiežius pakvietė visus krikščionis visose visuomenėse būti atvirus ir kuo labiau padėti migrantams, pagal jų poreikius. Kai kurios šalys gali priimti daugiau, kitos mažiau, tai nesvarbu, svarbu bent jau rodyti norą padėti jiems integruotis, keliauti ir, jei to reikia, net padėti šalims, iš kurių jie atvyksta, kad ten nebebūtų karo, persekiojimų ir žmogaus teisių pažeidimų, kurie priverčia žmones bėgti iš šalies, kad jie galėtų laisvi gyventi demokratiškose valstybėse.

– Esate ir diplomatinio korpuso Lietuvoje dekanas. Ar tai sukuria daug papildomo darbo?

– Lietuvoje tradiciškai nuncijus yra diplomatinio korpuso dekanas visada, taip yra ir didelėje dalyje kitų šalių, kur katalikai sudaro daugumą gyventojų. Lietuvos visuomenėje didelis žmonių skaičius priklauso Katalikų Bažnyčiai, todėl kaip ir Europos, Pietų Amerikos valstybėse, kai kuriose Afrikos šalyse, apaštališkasis nuncijus automatiškai tampa dekanu.

Tai kyla iš pagarbos Šv. Sostui ir Šv. Tėvui ir jam atstovaujančiam nuncijaus vaidmeniui. Tai prideda kiek daugiau darbo, bet mes tai darome noriai ir žinome, kad esame vertinami bei gerbiami kolegų – kitų ambasadorių, kurie žvelgia į mus tikėdamiesi puikiai suorganizuotų renginių, diplomatinio korpuso atstovavimo ir pan. Mes esame čia tarnauti, ne vadovauti ar valdyti, tai dalis tarnybos.

– Ką veikiate laisvu nuo darbo laiku, ar turite hobių, specifinių interesų?

– Deja, laisvo laiko neturiu daug, didžiąją dienos dalį praleidžiu dirbdamas. Tačiau mėgstu išeiti pasivaikščioti, lankausi kultūros renginiuose. Esu dėkingas būdamas Vilniuje ir Baltijos šalyse, nes čia daug kultūros, koncertų, galiu aplankyti daug bažnyčių, teatrų, meno galerijų ir muziejų.

Tai nuostabu ir padeda geriau suprasti vietos kultūrą, žmones ir jų istoriją – kas juos apibrėžia ir palaiko: idėjas, vertybes, dėl kurių lietuviai klesti, kurios teikia dvasinę stiprybę atsilaikyti prieš praeities sunkumus, persekiojimus, okupacijas, laisvės trūkumą.

O dabar, nepriklausomais laikais, žmonės gali laisvai kvėpuoti ir dar labiau išreikšti save, tai nuostabu. Deja, neturiu pakankamai laiko daugiau skaityti, lankytis vietose, tačiau man patinka čia būti. (...)

– Kaip atsidūrėte Vatikano diplomatinėje tarnyboje?

– Tai ilga istorija. Visus mus pasirenka mūsų tarnybai, mes nesirenkame (...). Šv. Sostas, Valstybės sekretoriatas dažniausiai susisiekia su vyskupais visame pasaulyje per nunciatūras klausdamas, ar yra kunigų, kurie, vyskupų nuomone, ateityje galėtų tapti gerais Šv. Sosto diplomatais ir norėtų tokios tarnybos.

Jei vyskupas turi kunigą, kuris yra tinkamai susiformavęs, moka kalbų, turi daugiau žinių apie pasaulį ir kultūras ir nori tokio darbo, vyskupas jo klausia, ar jis tam pasiryžęs. Jei kunigas sutinka, vyksta į Romą studijuoti kanonų teisę, tai būtinas reikalavimas. Tada siekiama daktaro laipsnio arba kanonų teisės, arba teologijos srityje.

Baigę studijas Romoje, išlaikę visus egzaminus, esame siunčiami į nunciatūras visame pasaulyje. Pradedi nuo jaunesniojo diplomato – sekretoriaus – ir vėliau tampi misijos vadovo pavaduotoju, diplomatinėje karjeroje sukaupi daugelio metų patirtį. Mes keliaujame iš kontinento į kontinentą, vieną dieną galime būti Europoje, kitus metus leisi Afrikoje, dar kitus Pietų Amerikoje, tada Azijoje.

Tokiu būdu įgauname labai įvairios patirties apie kultūras, tautas ir pamatome, kaip Bažnyčios gyvena kitose pasaulio šalyse, kaupiame žinias, mokomės kalbų, tai padeda mūsų formacijai. Jei prieini tokį tašką, kai esi pasirenkamas tapti nuncijumi, tau suteikiami arkivyskupo šventimai ir esi siunčiamas į visą seriją valstybių kaip popiežiaus atstovas.

– Kur teko dirbti jums?

– Pradėjau Irane, nunciatūroje Teherane 3 metus tarnavau kaip misijos vadovo pavaduotojas, po to Lietuvoje praleidau 2 metus. Tada Romoje Valstybės sekretoriate dirbau 12 metų, o 2009 metais buvau paskirtas ir 2010 metų pradžioje gavau arkivyskupo šventimus ir tapau nuncijumi Kuveitui ir Arabijos pusiasalio valstybėms. Čia dirbau 5 metus, vėliau buvau pasiųstas dirbti į Angolą, čia praleidau 4 metus. Ir šią liepą atvykau dirbti į Vilnių.

Turiu darbo musulmoniškose šalyse patirties, tai labai įdomios pasaulio sritys. Mačiau, kaip Bažnyčia gyvena regione, tai ir man asmeniškai buvo gera patirtis. Buvo gera matyti augančias bendruomenes, nes apie tai nedažnai išgirstame, o Bažnyčia čia, ypač Bahreine, Katare, JAE, nuosekliai auga dėl imigrantų, atvykstančių dirbti. Jie išlaiko artumą katalikų tikėjimui, todėl Bažnyčios auga.

Esu dėkingas Dievui, visame matau Dievo apvaizdą. Gal Dievas man norėjo būtent to, kad viskas būtų taip. Stengiuosi į tai reaguoti geriausiai, kaip galiu, dėdamas daugiausia pastangų į visą savo darbą ir stengdamasis likti ištikimas savo misijai, būti geru popiežiaus atstovu regione ir ištikimai laikytis savo darbo prievolių. Džiaugiuosi grįžęs į Lietuvą ir tęsdamas darbą. Šįkart viskas galbūt kiek lengviau, nes jau turiu ankstesnės patirties, žinau regioną, kai kuriuos žmones, dalis senų draugų vis dar gyvena čia.