Pasaulyje

2019.11.17 16:03

„Istorijos detektyvai“: ar tikrai buvo pažadas Vakarams neplėsti NATO į Rytus?

LRT.lt2019.11.17 16:03

Šiandien iš Rusijos dažnai pasigirsta balsų, kad Vakarai ją apgavo, esą buvo pažadėta, jog NATO nesiplės į Rytus, o regiono šalys niekada nebus priimtos į šį aljansą. Tačiau nutiko priešingai – NATO prasiplėtė ir netgi ribojasi su Rusija. Rusijos politikai per televizijos ekranus rėkia, jog tai kelia grėsmę jiems. Tiesa, kokia ta grėsmė, taip ir nepaaiškinta. Iš jų kalbų aišku tik tiek, kad Vakarai apgavo vieną kartą, vadinasi, gali apgauti ir kitą kartą. Kodėl tai jie daro?

„Tai didele dalimi yra skirta vidaus auditorijai, mobilizacinis efektas visuomenei palaikyti valdžią, kuri aneksuoja Krymą, tęsia karinius veiksmus Donbase, išlieka labai kritiška Baltijos valstybių politikos atžvilgiu.

Kita vertus, natūralu, kad tie argumentai yra paveikūs ir kai kuriose Vakarų valstybėse, ypač kai kalbama apie tolesnių NATO įsipareigojimų Vidurio Europoje stiprinimą: 2016 m., kai svarstoma, kaip NATO turėtų reaguoti į agresiją Ukrainoje ir ar turėtų dislokuoti Baltijos šalyse savo karinius dalinius, prisiminimai apie NATO plėtrą, neva duotus pažadus dar kartą atkartojami ir bandomi išnaudoti taip, kad kai kurios NATO valstybės arba jų politikai tų sprendimų nepriimtų“, – teigia politologas Linas Kojala.

Lietuvoje šia tema beveik nekalbama, tad daugelis žmonių gali pagalvoti, kad galbūt Rusija yra teisi. Todėl „Istorijos detektyvai“ nusprendė pasiaiškinti, kaip iš tiesų buvo? Ar tikrai Rusijos politikai teisūs, sakydami, kad Vakarai juos pagavo?

Kas iš tiesų vyko griūvant Sovietų Sąjungai?

Pradėti reikia nuo SSRS agonijos. Michailas Gorbačiovas suprato, kad reikia keisti imperijos pagrindus. Pirmiausia jam reikėjo nutraukti ginklavimosi varžybas, kurios alino ir taip silpną sovietų ekonomiką. Tai jis ir padarė, sudaręs sutartį su JAV dėl branduolinės ginkluotės sumažinimo.

Be to, jis suteikė daugiau laisvių Rytų bloko šalims, o 1989 m. rudenį griuvo Berlyno siena. Vokietijos suvienijimas tapo jau pribrendusiu klausimu, tačiau tai nebuvo lengva, nes iš pradžių netgi Prancūzija su Didžiąja Britanija nenorėjo didelės ir suvienytos Vokietijos.

„Ir ginčų buvo daug – (Prancūzijos prezidentas) Francois Mitterrandas iki galo priešinosi Vokietijos susivienijimui sakydamas: „Mes taip mylim Vokietiją, kad norim, jog jų būtų net dvi.“, – šmaikštauja buvęs užsienio reikalų ministras Antanas Valionis.

M. Gorbačiovui taip pat nebuvo priimtinas Vokietijos suvienijimas. Tuo bandė pasinaudoti Prancūzijos lyderis.

„F. Mitterrandas vieši Kijeve su M. Gorbačiovu (tuo metu kaip tik buvo jo vizitas) ir ragina M. Gorbačiovą: skrendam, lekiam į Berlyną ir stabdom“, – pasakoja A. Valionis.

Šiandien gali iškilti klausimas: kodėl taip elgėsi Prancūzija su Didžiąja Britanija? Vėlgi – reikia prisiminti to meto nuotaikas.

„Galima pacituoti Margaret Thatcher žodžius: mes du kartus juos nugalėjom, o jie vėl atsistoja, vėl lenda. Visi mąstė schematiškai: po to, kai 1870 m. be jokių kolonijų buvo suvienyta Vokietija, ji, visų nuomone, tai, ko gero, galima įrodyti moksliškai, išprovokavo du pasaulinius karus. Pirmasis, Didysis karas, vadinamas pasauliniu, bet ne visai, antrasis buvo iš tikrųjų pasaulinis, ir niekas nenorėjo trečio”, – primena A. Valionis.

Tačiau sugrįžkime prie M. Gorbačiovo. Aišku, jis netroško Vokietijos suvienijimo, tačiau jį smaugė ekonominės bėdos, o Vokietija galėjo suteikti reikiamą pagalbą.

„M. Gorbačiovo rankos surištos. Prieš tai jis nusiunčia Julijų Kvicinskį – Sovietų Sąjungos ambasadorių Vokietijoje – pas (Vokietijos kanclerio) Helmuto Kohlio žmones – Teschliką, patarėją užsienio politikai – ir vos ne ašaromis prašo duoti jiems maisto produktų. Vokietija 1989–1990 m. žiemą nusiuntė Sovietų Sąjungai mėsos už 250 mln. markių. Per M. Thatcher, kuri irgi buvo kategoriškai prieš, ir per F. Mitterrandą M. Gorbačiovas bando stabdyti procesą, bet jie nesupranta, ko jis nori – lyg ir ragina stabdyti, o vokiečiams sako ką kita. Šalis badauja, jo rankos surištos”, – pasakoja A Valionis.

Kai buvo sutarta dėl Vokietijos suvienijimo, iškilo klausimas dėl NATO, juk Vakarų Vokietija priklausė šiam blokui. Ir vėlgi – reikia prisiminti to meto nuotaikas. Pasibaigus Šaltajam karui, griūnant SSRS, buvo dar naiviai galvojama, jog visi pavojai yra praeityje, todėl nereikia jokių karinių blokų.

A. Valionis teigia, kad niekas tada nežinojo, koks NATO likimas: „Mes, Sąjūdis, Lietuva prieš Kovo 11-osios parlamento susirinkimą, kuriame buvo paskelbtas Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas, rinkimų programoje paskelbėme, kad svarbiausias užsienio politikos tikslas yra neutralitetas. (Čekijos prezidentas) Vaclavas Havelas, kalbėdamas Lenkijos Seimo ir Senato jungtiniame posėdyje, pasakė, kad tiek Varšuvos sutarties organizacija, tiek NATO turi būti panaikinti.

Britai irgi buvo linkę, kad Europos Saugumo Bendradarbiavimo Konferencija, nuo 1995 m. tapusi ESBO, turi užimti abiejų saugumo ir gynybos aljansų vietą ir abiem aljansams Europoje, ir amerikiečiams nėra vietos. Įvairiausių pažadų padaryta, apie tai dabar diskutuoja visi”.

Tačiau, visgi, buvo prieita prie sprendimo, kad Vokietija taps NATO nare?

„Buvo sutarta, kad neutrali Vokietija yra visiems žymiai pavojingesnė: Versalio sutartis įrodė, kad nubausta, reparacijomis apkrauta, ji gali būti neprognozuojama. Liko tai, kas buvo iki Šaltojo karo: amerikiečiai viduje, rusai – išorėje, vokiečiai – kontroliuojami. Suvienyta Vokietija bus geriau prižiūrėta NATO“, – pasakoja A. Valionis.

Ar tikrai buvo susitarimas, jog NATO nesiplės į Rytus?

Tada iškilo kitas logiškas klausimas: ar plėsis NATO į Rytus? Tuo metu ateitis atrodė šviesi. Prisiminkime tada ypač populiarų politologą Francy Fukuyamą, kuris parašė, jog liberali demokratija nugalėjo visame pasaulyje, ir tokia būsena tęsis jei ne amžinai, tai labai ilgą laiką. Tai jis pavadino istorijos pabaiga. Ir čia reikia pripažinti, kad tokiame kontekste buvo žodinių pažadų, jog NATO nesiplės į Rytus.

„(JAV Valstybės sekretorius) James`as Bakeris atvažiavo į Maskvą ir Gorbačiovui pasakė: mes sujungiam Vokietiją, ir toliau nėra jokios NATO jurisdikcijos plėtros į Rytus. Ar jūs norite, kad NATO toliau plėstųsi? Gorbačiovas sakė: mums nepriimtinas toks scenarijus. Ir Bakeris pasakė sutinkąs”, – pasakoja A. Valionis.

Šiandien rusų propagandistai remdamiesi šiais žodžiais aiškina apie pažadų sulaužymą. Tačiau diplomatijoje ne viskas taip paprasta. Tada buvo galvojama, jog Rusija gali tapti demokratine šalimi, todėl nėra jokios būtinybės stiprinti NATO bloką. Tuo nebuvo suinteresuoti ir Vakarų lyderiai. Tą liudija maža, bet iškalbinga detalė.

„Buvo kalbama apie tai, kad Gorbačiovas vienu metu įpykęs pasakė: ar jūs Rusiją priimtumėt į NATO? Derybose dalyvavo ir maršalas Achromejevas, M. Gorbačiovo karinis patarėjas. Į jį kreipėsi (JAV prezidentas) George`as H. W. Bushas: NATO pajėgoms visada vadovauja amerikiečių generolai. Ar jūs sutinkate kariauti jų vadovaujamas? Achromejevas be jokio humoro atšovė – niekada!”, – pasakoja A. Valionis.

Savaime suprantama, kad tuomet niekas net negalvojo apie tai, kad kažkada Lietuva, Latvija ir Estija gali būti priimtos į NATO.

„Niekas 1990 m. vasario–kovo mėn. negalvojo, kad gali subyrėt Varšuvos sutarties organizacija. Kalbėjo tik apie plėtrą į Rytus – į VDR teritoriją. Apie tolesnę plėtrą į Lenkiją ar juolab į Lietuvą, Latviją ir Estiją net vaizduotėje neturėjo. Tą patį sako (buvęs Sakartvelo prezidentas) Eduardas Ševardnadzė vokiečiams duotuose interviu. Medžiagos tais klausimais yra labai daug. Niekam neužteko fantazijos, kad 1991 m. liepos mėnesį subyrės Varšuvos sutarties organizacija. Vokietija buvo suvienyta per 229 dienas, o ne per 20 metų”, – primena A. Valionis.

Taigi, sovietų imperijos byrėjimo laikotarpiu, kada viskas atrodė labai gražiai, tokių kalbų būta. Tačiau yra viena svarbi detalė.

„Žodiniai susitarimai kartais irgi turi labai didelę reikšmę ir veikia. Ir ten buvo daug visokių žodinių pasiūlymų, kurie kartais veikia, kartais – ne, bet kiekvienas geras diplomatas tokį pažadą fiksuoja bent jau bendrame pareiškime, o po to stengiasi įtraukti į kokią nors sutartį. Ir tai jau tampa faktu, su kuriuo reikia labai rimtai skaitytis“, – teigia A. Valionis.

Štai čia esmė ir yra. Nebuvo jokių rašytinių susitarimų tarp Vakarų valstybių ir Rusijos. Buvo žodiniai patikinimai. Ir tai jie buvo pasakyti Sovietų Sajungai, kuri, kaip žinome, išnyko iš politinio žemėlapio. Dabartinei Rusijai nebuvo net žodinių pažadų apie NATO nesiplėtimą.

Kurį laiką, ir pačios Rusijos lyderiai suprato šią situaciją. Netgi pats V. Putinas iš pradžių nematė jokios grėsmės iš NATO pusės. Jūs galite patys tai išgirsti interviu.

„Dabar paradoksalu skaityti 2000–2001 m. tekstus, kai Putinas kalba apie galimą Rusijos narystę NATO, apie tai yra užsiminęs ir Borisas Jelcinas. Tai atskleidžia, kaip vystėsi pati Rusija, kaip išėjo iš savo pirmojo nepriklausomo etapo, ekonominės suirutės, akumuliavo galią ir keitė ideologinę trajektoriją tapdami vis daugiau antivakarietiški“, – komentuoja politologas L. Kojala.

Taigi, jokių rašytinių pažadų nebuvo dėl tolesnės NATO plėtros. Pagaliau ir pati Rusija kurį laiką NATO nelaikė jokia grėsme. Be to, šioje dėlionėje yra dar vienas svarbus dalykas, į kurį nekreipia dėmesio Rusijos propagandistai.

Tai pačių valstybių, kurios anksčiau priklausė Varšuvos pakto organizacijai ar įėjo į Sovietų Sąjungą, valia. Ar šios valstybių noras priklausyti vienai ar kitai tarptautinei organizacijai yra visiškai nereikšmingas dalykas? Juk NATO plėtėsi į Rytus todėl, kad Lenkija, Vengrija, Lietuva, Latvija, Estija ir kitos šalys to norėjo. Ir labai stengėsi. Ar mūsų valia visiškai nieko nereiškia?

Būtent tai pabrėžė laidoje „Istorijos detektyvai“ JAV kongresmenas Johnas Shimkus: „Buvo momentas, kada grupė šalių galėjo būti priimta į NATO. Man tai buvo absoliučiai teisingas žingsnis. Jei nepriklausomos šalys nori įstoti į aljansą, jokia kita šalis neturėtų tam prieštarauti. Aš visuomet laikysiuos šios nuomonės“.

Rusijos propagandistų teiginys, kad Vakarai apgavo, žadėjo neplėsti NATO į rytus rodo ne tik jų priekaištus JAV ir kitoms šalims. Šis teiginys maskuoja kitą, mums labai pavojingą mintį: buvusio sovietinio bloko šalys nėra joks tarptautinės politikos subjektas, jų valia ir norai yra nieko verti, tiesiog jos yra mainoma korta, dėl kurių likimo susitaria kiti. Štai kodėl negalima šio Rusijos vis pasikartojančio teiginio praleisti pro ausis. Juk ar sutiksime su tuo, kad mes neturime pasirinkimo teisės?

Tik kai pasuko visai kitu keliu, autoritarizmo link, Rusijai prireikė išorės priešų. Taip ir gimė ši klišė apie tai, kad neva Vakarai apgavo Rusiją.