Pasaulyje

2019.11.13 18:12

Istorikas Snyderis: Putinas, Trumpas, populistai ar nacionalistai nesiūlo jokios ateities

Ronaldas Galinis, LRT.lt2019.11.13 18:12

Nekaltumo priešingybė yra ne kaltė, kurią turėtume nuolat jausti, o veikiau savistaba, atidus praeities apmąstymas, sako istorikas Timothy Snyderis. Jeilio universitete prasidėjusi jo bičiulystė su Tomu Venclova pirmą kartą virto viešais intelektualiniais mainais Vilniuje – pokalbyje apie istorinę atmintį, nuskurdintą ateities viziją politikoje ir literatūrą.

Pakviesti literatūros festivalio „Vilniaus lapai“, T. Snyderis ir T. Venclova sekmadienį kalbėjosi Vilniaus universitete, diskusiją moderuojant kultūros istorikui dr. Aurimui Švedui.

„Normalūs santykiai nėra palaikomi šimtų žmonių akivaizdoje“, – juokavo T. Snyderis, atsakydamas, kodėl jau gana seniai pažįstami profesoriai, kurių intelektualiniams interesams bendras Rytų Europos regionas, niekada anksčiau nėra dalyvavę jokioje bendroje diskusijoje viešumoje.

Amnezija ir demokratija

Praeities permąstymas iškelia abejonių dėl to, kas laikytinas didvyriu, kas saviškiu ir kas svetimu, kur padaryta klaidų ir kaip jos veikia šiandieną. Pašnekovai leidžia suprasti, kad tokios refleksijos tikslas yra ne sąskaitų suvedinėjimas, kad siekiamybė yra ne tautinė saviplaka, o tik istorijos pamatymas iš kito perspektyvos.

„Jeigu laikome save visada nekaltais praeityje, tai reiškia, jog ir ateityje, kad ir ką darytume, taip pat būsime visuomet nekalti. Žmogui, akivaizdu, tai yra moralinė problema. Tokia amnezija daro neįmanomą ir demokratiją, nes jeigu norime turėti įstatymo viršenybę, demokratiją, turime galėti pasakyti: kai kas, ką darėme, buvo teisinga ir kai kas, ką darėme, buvo klaidinga. Demokratijos esmė yra savikorekcija, bet jei esi visados nekaltas, jai nėra prasmės“, – sakė T. Snyderis.

Tai svarbu ne tik Rytų Europoje, kuri vienoje iš T. Snyderio knygų praminta kruvinomis žemėmis (angl. Bloodlands), bet ir jo paties gimtajai šaliai, kuri, istoriko teigimu, iki šiol nėra turėjusi „rimtos nacionalinės diskusijos apie vergiją, juodaodžių segregaciją“.

Į Lietuvą gyventi šiemet grįžęs T. Venclova sako matantis kitokį istorijos priėmimą negu tuomet, kai 1977 m. paliko Sovietų Sąjungą ir išvyko į JAV dėstyti Berklio universitete, bet tebėra įsitikinęs, kad aukos sindromas lietuviams būdingas. „Mes esame maži, faktiškai bejėgiai, mes apsupti plėšrių kaimynų, visada aukos ir kartu didvyriai. Bet iš esmės tas, kas suvokia savo ribotumus, savo klaidas, jau nėra mažas, nėra bejėgis. Nesuvokti to reiškia mažumą ir bejėgiškumą“, – teigė poetas ir eseistas. Jis priduria, kad „tiesa yra svarbesnė už tautą“ dėl to, jog ši yra amžina ir transcendentiška.

Politika be ateities

Praeitis svarbi kaip kontekstas svarstymams apie ateitį, kurios vizijos šių dienų politikoje yra itin skurdžios, sako T. Snyderis.

„Šiuo metu laimi tie, kurie pašalino ateitį iš politinių diskusijų. Dabar tai jau taip normalu, kad galbūt jums nė neaišku, apie ką kalbu. Bet buvo metas, kuris truko maždaug 300 metų, kai europiečiai, žmonės Vakaruose, kūrė politiką aplink alternatyvias ateities vizijas. Pažiūrėkime į politiką dabar – kokią ateitį siūlo ponas Putinas, ponas Trumpas, kokią ateitį siūlo žmonės, kuriuos vadiname populistais ar nacionalistais? Atsakymas – jokios. Jie laimi eliminuodami ateitį iš politikos, sutelkdami savo rėmėjus ir oponentus išimtinai į dabartį, nesibaigiančią dabartį. Būname pikti ar džiūgaujantys, bet nemąstome apie ateitį.

Dabartinė politika yra išimtinai apie šiandieną arba netgi apie šią minutę. Žmonėms sunku palaikyti pokalbį nežvilgčiojant į telefoną, kad pamatytų, kas ką tik nutiko. Ir viena priežasčių, kodėl amerikiečiams sunku blaiviai kalbėti apie Trumpą, yra ta, kad jie nuolatos tikrina telefonus, kad sužinotų, kokį bjaurų dalyką jis ką tik padarė. Ir tai tiesa, jis iš tikrųjų ką nors tokio padarė. Bet priežastis, kodėl jis tai padarė, ta, kad jūs nepaliautumėte tikrinti ir negalėtumėte analizuoti, kas iš tikrųjų vyksta. Ir tai yra būdinga Europai ir Rusijai. Kai sakau „atsiminti istoriją“, turiu omenyje prisiminti, kad buvo ir kitaip“, – diskusijoje kalbėjo Jeilio profesorius.

Tačiau pripažinti, kad ateities apmąstymas politikoje skurdus, dar nereiškia, kad ateities nėra. Nepaisant pojūčio, jog gyvename spartesniais nei bet kada anksčiau laikais, nepagrįsta ir sakyti, kad „laiko nebėra“.

„Hitlerio argumentas masiškai naikinti rytų europiečius, žydus buvo grindžiamas tuo, kad laikas senka, Stalino argumentas buvo toks, kad esą turime pasivyti. Jeigu 21 amžiuje pasieksime tašką, kuriame įtikinsime save, kad nebėra laiko, blogi dalykai gali nutikti“, – perspėjo istorikas.

Ilga vienos knygos kelionė

Diskusijai pakrypus apie literatūrą, pašnekovai pabrėžė jos nenuspėjamumo ir potencialo ugdyti empatiją vertę.

„Tai, kas yra jūsų telefone, visiškai nuspėjama, nes veikiama algoritmų, kurių vienintelė funkcija yra įvertinti jūsų pačių nuspėjamumą. Tačiau knygos jus padaro mažiau nuspėjamus, tuo jos ir puikios“, – kontrastą pabrėžė T. Snyderis.

O T. Venclova prisiminė istoriją, kaip jį dar sovietmečiu pasiekė Czeslawo Miloszo knyga „Gimtoji Europa“.

„Miloszas rašo, kad nuėjęs prie Neries atsisėdo ant suoliuko, stebėjo, kaip plaukia baidarės, matė elektrinės pastatą su statula virš jos, matė smėlio seklumas ten, kur Vilnelė įteka ir Nerį, ir galvojo, kad visas šis pasaulis įmestas į negailestingas girnas: ne tik žmonės, bet net ir peizažai. Mane ši Miloszo knyga pasiekė labai savotišku keliu. (...) Ji buvo iš Vakarų Europos persiųsta į Lietuvą Onos Šimaitės, garsios kovotojos su naciais, žydų gelbėtojos, kuri po karo gyveno Paryžiuje ir savo pažįstamiems siuntė knygą atskirais lapais laiškuose. Kaip bebūtų keista, tai liko nepastebėta, dingo tik pora puslapių, ir knyga buvo suklijuota, aš gavau ją perskaityti. Nuėjęs prie Neries atsisėdau ant suoliuko ir pradėjau skaityti. Kai priėjau šią vietą, supratau, kad sėdžiu ten pat, kur tada sėdėjo Miloszas. (...) Nors Miloszo knyga kalbėjo apie tai, kad ateina nevilties laikotarpis, aš supratau, kad viltis yra. Ji slypi ir tame, kad toji knyga pasiekė Lietuvą, pasiekė mano kartą, draugus, mane patį“, – sakė C. Miloszas.

Tarptautinis literatūros festivalis „Vilniaus lapai“ rengiamas kasmet nuo 2016-ųjų.