Pasaulyje

2019.11.08 20:30

Pasikėsinimas į Hitlerį ir 13 minučių, galėjusių pakeisti istoriją

LRT.lt2019.11.08 20:30

Praėjus kiek daugiau nei mėnesiui po Antrojo pasaulinio karo pradžios, istorija galėjo pakrypti kita linkme, jei ne lemtingos 13 minučių. Jos išgelbėjo Adolfą Hitlerį nuo neabejotinos mirties.

Šis pasikėsinimas į nacių lyderį įvyko penkeriais metais anksčiau negu plačiau žinomas Clauso von Stauffenbergo mėginimas nužudyti fiurerį slėptuvėje Rytprūsiuose, „Vilko guolyje“ – tuomet, kai nacių Vokietija ir pats Hitleris vis dar skynė pergales. Planas žlugo per atsitiktinumą, o istorijoje teišliko kaip vienas žymiausių „o kas, jeigu“ epizodų.

Vienas pats

1939 m. lapkričio 8-ąją A. Hitleris sakė kalbą Miuncheno alinėje, kaip ir kasmet, minėdamas nepavykusio nacių pučo metines. Tai buvo pakili kalba, kurioje A. Hitleris džiaugėsi sėkminga karo pradžia ir pašiepė savo priešininkus.

Tačiau nežinojo nei jis, nei auditorija, jog visai šalia tribūnos buvo įrengtas kruopščiai kelias savaites ruoštas sprogmuo su laikmačiu. Jis suveikė tada, kai ir buvo numatyta, tačiau A. Hitleris dėl prastų orų turėjo paankstinti numatytą grįžimą į Berlyną, taigi – išvykti sutrumpinęs kalbą. Praėjus apytikriai 13 minučių nuo jo pasišalinimo, bomba sprogo ir pražudė aštuonis žmonės. Lubos įgriuvo būtent toje vietoje, kur ką tik stovėjo A. Hitleris.

Kaip vėliau paaiškės, pasikėsinimą surengė Georgas Elseris, su įkalčiais sučiuptas gestapo (Vokietijos slaptosios policijos), kuomet bandė kirsti šalies sieną su Šveicarija. 1964 metais rastame tardymo protokole detalizuota, kaip dailide dirbęs vokietis rengėsi sprogdinimui.

G. Elseris Bürgerbräukeller alinėje praleido maždaug trisdešimt vakarų ir naktų, sulaukdamas, kol ją paliks paskutiniai lankytojai ir pasislėpdamas prieš pat uždarymą. Žinodamas vietą, kur kasmet kalba fiureris, savadarbį sprogmenį jis įtaisė išskobdamas koloną.

Sąmokslininkas vėliau gestapo tardytojams pasakojo, kad tuščioje salėje net ir smulkiausias krebždesys aidėdavo garsiai, todėl darbus, kai tekdavo kiek patriukšmauti, jis derino su vandens nuleidimo sistema tualete, automatiškai suveikiančia kas 10 minučių.

Vokietijos saugumo pareigūnai netikėjo, kad G. Elseris veikė vienas, ir siejo jį su britų slaptosiomis tarnybomis. Taip manyta dar daugybę metų po režimo žlugimo. Tačiau, kaip BBC yra sakęs istorikas Ianas Kershaw, „tiesa buvo paprastesnė, bet tuo dar labiau stulbinanti“.

G. Elseris buvo eilinis darbininkų klasės vokietis, veikęs be niekieno pagalbos ar kurstymų. Išskyrus trumpą laikotarpį, kuomet buvo susisaistęs su komunistų grupe, jis nė nebuvo itin politiškai aktyvus.

Jį piktino valdant naciams prasidėję laisvių suvaržymai ir vienmintystė, o kai 1939 m. teko kurį laiką dirbti ginkluotės fabrike, G. Elseris suprato, kad didindama pajėgumus jo šalis ruošiasi dideliam karui. Savo pasikėsinimu G. Elseris tikėjosi pašalinti ne tik Hitlerį, tačiau, jeigu pasisektų, ir kitus nacių valdančiojo elito narius, kurie šiame minėjime įprastai lankydavosi – pavyzdžiui, Heinrichą Himmlerį, Hermaną Goeringą ar Josephą Goebbelsą.

Užtrukęs pripažinimas

G. Elseris Šveicarijos pasienyje iš pradžių sulaikytas laikinai ir tik vėliau identifikuotas kaip pasikėsinimo autorius. Tačiau mirties bausmė jam neįvykdyta, G. Elseris išsiųstas į Zaksenhauzeno, o paskui Dachau koncentracijos stovyklas, ir tik baigiantis karui, kurį A. Hitleris jau matė pralaimėtojo akimis, jis įsakė savo beveik-žudiką pašalinti.

Visgi Vokietijai net ir išsižadėjus nacistinės praeities, G. Elseris ilgą laiką išliko šešėlyje, priešingai negu, pavyzdžiui, C. Von Stauffenbergas ir jo bendrininkai karininkai, likviduoti A. Hitlerį pasiryžę regėdami nesėkmes kare, tačiau ne žiaurumus kitur.

G. Elserį istorikams teko reabilituoti, mat buvo laikančių jį ne tik užsienio šalių žvalgybos įrankiu, bet ir netikru sąmokslininku – esą 1939 m. pasikėsinimas buvo inscenizuotas pačių nacių, kad būtų pateisinta kontrolė ir represijos šalyje, o fiurerio kaip nepažeidžiamo ir nenugalimo įvaizdis sustiprintas.

Galėjo veikti ir kita aplinkybė, „Deutsche Welle“ sako Vokietijos Pasipriešinimo memorialinio centro vadovas profesorius Johannesas Tuchelis, tai – gėdinantis G. Elserio įžvalgumas ir drąsa. Jis ėmėsi radikaliausio, brutalaus sprendimo būdo, tačiau negeroves Vokietijoje matė dar tuomet, kai absoliuti dauguma nuo jų gręžėsi, jas ignoravo.

Pastaraisiais metais situacija pasikeitė. 2014 m. Angela Merkel pavadino G. Elserį antinacistinio pasipriešinimo herojumi, žmogumi, kuris „kovojo pats vienas, bandydamas išvengti karo“.

Šią savaitę Vokietijos prezidentas Frankas-Walteris Steinmeieris atidengė memorialą G. Elseriui pietiniame Hermaringene, kur šis ir gimė. 17 metrų aukščio skulptūrą G. Elseriui atminti turi ir Berlynas. Ji stovi visai netoli nuo buvusios nacių būstinės Wilhelmstrasseje, ir visai greta vietos, kur nepavykusio pasikėsinimo architektas buvo tardytas ir kankintas.