Pasaulyje

2019.11.08 05:30

Kai išnyko žymiausia istorijoje siena: kas 1989 m. jungė Berlyną ir Vilnių?

Ronaldas Galinis, LRT.lt2019.11.08 05:30

Sulig Berlyno siena, sutrupinta 1989-ųjų lapkričio 9-ąją, negrįžtamai byrėti ėmė ir Sovietų Sąjunga bei jos satelitinių valstybių blokas. Šiuos įvykius atidžiai stebėjo ir Sąjūdžio nariai Lietuvoje, pavyzdį ėmę, bet veikiausiai juo tapę ir patys.

Prieš lygiai tris dešimtmečius Sovietų Sąjunga tebeatrodė milžinas, nors ir molinėmis kojomis. Jeigu jos pabaigos pradžia dar Baltijos kelias ir mitingai kituose jos kraštuose, Berlyno sienos griūtis Vakarams parodė, kad Michailas Gorbačiovas situacijos kontrolę akivaizdžiai praranda.

„Jo valdžia pamažu ima slysti. Be to, Sovietų Sąjunga buvo gilioje ekonominėje krizėje, to pavyzdžiu gali būti faktas, kad tame laikotarpyje pradėta masiškai importuoti paniekinamai vadintas „Busho kulšeles“, nes maisto ėmė trūkti. Situacija pasiekė tokį lygį“, – LRT.lt sako istorikas, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dėstytojas dr. Algirdas Jakubčionis.

Tuo metu M. Gorbačiovui teko nuolaidžiau į žiūrėti į tai, kas vyksta Vidurio Rytų Europoje, kad išsaugotų tai, ką vos pajėgia išlaikyti namuose, paaiškina istorikas.

„Rusijoje yra netgi tokia nuomonė, kad Gorbačiovas specialiai leido sugriauti Vokietijos sieną, kad Vakarų šalys jį remtų. Nesiimu spręsti, ar taip iš tiesų buvo, bet realiai, matyt, bendroje to meto situacijoje Sovietų Sąjunga jau negalėjo išlaikyti savo įtakoje Vidurio Rytų Europos valstybių ir leido įvykiams klostytis daugiau mažiau savarankiška linkme“, – priduria A. Jakubčionis.

Šiandien paskutinysis SSRS vadovas prisiima nuopelnus už taikų Vokietijos suvienijimą. Šią savaitę davęs interviu Rusijos naujienų agentūrai „Interfax“ jis sakė, jog panaudoti VDR dislokuotų sovietų karių nė nesvarstyta, esą netgi buvo daroma viskas, kad „procesas vyktų taikiai“. Anot M. Gorbačiovo, „dvi tautos – vokiečiai ir rusai – pagrindiniai susivienijimo didvyriai“.

Tiesa, kaip neseniai BBC teigė paskutinysis rytų Vokietijos vadovas Egonas Krenzas, tų metų lapkričio 1-ąją išvykęs į Maskvą, iš M. Gorbačiovo jis išgirdo patikinimą, kad suvienijimas nėra darbotvarkėje.

Taip pat skaitykite

Visgi jis buvo daugelio mintyse, ir plyšiai „Geležinėje uždangoje“, skyrusioje socialistinį bloką nuo Vakarų, atsirado anksčiau nei skylės Berlyno sienoje: 1989-ųjų rugpjūtį Vengrija atvėrė sieną su Austrija, per kurią rytų vokiečiai, pakeliui įveikę Čekoslovakiją, galėjo patekti į Vokietiją vakaruose. Kita priemonė ištrūkti radosi pačioje Čekoslovakijoje, kurioje įsikūrusi VFR ambasada buvo apgulta šimtų, siekiančių išvykti. Nemažai daliai tai pavyko.

Galiausiai lapkričio 4 d. įvyko mitingas, nebe pirmas, tačiau iki tol didžiausias: rytų Berlyne, susitelkę apie Alexanderplatz aikštę, pasirodė apie pusę milijono žmonių. O po kelių dienų įvyko ir vienas lemtingiausių istorijoje atsitiktinumų. Neseniai paskirtas VDR komunistų partijos politbiuro atstovas žiniasklaidai Guntheris Schabowskis, ką tik grįžęs iš trumpų atostogų, vienoje iš reguliarių spaudos konferencijų paskelbė apie keliavimo procedūrų rytų vokiečiams supaprastinimą. Tai turėjo būti taisyklės, įsigaliosiančios kitądien, t.y. nuo lapkričio 10-osios, neatšaukiant reikalavimo vizai ir kitiems dokumentams.

Tačiau G. Schabowskis su naujienomis buvo susipažinęs paviršutiniškai, apie jas sužinojo tik pakeliui į spaudos konferenciją, todėl išliekančių reikalavimų nepaminėjo. Nustebusiems žurnalistams paklausus, nuo kada pradės veikti naujoji tvarka, neužtikrintai pašiurenus popierius ištartas ab sofort – „kiek žinau... nuo dabar“ – išjudino vokiečius išeiti į gatves dar kartą, šįkart triumfuojančiai. Neinstruktuoti pasieniečiai žinojo tiek pat, kiek ir žinią per televiziją ir radiją išgirdusios minios. Per kelias valandas barjerai buvo pakelti, siena perlipta ar tiesiog išdaužta kūjais.

Domino efektas

Vieno iš Sąjūdžio pradininkų, jauniausio iniciatyvinės grupės nario Alvydo Medalinsko teigimu, nors nemažai nagrinėti sąjūdininkų ryšiai su giminiškais judėjimais Sovietų Sąjungoje, tai, kokius kontaktus lietuviai buvo užmezgę socialistiniame bloke Europoje, aprašyta ir apkalbėta menkai.

„Mes turėjome labai glaudžius santykius su „Solidarumu“ Lenkijoje, kažkuria prasme prisidėjome stimuliuodami judėjimo atsiradimą Vengrijoje, kuris labai prisidėjo prie to, kad Berlyno siena virstų. Sąjūdis taip pat turėjo ryšius su Čekijos disidentais ir panašiu metu, apie vasarą, užsimezgė ryšiai su rytų Vokietijos judėjimu“, – pasakojo LRT.lt A. Medalinskas.

Su bendraminčiais užsienyje, kaip pasakoja, palaikytas ryšys telefonu, laiškais, bet daugiausia – gyvais susitikimais ir tiesiogiai perduotu žodžiu. Net jei tuo metu būtų egzistavęs internetas ir socialiniai tinklai, Vilniuje sugaudyti greitą ir daugeliu atveju spontanišką įvykių Berlyne raidą veikiausiai būtų buvę sunku. „Procesai mums buvo žinomi, nors savo sparta netikėti“, – sako A. Medalinskas.

1989 m. lapkritį Sąjūdis jau rengėsi kitų metų pavasario rinkimams į Aukščiausiąją Tarybą. „Medaus mėnuo“ su Algirdu Brazausku, Lietuvos komunistų partijos vadovybėje pakeitusiu reakcingą ir ne tokį charizmatišką Rimgaudą Songailą, buvo jau pasibaigęs, savi tikslai kelti drąsiau, o tai skatino ir įvykiai išorėje.

Tų pačių metų balandį sovietai jėga užgniaužė protestą Tbilisyje, per kurį nužudytas 21 demonstrantas, tačiau elgtis taip pat nominaliai nepriklausomose šalyse buvo pernelyg rizikinga. A. Medalinskas svarsto, kad mažos išsivadavimo judėjimų pergalės abipus SSRS sienos, kurios dažnai nelikdavo nepastebėtos, skatino vieni kitus įžūliau oponuoti komunistinei valdžiai.

„Matote, po 1989 m. balandžio įvykių Tbilisyje, buvo rugpjūčio 23-ioji, Baltijos kelias. (...) Maskvoje po to įvyko taip vadinamas ypatingasis plenumas, pasmerkęs nacionalistus, kaip mus tada vadino, ir grasinęs Baltijos šalims, bet iš esmės nieko neįvyko. Aš neatmetu varianto, ypač turint omenyje mūsų komunikaciją su judėjimais Rytų Europoje, įskaitant Vokietiją, kad jie matė, jog Maskva jau nebepajėgi aštriau reaguoti į pilietinius protestus gatvėse. Ir tai galėjo būti vienas iš stimulų, kodėl pajudėjo Vidurio Rytų Europa 1989-ųjų rudenį – ji matė, kad netgi Baltijos kraštuose Maskva yra bejėgė kažką padaryti“, – LRT.lt sakė A. Medalinskas.

Lapkričio 9 dieną, šeštadienį, minimas Berlyno sienos, tapusios Šaltojo karo simboliu, griuvimo trisdešimtmetis. Šią svarbią datą atšvęsti LRT kartu su partneriais kviečia jau šį šeštadienį, 19 val., Vilniaus Lukiškių aikštėje vyksiančiame nemokamame koncerte „Laisvės banga: nuo Vilniaus iki Berlyno“.

„Laisvės banga“ simbolizuoja devintojo dešimtmečio pabaigos išsilaisvinimo iš priespaudos judėjimą, nuvilnijusį per visą Europą. Lietuva buvo svarbi šios laisvės idėjos dalis ir būtent mūsų šalies pavyzdys tapo įkvepiančia sėkmės istorija. LRT kviečia prisiminti laisvėn vedusius įvykius ir asmenybes. Projektas įgyvendinamas kartu su partneriais iš JAV ambasados. Koncerto organizavimo partneriai taip pat yra Vokietijos ambasada ir Vilniaus savivaldybė.