Pasaulyje

2019.11.05 19:41

Paskutinysis Rytų Vokietijos vadovas: Berlyno sienos griūtis – blogiausia naktis mano gyvenime

LRT.lt2019.11.05 19:41

Žvitrus 82 metų senukas Egonas Krenzas jaučiasi kur kas geriau nei šalis, kuriai jis kažkada vadovavo. Vokietijos Demokratinė Respublika – Rytų Vokietija – tiesiog nebeegzistuoja. Praėjus trisdešimčiai metų po audringų 1989 metų įvykių ir Berlyno sienos griūties, E. Krenzas sutiko pasikalbėti su BBC žurnalistu Steve Rosenbergu.

Paskutinysis VDR vadovas, šias pareigas ėjęs mažiau negu tris mėnesius, gerai kalba rusiškai. Privalėjo išmokti, nes Rytų Vokietija buvo Maskvos satelite.

„Myliu Rusiją, mylėjau ir Tarybų Sąjungą“, – BBC sakė E. Krenzas. „Vis dar turiu ten nemažai ryšių. VDR buvo Tarybų Sąjungos „kūdikis“. TSRS stovėjo prie VDR lopšio. Gaila, bet taip pat stovėjo ir šalia jos mirties patalo“.

Sovietų Sąjungai Rytų Vokietija buvo pagrindinis avanpostas Europoje, čia ji buvo dislokavusi 800 karinių įgulų ir pusę milijono kareivių. „Okupacinė kariuomenė ar neokupacinė, į tarybinius karius žiūrėjome kaip į draugus“, – teigia E. Krenzas.

Frazė „priklausyti tarybinei imperijai“, anot jo, yra „tipinė vakarietiška terminologija“, mat Varšuvos pakto šalys esą laikė save Maskvos partnerėmis, nors pats E. Krenzas pripažįsta, kad kai reikėdavo ką nors nuspręsti, paskutinį žodį visuomet tardavo Maskva.

Kelias į viršūnę ir žemyn

1937 metais gimęs siuvėjo sūnus greitai kilo komunistinės hierarchijos laiptais. „Buvau jaunasis pionierius, po to tapau Laisvosios Vokietijos jaunimo sąjungos nariu. Vėliau įstojau į Vokietijos Vieningąją socialistų partiją, tapau jos lyderiu. Viską išbandžiau!“

Ne vienerius metus jis buvo laikomas „jaunuoju princu“, netrukus pakeisiančiu senstantį Rytų Vokietijos lyderį Erichą Honeckerį. Galiausiai taip ir įvyko 1989 m. spalį, bet tuo metu valdančioji partija jau buvo beprarandanti savo galią.

Nuo Lenkijos iki Bulgarijos – per visą Rytų bloką – ritosi antikomunistinio judėjimo banga, išsivadavimo sąjūdžiai jau kurį laiką veikė ir pačioje SSRS.

Likus savaitei iki Berlyno sienos griūties, E. Krenzas išskrido į Maskvą skubiam pokalbiui su Sovietų Sąjungos lyderiu Michailu Gorbačiovu.

„Gorbačiovas man sakė, kad Tarybų Sąjungos žmonės rytų vokiečius laiko savo broliais, – kalbėdamas su BBC prisiminė buvęs VDR vadovas. – Ir kad po Sovietų Sąjungos liaudies jis labiausiai iš visų myli VDR žmones. Tuomet aš jo paklausiau: ar Jūs vis dar save matote VDR tėvu? Jis atsakė: „Žinoma, Egonai. Jei tu bandai užsiminti apie galimą Vokietijos susivienijimą, tokio dalyko darbotvarkėje nėra“.

„Tuo metu maniau, kad Gorbačiovas kalba nuoširdžiai. Tai ir buvo mano klaida“, – sakė E. Krenzas. Paklaustas, ar jaučiasi Sovietų Sąjungos išduotas, jis atsako teigiamai.

Kai 1989 m. lapkričio 9 d. griuvo Berlyno siena, per atsivėrusią Vakarų Vokietijos sieną pasipylė minios ekstazės apimtų rytų vokiečių.

„Tai buvo baisiausia naktis mano gyvenime, – prisimena E. Krenzas. – Nenorėčiau to dar kartą patirti. Kai vakarų politikai sako, jog tai buvo tautos šventė, viską suprantu. Tačiau visa atsakomybė gulė ant mano pečių. Tokiu emociškai įtemptu momentu, jei tą naktį kas nors būtų žuvęs, galėjome būti įtraukti į karinį galingiausių pasaulio valstybių konfliktą“.

Nepraėjus nei mėnesiui po Berlyno sienos griūties, E. Krenzas pasitraukė iš Rytų Vokietijos lyderio posto. Kitais metais Vokietija susivienijo, VDR nugrimzdo į istoriją, o netrukus po to žlugo ir Sovietų Sąjunga.

E. Krenzas prarado valdžią ir savo šalį. Netrukus prarado ir laisvę, mat 1997 metais jis buvo pripažintas kaltu dėl rytų vokiečių, bandžiusių kirsti Berlyno sieną, nužudymo ir ketverius metus praleido kalėjime.

„Šaltasis karas dar nesibaigė“

Egonas Krenzas vis dar domisi politika, ir vis dar palaiko Maskvą.

„Po silpnų prezidentų, tokių kaip Gorbačiovas ir Jelcinas, Rusijai labai pasisekė, kad į valdžią atėjo (prezidentas Vladimiras) Putinas.“ Jis tvirtina, kad Šaltasis karas vis dar nesibaigė, jis tęsiasi, tik kovojama esą kitokiais būdais.

Šiandien E. Krenzas ramiai gyvena Vokietijoje, Baltijos jūros pakrantėje.

„Vis dar sulaukiu nemažai buvusių VDR piliečių anūkų laiškų ir skambučių. Jie teigia, kad jų seneliai labai apsidžiaugtų, jei pasveikinčiau juos su gimtadieniu. Kartais žmonės prie manęs prieina ir paprašo autografo ar asmenukės“, – patikina buvęs VDR vadovas.

Jo žodžių liudininku tapo ir BBC žurnalistas, išvydęs kaip išlipus iš automobilio Berlyno centre, prie jų priėjo istorijos mokytojas su grupele dešimtokų. „Su mokinių ekskursija atvykome iš Hamburgo mokytis VDR istorijos“, – paaiškino mokytojas E. Krenzui. „Nuostabu, kad sutikome jus kaip gyvą liudininką. Kaip jūs jautėtės, kai griuvo siena?“

„Tai nebuvo šventė, – pareiškia E. Krenzas. – Tai buvo labai dramatiška naktis.“