Pasaulyje

2019.10.23 16:59

JAV diplomatijos ekspertas palygino Estijos ir Lietuvos santykius su Rusija: jeigu ne diplomatija, tai kas tuomet?

Ronaldas Galinis, LRT.lt2019.10.23 16:59

Tradicinėmis užsienio politikos priemonėmis nepasikliaujantis, pilkiesiems kardinolams ją patikintis Donaldas Trumpas daro žalą savo šalies statusui pasaulyje ir savo diplomatams, sako Nicholas Kralevas, autorius ir Vašingtono tarptautinės diplomatijos akademijos vadovas. Visgi anot LRT.lt pašnekovo, naujus iššūkius ir mažoms valstybėms, ir užsienio politikos įgyvendintojams diktuoja ne tik JAV prezidentas, bet ir laikmetis.

Lietuvoje lankęsis buvęs „Financial Times“ ir „Washington Times“ žurnalistas, kelių knygų autorius N. Kralevas santūriau negu savo šalies lyderį komentuoja Estijos prezidentės Kersti Kaljulaid susitikimą su Vladimiru Putinu šį pavasarį ir kvietimą jam apsilankyti Tartu kitąmet.

„Jeigu ne diplomatija, tai kas tuomet?“, – klausia pašnekovas, tuo pačiu pažymėdamas, kad ir Lietuvos pozicija yra suprantama.

Apie diplomatui 21-ame amžiuje reikalingus įgūdžius, D. Trumpo užsienio politiką ir JAV konkurenciją su Kiniją – išskirtiniame LRT portalo interviu.

– Neteko girdėti jūsų pirmadienio kalbos apie diplomatiją tvarkos nebuvimo amžiuje, ar galėtumėte išskirti pagrindines mintis, ką jūs turite omenyje, kalbėdamas apie „tvarkos nebuvimą“ ir kaip diplomatija keičiasi bei reaguoja į pokyčius?

– Pasaulis šioje netvarkoje yra jau kurį laiką. Netvarka yra priešingybė tvarkai. Kai kalbame apie pastarąją, turime omenyje taisyklėmis grįsta tarptautinę sistemą. Tvarka ne visada yra gerai, Šaltojo karo metais ji egzistavo, tačiau tai buvo konfrontacinė tvarka, vyko varžytuvės tarp Rytų ir Vakarų. Po Šaltojo karo Jungtinės Valstijos mėgino sukurti tam tikrą tvarką, kurioje ji būtų dominuojanti galia – tai normalus interesas – taigi ji mėgino sukurti sistemą, grįstą taisyklėmis ir teisėmis bei atsakomybėmis. Pastaraisiais metais to nėra. Ir tai nebūtinai sietina su Donaldu Trumpu. Ar tai būtų konfliktai Artimuosiuose rytuose, karas Sirijoje, Ukrainoje, ar tai būtų Filipinai – visa tai yra tvarkos nebuvimo ženklai. Ar diplomatija gali tai pakeisti? Bent jau tokia yra viltis, nes diplomatija yra pirmapradė priemonė – tam, kad išvengtume karų.

JAV prezidento veiksmai prisideda prie netvarkos jausmo, nes jis nusisuko nuo tarptautinio bendradarbiavimo principų, Jungtinėse Tautose jis jau kelis kartus sumenkino jas, sakydamas, kad kiekviena šalis yra tik už save pačią. Jis netiki aljansais. Ironiška, bet būtent tai – globalus aljansų tinklas – stiprina JAV galią, ar tai būtų NATO, ar sąjungos Tolimuosiuose rytuose.

– Ką tai reiškia mažoms valstybėms – silpnėjančias tarptautines pozicijas?

– Mažoms valstybėms geriausia, kai yra „lygi aikštė“, kurioje sąžiningai veikti gali visi. Tarptautinė sistema yra kaip tik tai, ir mažoms valstybėms, ir jų diplomatijoms tai yra parankiausia – joms efektyvi užsienio politika remiasi priklausymu aljansui, ypač jeigu jis remiasi ne tik interesais, bet ir vertybėmis.

NATO, pavyzdžiui, remiasi saugumo interesais, bet taip pat ir vertybėmis kaip demokratija, žmogaus teisės, geras valdymas. Priklausymas tarptautinėms organizacijoms mažoms valstybėms turėtų palengvinti – ne padaryti lengvu uždaviniu, bet palengvinti – apsiginti ne tik karine jėga, bet ir diplomatiškai.

– Donaldas Trumpas nepasitiki konvencine diplomatija. Jo pasiūlytas asignavimų Valstybės departamentui mažinimas, šešėlinė diplomatija su tokiais veikėjais kaip Rudy Giuliani ir, žinoma, jo asmeninė komunikavimo maniera tai rodo. Ar galima sakyti, kad jis pirmas toks prezidentas JAV istorijoje?

– Jis nepasitiki apskritai jokia diplomatija. Nežinau dėl istorijos, bet tiek, kiek gyvenu ir stebiu aš, tai tiesa. Manau, kad buvo ir kitų prezidentų, kurie diplomatija ne itin pasitikėjo, tačiau vis mažesnio pasitikėjimo tendencija, galiojanti tiek Respublikonams, tiek Demokratams, tęsiasi jau ne vienerius metus.

Jie pasitiki savo asmeniniais politiniais patarėjais labiau negu karjeros diplomatais – matėme tai George‘o W. Busho metais, matėme netgi prezidentaujant Obamai, kuris pasitikėjo ne dauguma karjeros diplomatų, tačiau jis vertino diplomatiją kaip tokią, kaip užsienio politikos instrumentą. Trumpas – ne. Jeigu tu sakai, kad esi vienintelis, kuris yra svarbus, vienintelis, kuris vykdo užsienio politiką, tai neveiks.

Kitas naujas dalykas yra tai, kad jis viešai įžeidė savo diplomatus. Sakau „savo“, nes kaip JAV prezidentas, jis turėtų laikyti juos savais, tarnaujančiais Vyriausybei ir Konstitucijai. Jis nėra pirmas, neišnaudojantis mūsų diplomatų potencialo, bet pirmas, kuris visiškai nuvertino jų darbą.

Ukrainos ir Giulianio atveju, jis iš esmės perėmė dvišalių santykių vykdymą iš diplomatų ir patikėjo juos žmogui, kuris nė nedirba Vyriausybei. Giuliani yra tiesiog jo asmeninis advokatas, ir tai neturi precedento – diplomatiniai santykiai su kita šalimi yra deleguoti žmogui, nedirbančiam Vyriausybėje. Tai ne tik neturi precedento, tai yra žalinga ir dvišaliams santykiams, ir pačioms Jungtinėms Valstijoms. Pažiūrėkite, kuo tai išvirto. Ir tai – tik pradžia.

Ir tai liečia ne tik Rudy Giuliani, bet ir JAV ambasadorių Europos Sąjungoje. Vienintelė priežastis, kodėl jis turi postą Briuselyje, yra dėl to, kad jis buvo jo rinkimų kampanijos donoras 2016 m. Jis yra ambasadorius ES, bet Ukraina nėra ES narė, jo įsitraukimas į šiuos reikalus taip pat yra keistas. Bet jis bent jau dirba Vyriausybei.

Užsienio politikoje ir Valstybės departamente jis sukėlė sąmyšį. Šiuo metu tiek daug žmonių, dirbančių departamente, yra priversti liudyti Kongrese, apkaltos procese. Diplomatai užsiimti turėtų ne tuo.

– Minėjote, kad prezidento Trumpo užsienio politika yra nenaudinga Jungtinėms Valstijoms, o ar tai naudinga jam pačiam, kaip politikui, siekiančiam perrinkimo?

– Aš nemanau, kad jis turi užsienio politiką, aš nematau, kad jis turėtų planą. Man sunku sudėlioti viską taip, kad tai atrodytų prasmingai. Kai kurie JAV užsienio politikos ramsčiai, tokiais buvę dešimtmečius, dabar yra ignoruojami. Prezidentas kritikuoja sąjungininkus ir liaupsina diktatorius – to nebuvo JAV užsienio politikoje daugybę metų.

Kartais sprendimai atrodo prasmingi, bet tada jis pakeičia nuomonę, ir jo žinutė yra stipriai kitokia, negu buvo vakar. Aš manau, kad tą lemia patirties stoka. Kai jis kandidatavo, Trumpas pabrėžė, kad yra ne politikas, todėl elgsis kitaip, bet jeigu tu turi nuostatas, kas yra nacionalinis interesas, politiką vykdyti daug lengviau.

Pažiūrėkime į Siriją. Jis paskelbė, kad atitraukia amerikiečių pajėgas, o dabar sako, kad dalį galbūt paliks. Tai kaip vis dėlto? Per šį laiką prarastos gyvybės. Pasaulyje niekas neveikia izoliuotai, viskas yra susiję, ir tu turi galvoti apie pasekmes. Ir atrodo, kad jis nesitaria, negalvoja apie pasekmes jokiais atvejais.

– Kultūrinė diplomatija ir minkštoji galia – ar sutiktumėte, kad artimiausioje ateityje lygiaverčių priešininkų Jungtinės Valstijos šiame lauke neturės?

– Tai gali pasikeisti, yra šalių, kurios to siekia. Kinija deda pastangas, kad pasivytų amerikiečius, stiprina kultūrinę diplomatiją, kuri yra minkštosios galios dalis. Ar jiems tai pavyks? Manau, kad užtruks. Dėl daugybės priežasčių, pavyzdžiui, kalbos – kiek žmonių gali suprasti kiniškai už Kinijos ribų?

Yra Holivudas, įtakingas visame pasaulyje, ir tikriausiai greitai tai nesikeis. Bet užmigti ant laurų nereikėtų, kad esame geriausi ir niekas mūsų nepranoks, todėl reikėtų įgalinti profesionalius diplomatus, nes vien Holivudu pasikliauti negali – ne visada ir jis skatina geriausias vertybes.

– Ir kaip matome, Kinija gali daryti didžiulį komercinį spaudimą tiek Holivudui, tiek NBA.

– Taip, ir jis politiškai ir ekonomiškai motyvuotas. Kinija yra grasinusi privačioms kompanijoms išspyrimu iš šalies arba ribojimais rinkoje, ir dėl to, kad daug įmonių yra nuo jos priklausomos, kartais jos turi paklusti. JAV ekonomikai yra reikšmingai susieta su Kinijos, ir kaip matėme, dalis Trumpo įvestų muitų buvo žalingi ne tik kinams, bet ir amerikiečiams.

Iki Trumpo, pagrindinė JAV diplomatijos misija buvo išsaugoti šalies pirmumą pasaulio reikaluose. Trumpas, rodos, nebemano, kad JAV privalo būti dominuojanti galia.

– Estijos prezidentė Kersti Kaljulaid Lietuvoje neliko itin suprasta po to, kai pavasarį Maskvoje susitiko su Vladimiru Putinu. Ar yra vietos diplomatijai, ir jei taip, kokia ji turėtų būti, kai kalbame apie santykius su valstybėmis agresorėmis. Nes Lietuva, pavyzdžiui, laikosi priešingos pozicijos – jokių aukšto rango diplomatinių kontaktų nepalaiko jau seniai.

– Atsakysiu taip – jeigu ne diplomatija, tai kas tuomet?

– Laukimas. Lietuvoje dažna nuomonė tarp politikų ir analitikų, kad nėra prasmės tokiems susitikimams, kol Rusija yra tokia, kokia yra. Sakoma – remkime prodemokratinę opoziciją, kalbėkime su ja, bet ne su oficialiąja valdžia.

– Nieko nedarymo politika taip pat yra politika, taip gali būti. Negyvenu čia, nežinau pakankamai, kad galėčiau duoti patarimų kalbant apie Lietuvos užsienio politiką, bet iš esmės yra atvejų, kai visiškai suprantama yra laikytis tokios pozicijos, jeigu manai, kad veiksmas gali būti blogiau, negu neveikimas.

Reikia atsakyti sau, kas yra ant svarstyklių ir apie kokį laikotarpį kalbame. Bet jeigu nemanai, kad neveikimas yra išeitis, lieka diplomatija. Tuomet klausimas – ar galima problemą išspręsti dvišaliu formatu ar problema didesnė, ar sprendimai bus tvaresni, jeigu bus vykdomi kolektyviai. Tad galbūt yra klausimų, kuriuos reikėtų spręsti regioniniu trijų Baltijos šalių lygiu, galbūt tokių, kuriuos geriau spręsti daugiašaliu formatu, Europos Sąjungos lygiu. Tik Lietuvos Vyriausybė gali nuspręsti, kuriuo keliu eiti.

Kai sprendimas yra priimtas, diplomatas turi jį įgyvendinti, net jeigu asmeniškai nesutinka. Kartais gali kilti įtampa tarp diplomatų ir politikų, iš tiesų tai nutinka gana dažnai, kai susiduria politiniai ir diplomatiniai instinktai. Bet demokratinėse sistemose žmonių rinkti politikai turi pirmenybę.

– Diplomato įgūdžių arsenalas 21-ame amžiuje, tvarkos nebuvimo amžiuje, kaip jūs sakote, koks jis? Ar jis skiriasi nuo to, koks buvo būtinas anksčiau?

– Yra keli fundamentalūs dalykai – turi būti puikiai rašantis ir puikiai kalbantis, bet yra ir trečia savybė, apie kurią nekalbama – turi būti puikus klausytojas. Geras diplomatas yra geras klausytojas. Prieš kalbėdamas, geriau atidžiai įsiklausyk, ką sako kita pusė. Nes vienintelis būdas priimti teisingą savo šaliai sprendimą, yra supratus kitą šalį – kultūrą, mąstymo būdą, kalbą. Nes diplomatija yra apie įtakos teisėtomis priemonėmis darymą, ne tik apie reprezentavimą. Čia nėra jokios paslapties, taip buvo visuomet.

21-ame amžiuje nauja yra tai, kad daugiau dėmesio sutelkiama į įtakos darymą, negu į atstovavimą. 20-ame amžiuje palaikomas santykis buvo išimtinai tarp vyriausybių, dabar dėka socialinių tinklų JAV ambasada Vilniuje gali pasiekti lietuvius tiesiogiai, be Vyriausybės tarpininkavimo. Jūs galite parašyti žinutę ambasadai per tviterį ar feisbuką ir kas nors joje tai perskaitys, jums nereikia bandyti pasiekti ambasados per vietos valdžią. Tai yra nauja ir, patikėkite, Kinija nesidžiaugia tuo, kad JAV ambasada bando pasiekti eilinius kinus.

Kartais tai vyksta apskritai be jokio vyriausybinio išsitraukimo, tarp žmonių. Ar galime tai vadinti diplomatija, jeigu vyriausybės tame nedalyvauja? Kai kas sako, kad taip, vadina tai pilietine diplomatija.

Aš minėjau, kad diplomatai vykdo, bet ne priima sprendimus. Bet įgyvendinimo priemonės priklauso nuo daugybės sprendimų, tarp kurių renkasi ir diplomatai. Taigi turi turėti įgūdžių absorbuoti didelį kiekį informacijos per labai trumpą laiką ir priimti geriausią įmanomą sprendimą. Sakau, kad tai nauja, nes 20-ame amžiuje informacija keliavo lėčiau, jos šaltiniai buvo riboti – galėjai skaityti knygas, laikraščius, bet tai viskas, dabar perskaityti gali šimtus istorijų apie tai, ką Putinas veikė vakar. Ir nebūtinai visos atitiks tiesą. Atsijoti informaciją sudėtinga ne tik eiliniams žmonėms, bet ir diplomatams.

Nauja yra ir tai – bet prasidėjo ne nuo Trumpo – kad Valstybės departamentas siekia, jog visi pareigūnai ambasadose eitų į viešumą, suartėtų su žmonėmis. Sakyčiau, kad ši praktika yra apytikriai pastarojo dešimtmečio. Jeigu žemesnio rango diplomatinio korpuso darbuotojams buvo sakoma per daug nesireikšti, nekelti galvos, dabar norima, kad jie būtų matomi – eikite į viešumą, kalbėkite renginiuose, susitikite su studentais. Mes nenorime, kad ir lietuviai įspūdį apie Jungtines Valstijas susidarytų tik iš žiniasklaidos, nors tai ir pozityvus įspūdis. Norime, kad jie bendrautų su žmonėmis, o diplomatai yra žmonės.