Pasaulyje

2019.10.20 11:39

Namai, kurių nebėra: Lietuvos ir Prancūzijos sirių pasakojimas apie karo žemę ir galimybes grįžti

Ieva Balsiūnaitė, Nanook2019.10.20 11:39

Turkijai pradėjus atakas Sirijos šiaurėje, ilgus metus karo sekinama šalis grįžta į žiniasklaidos dėmesio centrą. Kariniai veiksmai atneša dar daugiau nežinomybės ne tik taikiniu tapusiems kurdams, bet ir savo namus praradusiems sirams, gyvenantiems svetur.

Kas vyksta jų namuose? Ar įmanoma į juos sugrįžti? Apie tai svarsto Lietuvos sirė Christina Kaghadou ir Paryžiuje gyvenanti sirė Lamis Aljasem.

Jordanijoje su pabėgėliais ne vienerius metus dirbanti Christina pasakoja, kad dabar Sirija išgyvena nežinomybės laikotarpį: „tai, kas vyksta, yra lyg tokia neaiški sriuba. Vyrauja didžiulio nusivylimo nuotaikos, visuotinis gedulas dėl prarastų namų”.

Šiuo metu Christina dirba bendruomeninėje organizacijoje, rengiančioje užimtumo programas pabėgelėms iš tokių šalių kaip Sirija, Jemenas ir Somalis. Moterys gamina rankdarbius, netrukus bus atidaryta ir bendruomeninė virtuvė. Uždirbtus pinigus moterys skiria pagrindinėms savo šeimų reikmėms bei santaupoms ateičiai. Christina pasakoja, kad bendraudama su sirais nuolat girdi kalbas apie grįžimą namo, tačiau pastarasias lydi ir nežinomybė – daugelis supranta, kad svarsto grįžti į šalį, kuri, vargu, ar tebėra jų.

Jungtinių Tautų duomenimis, per pastaruosius dvejus metus maždaug 164 tūkst. pabėgėlių grįžo į Siriją. Ch. Kaghadou palaiko ryšį su keliomis sirų šeimomis, nusprendusiomis grįžti į gimtinę. Ji pasakoja, kad vis dėlto šio sprendimo daugelis sutiktų tautiečių gailisi: „šeimos, su kuriomis bendraujame, labai gailisi, kad grįžo, bet tuo pačiu sako, kad ir Jordanijoje buvo blogai – negalėjo rasti pastovaus darbo, vaikai negalėjo lankyti mokyklų ir panašiai. Toks netikras pasirinkimas: tu nori grįžti, bet neturi kur, tačiau ir neturi kur pasilikti“.

Pasak Christinos, Sirija, į kurią pabėgėliai pasiryžta grįžti, žmonių nepasitinka išskėstomis rankomis: galimybės dirbti ar mokytis daugelyje vietų ribotos, trūksta tokių dalykų kaip dujos, elektra ar vanduo, pažeista paprastam gyvenimui būtina infrastruktūra. Christina priduria, jog ypač vyresnės kartos atstovams filosofinius klausimus apie gyvenimą ir augimą pakeičia paprastas noras išgyventi, užsitikrinti pagrindinius gyvenimo poreikius.

Christina Kaghadou teigia, kad baimę grįžti kelia faktas, jog žmonės grįžta į Asado režimo valdomą šalį: „ką daryti tiems, kurie bėgo nuo režimo? Yra daug žmonių, kurie neteko savo artimų žmonių per visą konfliktą, daug šeimų dar vis nežino, kur jų broliai, vaikai, seserys. Kalėjimuose? Ar jie išvis gyvi? Kai žmonės grįžta, dažnai pajaučia, kad tų savų gal jau ir nebėra, nes žmonės yra palaužti ir negali suteikti taip būtino palaikymo tinklo, kurio tu tarsi ieškai ir tikiesi”.

Viešojoje erdvėje Siriijos prezidentas Basharas al-Assadas nuolat kviečia žmones sugrįžti ir vykdyti savo „pilietines pareigas“, teigdamas, jog sąžiningiems piliečiams bus „atleista“ už jų padarytas opozicines veiklas. Ch. Kaghadou pasakoja, jog B. Assado režimas vykdo aršią propagandą, skelbiančią apie režimo pergalę bei šviesią Sirijos ateitį: „važiuoji gatve ir matai, kaip tau mojuoja besišypsantis prezidentas, teigiantis, kad nugalėjo terorizmą savo šalyje – „sveiki atvykę į naują Siriją“ ir panašiai. Ką galvoti, kai, pavyzdžiui, tavo vaikas buvo Laisvojoj Sirijos armijoj, tu jo netekai ir grįžęs matai tokį vaizdą? Koks jausmas gali apimti? Visiškos desperacijos jausmas”.

Christina priduria, kad šiuo metu Sirijoje ir už jos sienų įsigalėjęs jausmas, jog galybė žmonių žuvo dėl nieko. Christinos nuomone, režimo vykdoma propaganda tik sustiprina šį jausmą, vietoje to, kad skatintų bet kokį norą grįžti namo. Be kita ko, Sirijos bei tarptautinių žmogaus teisių organizacijos reiškia nerimą dėl į Siriją grįžtančių žmonių likimų. Daug grįžusių sirų savo šalyje yra pasitinkami su areštais, tardymais ar nuolatiniu stebėjimu. Pasak nevyriausybinės organizacijos „Sirijos žmogaus teisių tinklas“ (angl. Syrian Network for Human Rights), per pastaruosius dvejus metus daugiau nei 2 tūkstančiai žmonių buvo suimti vos sugrįžę į Siriją.

Matyti tai, ko nebėra

Žmonių, gyvenančių užsienyje istorijos siekia ne tik kaimynines Sirijos valstybes, bet ir Europos šalis. Viena Europoje gyvenančių sirų yra Lamis Aljasem, ji savo gyvenimą kuria Paryžiuje. Šį birželį Lamis baigė žmogaus teisių magistro studijas prestižiniame Paryžiaus Sciences Po universitete. Lamis gimtasis miestas – Raka, vieta, nuo 2014-ųjų tapusi vienu pagrindinių taip vadinamos „Islamo valstybės“ centrų Sirijoje. Šiandien „Islamo valstybės“ Rakoje nebėra, tačiau maždaug 80 procentų miesto yra visiškai sugriauta.

Atsispirdama nuo šio fakto, Lamis šiandien užduoda sau klausimą ne apie tai, ar ji nori grįžti į Siriją, bet apie tai, kur ji praktiškai galėtų sugrįžti, kai jos namai nebeegzistuoja: „atsimenu, tiesiog sedėjau paskaitoje ir gavau vaizdo įrašą, kuriame turėjo būti mano gatvė ir mano namai, tačiau vietoje to pamačiau tik vieną didelį griūvėsių kalną, viskas buvo sugriauta“.

Lamis priduria, kad Rakos, kurią mato žiniasklaidoje nebegali vadinti savo namais, nes jai tai nepažįstama vieta: „Aš matau savo namų pavadinimą kitų žmonių telefonų ekranuose, didžiausių žiniasklaidos priemonių antraštėse. „Islamo valstybė“ atnešė žinomumą, kurio niekas nenorėjo. Tai yra paskutinis dalykas, su kuriuo norėtum sieti savo gimtuosius namus.“

Norėdama išsaugoti bent dalį Rakos, kuri gyvena jos prisiminimuose, Lamis pradėjo socialinių medijų projektą pavadinimu „See My Raqqa (liet. Pamatyk mano Raką). Tai – bandymas parodyti miestą iki tol, kol dar nebuvo per vėlu jį pamatyti: „praradau savo namus, praradau vietas, kuriose nutiko svarbiausi ir šilčiausi mano gyvenimo įvykiai. Pavyzdžiui, aikštė, į kurią kiekvieną šeštadienį su šeima eidavome valgyti ledų, tapo žinoma kaip aikštė, kurioje „Islamo valstybė“ vykdydavo savo egzekucijas“.

Socialinėse medijose („Instagram“, „Facebook“) Lamis dalijasi vietos fotografų nuotraukomis ir kasdienio gyvenimo istorijomis iš dingusio miesto. Pagrindinė motyvacija sukurti „See My Raqqa“ buvo noras savo namams suteikti teisingumo ir žinomumo dėl to, dėl ko Raka, jos akimis, ir turėtų būti žinoma – savo turtinga kultūra ir ilga istorija. Lamis priduria, kad projektas apipintas ir motyvacija, kilusia iš jos asmeninio gyvenimo: „aš jaučiausi labai liūdna, kad visko nebėra. Mačiau per karą gimusias savo pusseseres ir suvokiau, kad jos niekada nepamatys Rakos tokios, kokia ji buvo prieš karą. Ir tokių karo vaikų yra tūkstančiai – jie matys tik griuvėsius ir liūdesį. Noriu išsaugoti bent šiek tiek senosios Rakos ateities kartoms“.

See My Raqqa – vienas pavyzdžių, kuriais toli nuo namų gyvenantys sirai bando sugrįžti namo. Lamis tai jungtis su tuo, ko nebėra ir ką norisi atkurti: „aš nenoriu būti pesimistė, bet tiesiog negaliu užsimerkti prieš realybę, kurią matome šiandien. Yra tiek daug jaunų sirų, kurie jau kokius penkis, šešis metus nėjo į mokyklą, o kur dar visi kiti sirai pabėgėliai. Man sunku suvokti, kaip dabartinėse sąlygose jie galėtų sugrįžti į Siriją, ten dirbti ir kurti ne tik savo šalį, bet ir savo asmeninius gyvenimus“.

Jungtinių Tautų pabėgėlių agentūros duomenimis, daugiau nei 5.6 milijono sirų paliko Siriją dėl karo nuo 2011-ųjų, dar 6,6 milijono žmonių paliko savo namus, tačiau liko gyventi Sirijoje. Didžiausia dalis už Sirijos sienų gyvenančių žmonių yra Turkijoje, Libane ir Jordanijoje. Libane 70 procentų sirų gyvena žemiau skurdo ribos, Jordanijoje situacija dar liūdnesnė – čia skurdo sąlygomis gyvena 93 procentai sirų. Taip pat, maždaug 50 procentų registruotų sirų pabėgėlių yra nepilnamečiai.

Šis tekstas parengtas panaudojant Europos Sąjungos paramą. Už jo turinį, kuris jokiomis aplinkybėmis neatspindi Europos Sąjungos pozicijos, atsako Diversity Development Group ir VšĮ Dokumedija (Nanook).