Pasaulyje

2019.10.19 15:45

Ministrė apie Švedijos feministinę užsienio politiką: darome tai todėl, kad reikia, ir todėl, kad veikia

Justinas Šuliokas, LRT.lt2019.10.19 15:45

Nuo rugsėjo Švedijos užsienio reikalų ministrės pareigas einanti socialdemokratė Ann Linde didžiuojasi, kad yra feministinės vyriausybės, vykdančios feministinę užsienio politiką, narė. Jau dvejose „Baltic Pride“ eitynėse Vilniuje dalyvavusi ministrė išreiškė viltį, kad kitą kartą prie jos galbūt prisijungs ir Lietuvos Vyriausybės atstovas.

Pokalbyje su LRT.lt A. Linde paaiškina, ką reiškia vykdyti feministinę užsienio politiką ir kuriose srityse kova už moterų lygybę stumiama atgal.

– Kokių įspūdžių parsivežėte iš šią vasarą Vilniuje vykusių „Baltic Pride“ eitynių?

– Nuostabių. Buvau vienintelė ten kalbėjusi ministrė ir labai džiaugiuosi, kad pirmą kartą dalyvavo ir (Lietuvos) socialdemokratų partijos lyderis. Buvau atvažiavusi ir į 2016-ųjų eitynes – šįkart jos buvo daug geresnės: 10 tūkst. dalyvių, visiškai kitokia atmosfera. Tikiuosi, kad galbūt per kitas eitynes kalbą pasakys ir Lietuvos ministras.

– Ar pajutote, kad LGBT teisių padėtis pagerėjo per tą laiką?

– Tiesą sakant, turėjau labai įdomų susitikimą su LGBT ir žmogaus teisių organizacijų atstovais. Jie man papasakojo, kad kai kuriose srityse padėtis pablogėjo, o kai kuriose – pagerėjo. Taigi vaizdas nevienalytis.

– Ar manote, kad Švedija gali vaidinti kokį nors vaidmenį skatinant moterų ir žmogaus teisių plėtrą tokiose šalyse kaip Lietuva?

– Manau ir viliuosi, kad taip. Nes žmogaus teisės yra visuotinos. Kaip žinote, aš priklausau feministinei vyriausybei, kuri vykdo feministinę užsienio politiką, taigi dėmesys moterų teisėms mums yra labai svarbus.

Kalbėjome apie tai, kad Švedijoje dabar galioja seksualinių nusikaltimų įstatymas (kuriame sutikimas yra esminis reikalavimas, o seksas be aiškaus sutikimo laikomas išprievartavimu – LRT.lt), įstatymai prieš prostituciją. Vaiko teisių konvencija taps įstatymu nuo kitų metų. Manau, svarbu eiti pirmyn, o kitos šalys, tikėkimės, seks mūsų pėdomis.

– Ką reiškia feministinė vyriausybė ir feministinė užsienio politika?

– Kalbant apie feministinę vyriausybę, tai jau 1994 metais mes nusprendėme turėti lyčių balansą, tai yra, po lygiai vyrų ir moterų ministrų. Ir nuo tada, nepriklausomai nuo to, kokios politinės jėgos yra valdžioje, turėjome vyriausybę, kurioje pusė ministrų – moterys. Tai, manau, yra labai gerai.

O feministinę užsienio politiką vykdome todėl, kad jos reikia, ir todėl, kad ji veikia. Pasaulyje moterys ir mergaitės turi mažiau išteklių, mažiau teisių, mažiau atstovavimo. Norėtume siekti visa tai keisti įvairiais būdais, kalbėdami apie moterų ir mergaičių teises pasaulyje.

Vienas iš svarbių klausimų – reprodukcinė sveikata ir reprodukcinės teisės, kurios, tiesą sakant, šiuo metu daugelyje pasaulio šalių puolamos. Taip pat kalbame apie moterų dalyvavimą taikos derybose, tarpininkavimo misijose – tai, kas yra užsienio politikos dalis.

Galiu paminėti konkretų pavyzdį. Stokholme rengėme derybas dėl Jemeno ir pakvietėme grupę moterų iš skirtingų suinteresuotų pusių susitikti su užsienio reikalų ministre. Išklausėme jų nuomones ir perdavėme į salę, kurioje susitiko derybininkai. Žinoma, tikimės, kad ateityje ir pačios moterys bus tarp derybininkų, tačiau tai buvo pirmas žingsnis, kurį Švedija kaip derybų šeimininkė galėjo žengti.

– Užsiminėte, kad tam tikrose srityse moterų teisės žengė žingsnį atgal. Kuriose?

– Teisės į abortą srityje. Tarkim, Jungtinės Amerikos Valstijos nusprendė, kad negali teikti vystomojo bendradarbiavimo paramos jokioms organizacijoms, kurios palaiko reprodukcines teises. Tai – tipiškas pavyzdys.

– Prieš keletą metų sulaukėte kritikos, kad vykdama į Iraną su Švedijos vyriausybės delegacija dėvėjote skarelę. Ar sunku suderinti moterų teisių skleidimą su pagarba vietos papročiams?

– Kalbant apie skareles, Iranas turbūt yra vienintelė pasaulio valstybė, kur galioja įstatymas, kad moterys turi prisidengti galvą. Net, pavyzdžiui, Saudo Arabijoje užsienietėms tai neprivaloma.

Tai reiškia, kad man teko priimti sprendimą: jei noriu, kaip užsienio valstybės ministrė, atvažiuoti į Iraną ir kalbėti apie lygybę, moterų teises ir kitus dalykus, turiu dėvėti skarelę. Kitaip negalėčiau susitikti su šalies lyderiais.

Ar buvo verta? Manau, kad neabejotinai taip. Net ir Europos Sąjungos diplomatijos vadovė Federica Mogherini, kuri turėjo nuolatos vykti į Iraną ir dalyvauti nepaprastai svarbiose branduolinio susitarimo derybose, visą laiką dėvėjo skarelę. Branduolinis susitarimas buvo labai svarbus visam pasauliui, tad ji sutiko mokėti tokią kainą. Kaip ir aš.

Tai nereiškia, kad nepalaikau Irano aktyvisčių, siekiančių panaikinti šį įstatymą. Tačiau kaip užsienio valstybės ministrė aš negaliu vykti į Iraną ir būti abiejose barikadų pusėse vienu metu, nes be skarelės net negalėčiau dalyvauti susitikimuose.

Tačiau Irano žiniasklaidoje ne tai buvo svarbiausias klausimas. Svarbiausia buvo tai, kad mūsų 15 žmonių delegacijoje buvo 12 moterų. Ir jų nuotraukos pateko į visus laikraščius. Vienoje pusėje – Irano delegacija vien iš vyrų, o kitoje pusėje – 12 iš 15 moterų. Tai buvo labai stipri žinutė.

– Kai kurios Europos šalys yra uždraudusios dėvėti hidžabus tam tikrose viešose vietose. Jūsų nuomone, ar tai tinkamas būdas skatinti moterų lygybę?

– Aš manau, kad kiekvienas žmogus turėtų dėvėti tai, ką nori. Nemanau, kad turėtume įstatymais reguliuoti, ką kam dėvėti. Tačiau kartu gali išreikšti savo nuomonę, kad nemanai, jog vaikai turėtų ryšėti skareles arba kad berniukai turėtų nešioti kepuraites mokykloje.

Bet, apskritai, nemanau, kad įstatymai turėtų reguliuoti, kaip rengtis. Išskyrus vieną atvejį – galima turėti įstatymą, draudžiantį slėpti veidą sporto varžybose ir kituose masiniuose renginiuose, kur galimi smurto prasiveržimai ir policijai reikia identifikuoti kaltininkus.

– Garsiausia Švedijos moteris šiuo metu turbūt yra Greta Thunberg. Ar esama sąlyčio taškų tarp moterų teisių ir aplinkosaugos?

– Manau, kad taip. Iš apklausų matyti, kad moterys aplinkosaugą iškelia aukščiau tarp savo politinių prioritetų nei vyrai. Tad turėtume didžiuotis, kad mergina iš Švedijos sugebėjo suburti milijonus jaunų žmonių kovai dėl klimato ir aplinkos. Manau, tai yra gerai.