Pasaulyje

2019.10.05 17:32

Navalnas – tarp pretendentų gauti Sacharovo premiją: ar jis vertas jos?

Ronaldas Galinis, LRT.lt2019.10.05 17:32

Tarp grupės pretendentų pelnyti Sacharovo premiją, kasmet skiriamą Europos Parlamento, šiemet pateko ir Aleksejus Navalnas, matomiausias Kremliaus kritikas. Jo kandidatūrą remia gausiausia EP frakcija, už ją aktyviai pasisako ir pastarai priklausantys Lietuvos konservatoriai. Bet kaip niekuomet netrūko A. Navalnu besižavinčiu, taip turi jis ir pakankamai kritikų – netgi prodemokratiškai nusiteikusioje Rusijos politikų ir aktyvistų stovykloje.

Europarlamentarė Rasa Juknevičienė, kalbėdama EP grupės posėdyje, prisiminė kokia kadaise svarbi buvo išorinė, kad ir simboliška, parama Sąjūdžiui. „Apdovanodami Aleksejų Navalną mes galime pasiųsti labai stiprią žinutę Rusijos žmonėms ir opozicijai, kad mes taip pat tikime, jog Rusija gali būti demokratiškesnė, skaidresnė, labiau europietiško stiliaus valstybė, kad viltis nėra prarasta“, – aiškino EP narė iš Lietuvos.

Už Rusijos aktyvisto kandidatūrą pasisako jos atstovaujama Europos liaudies partijos grupė, o nugalėtojas paaiškės po trijų savaičių.

A. Navalnas kartu su Michailu Chodorkovskiu ir Gariu Kasparovu yra geriausiai atpažįstami Rusijos opozicijos veidai Vakaruose. Tačiau pastarieji du, jau kurį laiką negyvenantys gimtinėje, negali lygintis su A. Navalnu nei populiarumu, nei rezonansu, kurį sukelia jų veikla. A. Navalnas su kolegomis sugebėjo suburti rėmėjų tinklą su štabais toli nuo Maskvos ir Sankt Peterburgo, istoriškai aktyviausių pilietinių centrų.

Nepaisant valdžios veikėjų korupcijos tyrimų ir į gatves išvestų tūkstančių, A. Navalnu žavisi ne visi. Pavyzdžiui, M. Chodorkovskis yra viešai pasakęs, kad jį kaip opozicijos veikėją palaiko, bet nemano, kad A. Navalno lyderystės modelis yra priimtinas, pridurdamas, jog kitas „caras-gelbėtojas Rusijai nereikalingas“.

VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto lektorius, politologas Vytis Jurkonis vidinių prieštarų nelinkęs sureikšminti. „Vieningos nuomonės Rusijos opozicijoje tikėtis turbūt nereikėtų – bet kokiu klausimu dėl jų tarpusavio susipriešinimo yra nuosekliai dirbama „skaldyk ir valdyk“ politika. Galų gale nuomonių spektras ir skirtumai yra tam tikras demokratijos indikatorius, skirtingai negu monolitinė pozicija“, – LRT.lt sakė jis.

A. Navalnas dažniausiai kalba apie Rusijos vidaus problemas, kur jo nuostatoms nesunkiai pritarimą gali rasti ir Vakarų politikai. Visgi užsienio politikos klausimais jis yra pelnęs kritikos, ypač iš Ukrainos ir Sakartvelo.

Dar 2008 m., tuomet nebūdamas pirmosiose opozicionierių gretose, A. Navalnas nereiškė nepritarimo Rusijos karo kurstymui Kaukaze, pritarė Abchazijos ir Pietų Osetijos nepriklausomybės pripažinimui, o Sakartvelo tuometį prezidentą Michailą Saakašvilį vadino „gruziniškuoju Hitleriu“. Rusijos karo su Sakartvelu fone A. Navalnas opozicijoje nebuvo, veikiau priešingai.

„Užsirašykite kas nors, kad nepamiršti: po to, kai subombarduosime Sakartvelą, reikia užsiimti Kosta Rika. Naglas diedas geltonu švarku išvyniojo visą pamoksla: nedrįskite vartoti žodžio „genocidas“ ir „etniniai valymai“. Svarbiausia, kad mūsų Genštabas ją rastų žemėlapyje. Nes prašaus ir pataikys į Panamą. Ten mūsų žmonės“, – stebėdamas diskusijas Jungtinėse Tautose prieš daugiau kaip dešimtmetį rašė A. Navalnas.

Jo dabar jau nebenaudojamame bloge galima rasti ir tokį sarkastišką įrašą, kuriame sakoma, kad Rusija turėtų pripažinti separatistinius regionus: „po kurio laiko jie (kartvelai – LRT.lt past.) susitaikys su neišvengiamybe. Supras, kad praeities nesugrąžinsi ir ims gyventi savo normalų gyvenimą. Pradės auginti vynuoges, dainuoti savas dainas, ganyti kalnuose asiliukus ar ką jie ten dar gano. Užsiims turizmo vystymu. Atkurs delfinariumą Batumyje. Sutvirtins naftotiekį. Nutrauks energetinę priklausomybę nuo Rusijos Federacijos. Pakels gyvenimo kokybę ir, galimai, gruzinai nustos šlaistytis šimtais tūkstančių po Rusiją ir liks namuose. Padarys daug gerų dalykų“.

A. Navalnui tuomet buvo 32-eji, dabar jis kalba švelniau. Šių metų liepą komentuodamas protestus Sakartvele, kilusius po įžūlaus Rusijos delegacijos elgesio per Tarparlamentinės stačiatikių asamblėjos renginį, opozicionierius apgailestavo, kad už konfliktą mokės paprasti rusai, mėgstantys keliones į Sakartverlą ir šios šalies gaminius.

Krymo aneksiją A. Navalnas vadina tarptautinės teisės pažeidimu, tačiau mano, kad regionas turėtų būti ne grąžinamas savaime, o jo priklausomybė būtų nuspręsta referendume. Tai gali būti paaiškinama paprastai: konstitucinių įgaliojimų vienašališkai perbraižyti valstybės žemėlapį Rusijos – tokios, kokią matyti norėtų ir Vakarai, t.y. demokratinės – prezidentas neturi. Nors ir už tokią A. Navalno poziciją, padailintą posakiu, jog „Krymas – ne buterbrodas su dešra“, kurį galima būtų dalinti šen ir ten, jis buvo smerkiamas.

To nepamiršti siūlo ir Vilniaus politikos analizės instituto ekspertas Marius Laurinavičius.

„Klausimas, kaip mes interpretuosime, kas Rusijoje yra opozicija, o kas yra režimo dalis. Taip, kaip aš suprantu, Aleksejus Navalnas yra režimo dalis, deja, aš tą turiu pasakyti. Kalbant apie premijos įteikimą, aš manau, kad Krymo klausimas turėtų būti esminis. Kritikuodamas Putiną jis yra sakęs, kad Krymu Putinas nieko nepasiekė, o žmonės Rusijoje dėl to tik kenčia, bet jis aiškiai sako, net ir per rinkimų kampaniją minėjo, kad dėl Krymo jis nieko nekeistų“, – LRT.lt sakė M. Laurinavičius.

Ne itin suprastas A. Navalnas liko ir tuomet, kai 2017 m. pareiškė, kad jeigu Vladimiras Putinas savanoriškai apleistų valdžią, jam ir jo šeimai galėtų būti suteikta teisinė neliečiamybė. To paties esą negalėtų tikėtis jo aplinkos žmonės, pavyzdžiui, premjeras Dmitrijus Medvedevas, nors A. Navalnas ir neabejoja, kad režimo architektas ir pagrindinis žmogus yra V. Putinas.

Anot M. Laurinavičiaus, Rusijoje yra labiau vertų Sacharovo premijos nominacijos žmonių, o jos įteikimas esą keltų klausimų dėl Vakarų nuoseklumo. „Yra daugybė žmonių Rusijoje, kuriuos mes turėtume remti, bet ar tikrai mano priešo priešas, kaip šiuo atveju Navalnas, tikrai yra mano draugas? Man tas principas gana keistas ir dažniausiai jis atsisuka prieš tuos, kurie juo vadovaujasi“, – pažymėjo pašnekovas.

V. Jurkonio manymu, į nominaciją ir galimą premiją A. Navalnui reikėtų žiūrėti kaip į simboliką, kuria parodomas dėmesys visai Rusijos opozicijai.

„Navalno asmuo daugiau yra besipriešinančios Rusijos, pilietinės visuomenės, kuri tikrai įvairi, simbolis. Tai ne tik Maskva ir Peterburgas, bet ir regionai, o ir politinis spektras taip pat pakankamai platus – vieni kovoja prieš korupciją, kiti aplinkosauginiais, treti – savivaldos klausimais. Su visa pagarba kitoms nominacijoms, bent jau mums, toji pokyčio galimybė, kurią Aleksejus Navalnas personifikuoja, yra šioks toks vilties spindulys, kad kitokia Rusija yra įmanoma“, – sakė V. Jurkonis.

Rusijos disidento Andrejaus Sacharovo vardu pavadinta premija kasmet skiriama žmonėms ar organizacijoms, kovojantiems prieš priespaudą, nepakantumą ir neteisybę. Šiemet tarp nominantų atsidūrė net keturios asmenybės iš Brazilijos – pernai nužudyta politinė aktyvistė ir žmogaus teisių gynėja Marielle Franco, aplinkosaugininkė ir žmogaus teisių gynėja Claudelice Silva dos Santos, Kajapų genties vadas Raoni Metuktire, pasižymėjęs Amazonės miškų naikinimo priešininkas, ir iš Brazilijos pasitraukęs LGBT aktyvistas, buvęs kongresmenas Jeanas Wyllys.

Be jų EP svarstys Ilhamo Tohti, uigūrų teises Kinijoje ginančio ekonomisto, ir penkių studenčių iš Kenijos, padedančioms mergaitėms, kurios patyrė apipjaustymą, kandidatūras.

Laureatas bus paskelbtas spalio 24 d. Praėjusiais metais premija įteikta Ukrainos režisieriui Olehui Sencovui, neseniai paleistam iš įkalinimo Rusijoje.