Pasaulyje

2019.09.27 13:11

Samantha Smith ir Katia Lyčiova: Šaltojo karo „taikos balandžiai“, vaikų diplomatiją pradėję iki Gretos Thunberg

LRT.lt2019.09.27 13:11

Kiekvieną penktadienį vietoje pamokų pasirinkusi vienišą protestą ant Riksdago laiptų, po metų ji tapo pirmųjų pasaulio dienraščių puslapių žmogumi – Gretos Thunberg istorija unikali, tačiau ji ne pirma mergaitė, tapusi įžymybe su misija keisti pasaulį.

1983 m. ištisa karta jau buvo gimusi ir subrendusi Šaltojo karo laikotarpiu – mačiusi Kubos krizę, karus Vietname ir Afganistane, girdėjusi Ronaldo Reagano kalbą apie „blogio imperiją“. Konfrontacija tarp JAV ir Sovietų Sąjungos, kurios ūkis, tiesa, vis labiau šlubavo ir kuri ginklavimosi varžybose jau pradėjo tolti užnugaryje, buvo tapusi dėsniu. Nepaisant televizijos ar laikraščių tarpininkavimo, abiejų šalių gyventojai apie vienas kitą visgi žinojo nedaug. Bet kelių metų eigoje dvi mergaitės gavo progą pamatyti daugiau negu didžiajai daliai jų tautiečių teko per gyvenimą, ir taip pat atpasakoti tai savo šalių auditorijoms.

10-metė Samantha Smith sumanė parašyti laišką naujajam SSRS vadovui Jurijui Andropovui po to, kai 1982 m. rudenį kalbėjosi su mama apie vaikui nelengvai perprantamus dalykus – Šaltąjį karą, ginklavimosi varžybas, „geležinę uždangą“. Jos mama po daugelio metų šią istoriją yra nupasakojusi BBC Rusijos naujienų tarnybai.

„Skaičiau šviežią „Time“ žurnalo numerį su Andropovo nuotrauka ant viršelio. Pasakiau Samanthai, kaip būtų gerai, kad jeigu jis turėtų kokių nors naujų idėjų, kaip Amerikai ir Sovietų Sąjungai sugyventi taikoje. (...). Tada ji man sako: o kodėl tau neparašius jam laiško. Aš jai, žinoma, nepagalvojusi atsakiau: imk pati ir parašyk“, – prisiminimais 2010 m. dalijosi Jane Smith.

Mergaitė po kurio laiko grįžo su laišku, kuris iš Manchesterio Meino valstijoje iškeliavo į Kremlių. Bet J. Andropovas jos susirašinėjimo draugu netapo, į šį laišką neatsakė. Jame S. Smith išguldė paprastus, tačiau svarbius klausimus.

„Mano vardas Samantha Smith, man 10 metų. Sveikinu jus su naujuoju paskyrimu. Mane labai neramina, ar neprasidės tarp Sovietų Sąjungos ir Jungtinių Valstijų branduolinis karas. Jūs už karą ar ne? Jeigu prieš, tuomet, prašau, pasakykite, kaip ketinate užkirsti kelią karui. Jūs, žinoma, neprivalote atsakyti į šį klausimą, bet aš norėčiau žinoti, kodėl jūs norite užkariauti visą pasaulį arba bent jau mūsų šalį. Dievas sutvėrė Žemę, kad mes visi kartu galėtume gyventi taikoje ir nekariauti“, – rašė mergaitė.

Negavusi atsako, ji neatlyžo, o motyvavo ją ir tai, kad sykį jau buvo gavusi laišką ne iš bet ko, o iš pačios Anglijos karalienės Elžbietos II, pamačiusi pastarąją vizito kaimyninėje Kanadoje metu ir šiai parašiusi. Tebūnie laiškas ir nebuvo pačios monarchės ranka rašytas, o sukurtas jos kanceliarijos, bet mergaitę tai įkvėpė. Taigi nieko neišgirdusi iš J. Andropovo, ji parašė antrąjį laišką, šįkart – SSRS ambasadoriui JAV Anatolijui Dobryninui, kuriame ji pasiteiravo, ar valstybės galva ketina atsakyti į jos klausimus.

Kažkurioje SSRS diplomatijos ar valdininkijos grandyje susivokta, jog galima sukurti istoriją, iš kurios bus naudos. Ir taip 1983 m. balandžio 25 d. laikraštyje „Pravda“ išspausdinamas J. Andropovo atsakymas Samanthai, akimirksniu pastebėtas ir išverstas amerikiečių žiniasklaidos.

„Man atrodo – sprendžiu iš laiško – kad tu esi drąsi ir sąžininga mergina, panaši į Bekę, Tomo Sojerio draugę“, – prasideda J. Andropovo atsakymas. Po to jis rašo, kad JAV ir SSRS kartu kovojo Antrame pasauliniame kare, kad jo šalis nori gyventi taikoje su tokia didžia šalimi kaip Jungtinės Valstijos. Ir kad kviečia Samanthą apsilankyti Sovietų Sąjungoje.

Andropovo taip ir nesutiko

Būta manančių, kad Sovietų Sąjunga nusprendė ne šiaip pasinaudoti mergaite kaip viešųjų ryšių įrankiu, bet ir užverbavo jos tėvus. J. Smith teigimu, SSRS diplomatai susisiekė su ja netrukus po J. Andropovo kreipimosi, kad suorganizuotų kelionę. Savų patarimų šeimai turėjo ir amerikiečiai, bet trukdyti neketino.

Nors pirmoji tokia viešnia, S. Smith ir šeima, kaip ir visi Vakarų turistai, buvo visur lydimi saugumo pareigūnų. Mergaitė aplankė Lenino mauzoliejų, į kurį buvo įleista be eilės, susipažino su pirmąja moterimi kosmose Valentina Tereškova, padėjo gėlių prie Nežinomo kareivio kapo – šeima dar JAV buvo Valstybės departamento instruktuota, kad Šaltojo karo etiketui tai neprieštarauja. Po Maskva važinėjusi valstybiniu automobiliu ir apgyvendinta presitižiniuose viešbučiuose, kiek tikresnį Sovietų Sąjungos vaizdą S. Smith turėjo progą pamatyti „Arteko“ pionierių stovykloje Kryme, mat saugumiečiai stovykloje jos nelydėjo, bent jau ne viešai. Tiesa, J. Andropovo, kurio sveikata vis labiau prastėjo ir trukdė eiti vadovaujančias pareigas, ji taip ir nepamatė – teisintasi dideliu užimtumu.

Kaip rašė moterį pakalbinusi Rusijos naujienų tarnyba, J. Smith iki šiol mano, kad jei Kremlius ir mėgino pasinaudoti mergaite, nuo to niekas esą iš tikrųjų nenukentėjo, veikiau priešingai. Amerikiečių žurnalistai apie S. Smith, greitai pripratusios prie kamerų ir dėmesio, atsiliepė palankiai, bet jos tėvus kartais kritikavo.

„Miami Herald“ rašė: „Niekas neneigia, kad Samantha Smith elgėsi oriai ir nuoširdžiai, tipiškai jaunai amerikietei. Tuo ji nusipelnė susižavėjimo. Tačiau to paties negalime pasakyti apie Jane ir Arthurą Smithus, leidusiems savo dukra Kremliui žaisti kaip pėstininke“.

Laikraštis priminė, kad kol Smithams buvo rodomas socializmo eksperimento fasadas, kruopščiai atrinkus, ką pamatyti galima, o ko ne, daugybės žmonių gyvenimas nesikeitė, o jame buvo gausu nepritekliaus ir teroro. Po S. Smith sėkmės gavus atsaką iš J. Andropovo, pastarajam laišką parašė ir politinio kalinio Jurijaus Tarnopolskio dukra Irina, apie tai 1983 n. rasarą nemažai pasakojo ir JAV laikraščiai. Buvo pranešama, kad Irina sužinojo apie Samanthą ir kreipėsi į SSRS lyderį prašydama paleisti iš įkalinimo jos tėvo ir leisti šeimai išvykti į Izraelį. Po daugelio metų J. Tarnopolskis prisipažino, kad jo žmona iš tiesų įkalbėjo dukrą parašyti laišką – tikėtasi ne tiek to, kad bus padėta jam pačiam, bet kad apie politinių kalinių sąlygas plačiau išgirs Vakarai.

Mirtis ir sąmokslo teorijos

Po kelionės į Sovietų Sąjungą, dėmesys mergaitei nenuslūgo. Ji tapo dažna viešnia televizijoje, ją kvietė filmuotis serialuose, netgi kalbinti Demokratų partijos kandidatus į prezidento postą. 1985 m. rugpjūčio 25 d. S. Smith kartu su tėvu nedideliu lėktuvu skrido iš Bostono, grįžo iš serialo „Lime Street“ filmavimų, tačiau namų Meino valstijoje nepasiekė – nesuvaldžius besileidžiančio lėktuvo, jis sudužo.

Netruko atsirasti spekuliacijų, kad S. Smith mirtis nėra nelaimingas atsitikimas. Kaip rašo BBC Rusijos naujienų tarnyba, sovietų žiniasklaida tarp eilučių užsimindavo, kad tai galėjo būti nužudymas: lėktuvas buvo saugus, katastrofos priežastis neaiški, o šeimai neva buvo grasinta.

Interviu BBC Rusijai J. Smith sakė, kad neturi pagrindo abejoti tyrimo išvadomis, paskelbtomis Nacionalinio transporto saugumo komiteto. „Žurnalistai iš Rusijos dažnai manęs klausė, ar tikiu aš, kad aviakatastrofa buvo inscenizuota. Aš negaliu žinoti be abejonės, bet neturiu pagrindo manyti, kad įvyko suokalbis“, - sakė ji.

SSRS „atsakas“

Garsiai nuskambėjusi, tačiau kur kas paprastesnė, arba „sovietiškesnė“, buvo 11-metės Katios Lyčiovos istorija. Ji turėjo būti savotiškas atsakas S. Smith iš SSRS pusės, ir 1986 m. buvo atrinkta iš 6 tūkstančių kitų vaikų keliauti į JAV ir ten susitikti su prezidentu R. Reaganu.

K. Lyčiova atitiko pavyzdingos sovietinės mergaitės idealų profilį – buvo aktyvi pionierė, pirmūnė moksluose, nuo 4-erių mokėsi anglų kalbos, mokėsi menų mokykloje ir netgi buvo nusifilmavusi keliuose vaikiškuose filmuose. Ji pati, būdama jau suagusi, visada neigė, kad būti atrinktai jai padėjo garsūs giminaičiai, nes tokių ji tikino neturėjusi – mat sklandė gandai, kad Katia buvo ilgamečio SSRS užsienio reikalų ministro Andrejaus Gromyko proanūkė.

K. Lyčiova galbūt nebuvo pirmoji rusaitė, apsilankiusi „McDonalds“ greito maisto užkandinėje, bet tikrai buvo vienintelė mergaitė iš SSRS, spaudusi ranką JAV prezidentui. Tiesa, kas darė didesnį įspūdį toli namuose likusiems jos bendraamžiams, nežinia.

„Katia mums atidarė langą į kapitalizmo pasaulį. Po jos kelionės į JAV mūsų mokykla užplūdo amerikiečių delegacijos. Jos atvežė mums šūsnis amerikiečių vaikų laiškų. Mes rašėmė atsakymus“, – prisiminė Ana Černina, sovietų „taikos balandžiu“ valstybinės propagandos pramintos K. Lyčiovos bendramokslė. BBC Rusijos naujienų tarnybai ji pasakojo kartą gavusi iš savo susirašinėjimų draugės dovanų – ikonišką lėlę „Barbę“.

Ana sako, kad visi vaikai mokykloje pavydėjo Katios sėkmės, dažniausiai dėl materialinės gerovės, kurią tuomet, prasidėjus „Perestroikai“, galėjo jau laisviau matyti esant kitapus vandenyno. „Kodėl mes visi norėjome būti kaip Katia? Mes visi norėjome nukeliauti į Ameriką. Norėjome užeiti į tenykštę parduotuvę, nusipirkti sau ryškių daiktų, tušinukų, trintukų“, – pasakojo ji.

K. Lyčiovos pėdsakas Šaltojo karo istorijoje nebuvo toks ryškus kaip S. Smith, tačiau jos likimas susiklostė kur kas laimingiau. Rusijos leidiniui „Kommersant“ ji 2006 m. sakė ne itin mėgstanti prisiminti šį savo vaikystės epizodą. „Galbūt dėl to, kad tuomet nuo manęs niekas nepriklausė, o štai paskui aš pradėjau viekti tai, kas mane iš tikrųjų domino“, – sakė tada jau 32-ejų Jekaterina Aleksandrovna.

Iš TV ekranų dingusi taip pat netikėtai, kaip ir juose atsiradusi, kai tai buvo reikalinga sovietų viešųjų ryšių strategams, ji kuri laiką gyveno Prancūzijoje, ten baigė mokslus, o 2000 m. grįžo į Rusiją.

Parengė Ronaldas Galinis

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt