Pasaulyje

2019.09.23 10:56

Aušvico muziejaus direktoriaus pavaduotojas: vėl matome atvirą neapykantą, kuriai trūksta pasipriešinimo

Justinas Šuliokas, LRT.lt2019.09.23 10:56

Antrojo pasaulinio karo metams grimztant į praeitį, išnyksta ne tik gyvoji atmintis, bet ir griūva fiziniai istorijos paminklai, tokie kaip Holokaustą menanti Aušvico koncentracijos stovykla. Tačiau galimybė prisiliesti prie realių daiktų, kuriuos rankose laikė arba pagamino koncentracijos stovykloje žuvę žydai, yra nepaprastai svarbus atminties išsaugojimo ir švietimo būdas, sako Aušvico-Birkenau valstybinio muziejaus direktoriaus pavaduotojas Andrzejus Kacorzykas.

Konferencijoje „Antrojo pasaulinio karo istorinė atmintis“ Vilniuje dalyvavęs A. Kacorzykas įsitikinęs, kad Holokausto patirties apmąstymas ir priėmimas yra ir visada bus nuolatinis iššūkis europiečiams.

– Jeigu iš visos Aušvico muziejaus ekspozicijos reikėtų išrinkti tik vieną objektą, kuris perteiktų Holokausto patirtį, kas tai būtų?

– Oho. Man asmeniškai tai būtų pora batelių, kuriuos pagamino viena iš Aušvico stovyklos kalinių. Jie yra tokio dydžio, kad telpa ant delno. Muziejui juos prieš kelerius metus perdavė Bat-Sheva Dagan iš Izraelio.

Šiuos batelius pagamino jos draugė, kuri kalėjo Aušvice. Perduodama batelius, ji jai pasakė: „Tegul jie nuveda tave į laisvę.“

Bateliai pagaminti iš medžiagų, kurias buvo galima gauti stovykloje, ir jie simbolizuoja viltį. Stovyklos kaliniai irgi turėjo vilties.

– Kaip bėgant laikui keičiasi Holokausto prisiminimas?

– Žinoma, jis keičiasi. Ne tik mokymas apie Holokaustą, bet ir jaunų žmonių pažiūros. Praėjo daug laiko ir lieka vis mažiau gyvų liudytojų. O ir likę labai retai gali susitikti su jaunais žmonėmis ir kalbėti apie Holokaustą. Perėjimas nuo gyvos atminties prie institucinės atminties yra gana sudėtingas.

Mūsų švietimo veikla remiasi vieta. Aušvicas tai yra vieta, kur viskas įvyko, ir ji yra autentiška. Istorija apie batelius yra viena iš tūkstančių, kurias galime papasakoti savo turimais eksponatais.

Aušvico muziejus – tai ne tik didžiulė teritorija, 150 pastatų, dujų kameros, krematoriumas ir 13 kilometrų tvoros, bet ir tūkstančiai daiktų, kurie buvo atimti iš kalinių. Ir apie 1000 užrašytų liudijimų.

Visa tai sudaro autentišką, istorinę erdvę, kuria mes ir remiamės.

Aušvico muziejų kasmet aplanko milijonai lankytojų ir jiems svarbu prisiliesti ir pamatyti realų daiktą ir suvokti, kad tai nėra vien tik simbolis.

– Tačiau šie daiktai ir pastatai metams bėgant griūna. Ar tenka ieškoti kompromisų tarp autentiškumo ir išsaugojimo? Ar gali tekti atstatyti Aušvicą?

– Ne, neturime tikslo atstatyti Aušvicą, mes tik bandome išsaugoti autentiškumą ir nuolat renkame archyvinę medžiagą, susijusią su Aušvicu, gauname naujus dokumentus.

Vienas iš mūsų principų – išsaugoti daiktą tokį, koks jis yra. Pavyzdžiui, jei norėtume užkonservuoti žvakidę, paliktume joje apdegusią žvakę, neįstatytume naujos. O radę batų pėdsakus žemėje stengiamės juos palikti.

Pavyzdžiui, turime 100,000 batų. Jie visi buvo nešiojami ir jei jie buvo suplėšyti, tokius ir palikome.

Kitas principas – stengiamės išsaugoti senus pastatus, bet ne visada tie barakai buvo statomi laikantis reikalavimų. Mūsų intervencija gali būti tik tokia, kad pastatas nesugriūtų. Kai reikia sustiprinti tam tikrus elementus – stogą ar sieną – naujas elementas atsiranda tik tada, kai reikia.

– Kaip jūsų šalyje prisimenamas Holokaustas – kaip Lenkijos tragedija ar tragedija, kuri tiesiog įvyko Lenkijoje?

– Aš labai norėčiau, kad švietimas apie Holokaustą neapsiribotų vien tik istorijos mokymu, nes tai yra žymiai platesnis klausimas. Mums svarbu, kad tai – viena iš žmonijos ir konkrečių žmonių patirčių.

Pirmosios Lenkijoje koncentracijos stovyklos įkurtos siekiant sunaikinti lenkų elitą, į stovyklą pateko jauni žmonės, kurie priešinosi nacių okupantams. Bet 90 proc. stovyklos kalinių buvo žydai.

Mes stengiamės mokyti taip, kad nepamirštume, jog tarpukario Lenkijoje gyveno įvairių tautybių žmonės ir 10 proc. jų sudarė žydai.

– Ar dabartinės Lenkijos Vyriausybės politika ir nuostatos neapsunkina pastangų sąžiningai kalbėti apie istoriją?

– Manau, kad ne. Lenkijos istorijos politika gana stabili, mes turime ir turėjome palaikymą iš kiekvienos naujos Vyriausybės. Esame pavaldūs Lenkijos Kultūros ir nacionalinio paveldo ministerijai ir net galiu pasakyti, kad šiuo metu ruošiamės naujos Tarptautinio edukacijos apie Aušvicą ir Holokaustą centro būstinės atidarymui.

Mūsų laukia didelis darbas paaiškinti žmonėms, kad tarpukario Lenkijoje gyveno daugiakultūrė visuomenė – ir tai buvo tiesiog nuostabi visuomenė. Pavyzdžiui, mano kartos ir mano vaikų kartos atstovai suvokia, kad mums dabar labai trūksta visko, kas susiję su žydų kultūra, žydų tradicija.

– Pastaruoju metu kalbama apie Europoje stiprėjantį antisemitizmą. Ar pastebite tokį reiškinį?

– Taip. Matome atvirą neapykantą, kokios nebuvo dar prieš keletą metų, ir mums trūksta pasipriešinimo šiai neapykantai. Tarkim, dalykai, kokių nebuvo galima pasakyti prieš metus ar dvejus, dabar girdimi vis dažniau – ir tam nesipriešinama.

Manau, kad mes matome neapykantos augimą, ir tai susiję su tuo, kad kartais trūksta supratimo. Jūs kalbate lietuviškai, aš – lenkiškai, kitas žmogus – vokiškai ar prancūziškai ir tai nėra trūkumas, mums netrukdo pažinti vienas kitą.

Labai svarbu pažadinti pozityvų susidomėjimą pasauliu, neužsidaryti, nemanyti, kad esame geriausi.

– Ar, jūsų manymu, Vidurio ir Rytų Europos tautos susitaikė ir priėmė savo vaidmenį Holokauste?

– Manau, kad mūsų laukia didelis darbas. Mes nuolat bandome susidoroti su šiuo įvykiu, susiduriame su daugybe iššūkių ir sunkumų – ir visada turėsime. Bet yra tik vienas kelias – švietimas, nes nėra kito kelio pažinti Holokaustą. Mums, europiečiams, tai yra iššūkis, kurį priimame nuolatos. Bet kito kelio nėra, kad galėtume išlaisvinti naują energiją ateičiai.