Pasaulyje

2019.09.17 20:10

Ateities duženos. Apie 1989-uosius ir istorinį laiką

Hakan Forsell, „Kultūros barai“2019.09.17 20:10

Anachronistinis postkomunistinio pasaulio apsireiškimas sužavėjo vakariečius, apsilankiusius Rytų Europoje po 1989-ųjų. Rytai pateikė paveikslą ateities, kurios „niekada nebus“. „Tikrosios“ Europos ieškotojai netrukus pamiršo ilgus totalitarizmo dešimtmečius.

Įvykis, data. Trumpa akimirka tarp smurto ir išlaisvinimo – pasaulis suklumpa, praranda pusiausvyrą ir atsigauna. Šią nepaprastą akimirką visi politiniai pokalbiai susilieja vienam taške. Netrukus tam tikrą įvykį apipina naujos interpretacijos, lūkesčiai ir nusivylimai. Kartkartėmis jis, perpildytas tarsi balionas, atsiskiria nuo laiko ir vietos, keisdamas kursą, – tai priklauso nuo susiklosčiusių aplinkybių.

Tokie perversmai kaip 1989-aisiais Europos istorijoje nėra nauji. Trikdo atotrūkiai nuo praeities su ilgalaikiais padariniais, kurie sujaukia ateitį. Apėmusi euforija, sukelta pažadų, susijusių su staigiais, esminiais pokyčiais, netrukus tampa nuovargiu. Ko siekiama tomis revoliucijomis? Žvelgiant iš arti, jos atrodo kitaip – tiek klastingos, tiek ir išduotos. O kuo giliau žiūrima į praeitį, tuo kruopščiau kiekviena karta, atrodo, siekia demontuoti tai, ką paveldėjo.

Rusijos revoliucija truko septyniasdešimt tris dienas, taigi, viena diena ilgiau už Paryžiaus Komuną. Jeigu Komuna nebūtų buvusi paženklinta revoliucijos nesėkme, tai būtų nutikę tą akimirką, kai Leninas džiaugsmingai šventė priešais Žiemos rūmus.

Vis dėlto Komuna nebuvo nei „revoliucija“, nei „nesėkmė“, nepaisant kruvino jos numalšinimo. Tie, kurie už ją kovojo, ją rėmė, praleido daugiau laiko siekdami dirbti, negu dirbdami iš tikrųjų. Dauguma jų buvo amatininkai, kurie jautė pasitenkinimą, rasdami pritaikymą savo įgūdžiams, – kalviai, graviruotojai, pynėjai, medžio drožėjai... Įsigalint industrializacijai, galimybių pritaikyti savo amatą darėsi vis mažiau.

Paryžiaus Komunos kova ir ją paskatinusios idėjos būtent ir gynė teisę mėgautis savo darbo vaisiais. Komuna tapo veidrodžiu Rusijos revoliucionieriams, daugelis jos troškimų sutapo su rusų tikslais. Švęsti buvo ką, nes bolševikai pamatė, kad jiems pasisekė gerokai labiau.

Dramatiškų pokyčių laikai leidžia numatyti svarbius dalykus. Vis dėlto istorinį naratyvą pirmiausia reikia kruopščiai detalizuoti, visapusiškai apmąstyti, o jau tada taikyti. Tik tokiu atveju įžvalgos bus labiau pagrįstos, padrąsins aktyvistus, įkvėps stebėtojus, suteiks ateities vilčių. Nejau iš tikrųjų pamiršome, kad karas baigėsi 1989-aisiais? Tiesa, tai buvo Šaltasis karas, bent jau Europoje. Apėmęs taikos troškimas nugriovė Berlyno sieną. Bet išsivadavimo ir susitaikymo viltys sušvelnino prisiminimus, susijusius su komunizmo padariniais. Dėl kokių priežasčių norėta atmintį kuo greičiau įšaldyti, nuslopinant jos intensyvumą? Atmintis kliudė ne vien susijungti, bet ir neleido Rytams pademonstruoti, kad jie gali nepalyginamai daugiau, negu pasiekė netolimoje praeityje. Be to, nekaltiems ir smalsiems Vakarams tai suteikė galimybę tyrinėti Rytų turimus išteklius ir į juos investuoti.

*

Mūsų mąstymas apie ateitį priklauso nuo mūsų patirties. Europai po 1989-ųjų nebuvo aktualu, ką patyrė jos Rytuose gyvenę žmonės. O šie, susidūrę su paraleliniais, jų patirčiai svetimais reiškiniais, negalėjo tuo nesistebėti. Švedų žurnalistas Richardas Swartzas, trisdešimt metų dirbęs užsienio korespondentu Lenkijoje, Čekoslovakijoje, kai kuriose Baltijos šalyse, knygą „Kambarių tarnyba: pranešimai iš Rytų Europos“ (angl. Room Service: Reports from Eastern Europe) parašė, siekdamas priminti, kaip viskas „iš tikrųjų buvo“. Vis dėlto jo pastangos, primenančios Leopoldo von Ranke’s tikslus, atmieštos autoironišku neužtikrintumu – juk visi esame linkę atsiminimus beveik lygiomis dalimis atmiešti tuščiais prasimanymais ir iškraipymais. Vis dėlto kiekviename knygos skyriuje gąsdina tas pats vaiduoklis, fiziškai ir mentaliai persekiojantis pusę Europos gyventojų. O šiuo metu jau rizikuojame pamiršti arba iškreipti tai, kas yra Europos patologijos priežastis, – komunizmą.

„Kitą dieną kažkas (nepamenu, kas būtent) pasakė man, kad Praha yra jaukus ir gyvybingas miestas, pilnas švytinčių pastelinių spalvų. Kavinėse dirba net amerikiečių studentai su The Great American Novel. Vis dėlto tai nėra tiesa, visi žino, kad Praha – bespalvis miestas, kur gausu šunų ir statybų aikštelių. Jeigu jose apsilankysime naktį, vienintelis praeivis, kurį sutiksime, bus koks nors žmogus, pametęs namų raktus, vieniša, susvetimėjusi siela. Jeigu kas nors Prahoje ką nors rašo, tai virsta politiniais šūkiais, kaip antai „Amžinoji draugystė su Sovietų Sąjunga“.

„Kambarių tarnyba: pranešimai iš Rytų Europos“ – viena svarbiausių knygų, kurias perskaičiau 10-ojo dešimtmečio viduryje. Sulaukęs 26-erių, buvau ką tik persikraustęs į Berlyną. Daug kartų skaičiau šią knygą švedų kalba, o kai pasirodė vertimas į vokiečių kalbą, perskaičiau vėl, kad niekas negalėtų manęs apmulkinti. Rytuose viskas iš tikrųjų buvo kitaip. Tai akivaizdu nuo pat pirmųjų knygos puslapių.

Swartzas gerokai pavėluotai apeliuoja į Apšvietos palikimą, į Čekijos vedlių nuotaikas, į Bohumilo Hrabalo ir Václavo Havelo balsą. Tiesa, be abejo, egzistuoja. O eiliniai žmonės savo jėgomis, žinoma, gali pasiekti, kad įvyktų pokytis. Tačiau visuomenė ypač retais atvejais priartėja prie tiesos ir iš tikrųjų pasikeičia. Swartzas pasijuto nugalėtas, nes matė, kad niekas nieko neatsimins, netolima praeitis tiesiog išnyks iš kolektyvinio matymo lauko. Totalitarinio režimo dešimtmečiai ir pražūtingi tiek ekonominiai, tiek ekologiniai jo padariniai nublanks, vakariečiams entuziastingai atrandant tikrąją Europą.

*

Europa tebėra dalijama pagal tai, su kokia komunizmo patirtimi susidūrė jos gyventojai. Pasaulis skirstomas į žmones, kuriems socialistinė praeitis pažįstama iki kaulų smegenų, ir žmones, kurie ją smalsiai nagrinėja, lankydamiesi atitinkamose vietovėse, bent jau yra apie ją girdėję. Tokios greitos transformacijos pavyzdžių istorijoje dar nėra buvę – beveik pusę žemyno užimantis regionas staiga tapo malonia relikvija ir spėlionių objektu.

Nuo 10-ojo dešimtmečio tikroji Europa galėjo atrodyti išties viliojanti. Kraštovaizdžiai patrauklūs, investuojama į bendruomenės reikmes. Pilietis atsidūrė pačiame centre. Didžiausias augimas prieš Pirmąjį pasaulinį karą, sukurta jauki urbanistinė aplinka, o ekonominė ir asmeninė laisvė, iškovota 1989-ųjų pabaigoje, buvo papildyta šiuolaikinio pasaulio vertybėmis, tokiomis kaip komunikacija, atvirumas ir demokratija.

Staiga atsivėrė sienos. Jas kertančių žmonių srautai judėjo ne tik iš Rytų į Vakarus. Buvo nemažai tokių, kurie, nuoširdžiai išsiilgę Europos, keliavo iš Vakarų į Rytus. Žiūrėkite! – šaukėme vieni kitiems, žvalgydamiesi po miestus. – Tai, ką mes nugriovėme, čia tebestovi. Vis dar demonstruojamos senosios vertybės, kurias mes paslėpėme. Tai Europa, kurią būtina išsaugoti. Tai žlugusi ateitis, kuri niekada neateis.

Anachronizmas – puiki religija, kurios apraiškų atrodė apstu visur. Tai paskatino piligrimines keliones. Suteikė daugybę galimybių ir laisvės. Tik įsivaizduokite! – sakėme vieni kitiems, cituodami Margareth Thatcher ir Francį Fukuyamą, – juk alternatyva buvo visai čia pat, tiesiog ranka pasiekiama! Ir ji, priešingai, negu ateitis, netgi yra saugi.

1989-ųjų paveldui skirta daug ir kitų knygų. Kai imu jas nuo lentynos, per nugarą bėga šiurpuliukai. Anne’os Applebaum knygą „Tarp Rytų ir Vakarų“ (angl. Between East and West) įveikiau vienu prisėdimu. Autorė rašo apie savo keliones per pasienio teritorijas nuo Kaliningrado iki Stambulo daugiausia 1990-aisiais. Applebaum kartais atsigręžia į laikotarpį, kai 9-ajame dešimtmetyje tyrinėjo Sovietų Sąjungą. Užsienio studentai buvo griežtai tikrinami, privaloma iš anksto nurodyti maršrutą, gauti kelionių leidimus. Vis dėlto kartą sistemos apribojimai subliūško – traukinys iš Leningrado neplanuotai turėjo sustoti Lvove remonto tikslais. Keleiviams leista išlipti ir pasižvalgyti po Vakarų Ukrainos miestą, kadaise priklausiusį Lenkijai. Išlipusi iš traukinio, Applebaum pajuto, kad daro kažką slėpiningo. Ji pirmąkart peržengė pasienio ribą. „Apėmė jausmas, tarsi kažkas man sakytų, kad įmanoma peržengti paveikslo rėmus.“

Bevaikštinėdama atsidūrė kapinėse. „Visur aplink mane vienas šalia kito atsitiktine tvarka suguldyti kūnai buvo tūkstančiai painios Lvovo istorijos paminklų.“ Nuo vieno antkapio nušlavusi lapus, nurovusi piktžoles, pamatė inicialus „K. K.“, reiškiančius Kaiserlich und Königlich (Imperatoriška ir karališka). Tai Austrijos-Vengrijos imperijos simbolis. Čia buvo graikų katalikų, stačiatikių kryžiai ir naujesni sovietų kapai, pažymėti raudonomis žvaigždėmis, akmenys su tekstais, kuriuos laiko tėkmė pavertė neįskaitomais, tačiau išgraviruotos poetiškos raudotojų pozos liudijo, kad šiuos žmones ištiko neišvengiama mirtis. Visi mirusieji suguldyti vienas šalia kito laidojimo vietoje, saugančioje daugybę istorijos paslapčių, tačiau viskas nugramzdinta„niūriame sovietiniame kraštovaizdyje, vadovaujantis primestais apribojimais“.

Tai viena iš archetipinių Europos vietų, atsivėrusių po 1989-ųjų. Pamečiau jų skaičių, kai ir pats klajojau po stačiatikių, katalikų, liuteronų kapines, musulmonų, žydų laidojimo vietas, patirdamas galingą nežemišką įvairovės jėgą. Atsidūręs tarp užmirštų mirusiųjų, jauti, kaip tau po kojomis sprogsta nauji atminties pumpurai.

*

1871 m. liepą Williamas Morrisas, vaikščiodamas po Snaefellsnes Islandijoje ir lauko pakraštyje pastebėjęs padrikas lavos uolas, prisiminė „pusiau nugriautas barikadas Paryžiuje“.

Tuomet Paryžiaus Komuna jau artėjo prie pabaigos. Morrisas rašė žmonai Jane’i, kad prisiminimai apie šį įvykį jam tapo svarbesni, kai apsilankė Islandijoje, nors jis menkai įsidėmėjo tai, kas vyko pavasarį. Vis labiau žavėdamasis Islandija, teigė atradęs šalį, „kuriai trūksta visų matomų komercializmo aspektų“. Gėrėjosi, matydamas šį „paralelinį pasaulį“ savo akimis, ir padarė natūralią išvadą, kad jis yra atitikmuo to, už ką kovojo komunarai.

Morrisas, žinoma, buvo romantikas. Viduramžiška Islandija atitiko jo viziją, kaip viskas galėtų būti, o Paryžiaus Komuna, kurios aktyvistai, nuteisti mirties bausme, buvo ką tik sumesti į masines kapavietes, – tai kitas pavyzdys, kaip gali susiklostyti įvykiai. Morrisas šį minčių eksperimentą pavadino „parabole“. Parabolė nėra pasakojimas apie praeitį, veikiau būdas ją atverti, kaip atveriame įrankių dėžutės dureles, siekdami patikrinti realias pokyčių galimybes, o pasitelkdami viltis, puoselėtas praeityje, suteikiame struktūrą dabarties poreikiams.

Viena iš Morriso parabolių buvo Paryžiaus Komuna. Jis laikė ją „pavyzdine sugestija“, kurios įgyvendinti, pasirodo, neįmanoma, bet ji vis dėlto gali gyvuoti kaip prisiminimai, kaip sektinas pavyzdys ir ateities lūkesčiai.

*

Mes įsigudrinome pavėluoti, o galbūt kaip tik suspėjome laiku. Keliavome po praeities miestus ir kaimus, kur betono plokštės, rąstai, įdubę stogai, apgriuvusios tvoros, geležinkelių bėgiai susiliejo į pilką skurdo masyvą, kuris stūksojo, trokšdamas išvysti kitokį pasaulį. „Pilkųjų vadą“, kaip poetiškai Andrzejus Stasiukas savo romane „Galicijos istorijos“ (angl. Tales of Galicia) pavadino komunizmą, mes pastebėjome iš karto, bet jau pasitraukusį į kampą, todėl matėme tik jo nugarą. Jis niekada nerodė tikrojo savo veido, bet buvo lengva sekti jo pėdsakais.

Ką mes žinojome apie komunizmo realybę? Nieko. Mus viliojo tokie dalykai kaip nuosėdomis aptraukti akvariumai, sausakimšos bažnyčios. Susispaudusių, vienas prie kito prisiglaudusių parapijiečių balsai skambėjo unisonu – šis vaizdas labai skyrėsi nuo tuščių, nuobodžiaujančių bažnyčių, kokias matydavome vaikystėje.

Tai, ką atradome, buvo ne komunizmas, tai buvo kažkas, atėjęs iš tolimos praeities. Žemiau, po visais šiais sluoksniais, Europa buvo sveika. Griuvus Berlyno sienai 1989-aisiais, tai, ko nesąmoningai arba slapčiomis laukėme, atsisuko į mus – tai buvo istorija pati savaime, tačiau visai ne ta, kurios mokėmės mokykloje ir už kurią gaudavome pliusus sąsiuvinio paraštėse. Tai buvo sulaužyta, desperatiškai liūdna, bet vis tiek viliojanti praeitis, gąsdinanti mirtimi, įgavusi žmonių pavidalus ir net įrėpliojusi į devyniolikmečio lovą, kai šis su kuprine ant pečių pirmąkart keliavo į Rytus – per Zasnicą Budapešto link.

Keliauti po šią atgaivintą Europą anaiptol neatrodė įmanoma taip, kaip esame įpratę, nes jos istoriškumas pavertė ją specifine terpe, per kurią turėjome pereiti, o ji tarsi priešinosi, lėtindama mūsų žingsnius. Teko taikstytis su kvapais, įsigeriančiais į drabužius, ir su keistai netvirtu pagrindu po kojomis.

Mes, švedai, pakavome lagaminus, kad ano amžiaus 10-ajame dešimtmetyje nukeliautume kur nors į Vidurio Europą, tačiau klydome, manydami, kad mūsų pačių šalis yra viso labo bendruomenė, neturinti istorijos. Tai buvo klaida, nors teiginys „Mes, švedai, neturime istorijos“ yra standartinis nacionalinis prisistatymas. Vis dėlto tiesa, kad tokių istorinių įvykių, kurie įvaro į kampą, užgaišina ir apvagia, iškreipia žmonių gyvenimą, mes nepatyrėme. Bent jau patys taip galvojome (žinoma, tam tikrą slegiančią patirtį turėjome, tačiau jos pobūdis buvo visai kitoks, ir prireikė laiko, kad tą suprastume).

*

Grumtynės, paskatinusios 1989-ųjų įvykius, buvo konstruktyvios. Priešingai negu per ankstesnes Europos revoliucijas, siekta ne tiek sunaikinti praeitį, kiek sukurti kažką naujo. Pilietinę bendruomenę. Dauguma to meto lyderių – Václavas Havelas, Lechas Wałęsa, Adamas Michnikas, Marianne Birthler – išreiškė norą kurti. Postsocialistinė transformacija, kaip vėliau paaiškėjo, neturėjo nei aiškios pradžios, nei apibrėžtos pabaigos. Nepaisant demokratizacijos, privatizavimo, atkūrimo ir Europos Sąjungos plėtros, durų į praeitį vis tiek nebuvo galima užtrenkti. Didysis Europos integracijos projektas priminė palapinę, kurios suplėšyta drobė amžinai plaikstysis vėjyje.

Kadangi viena po kitos užgriuvo globalinės problemos (finansinė krizė, pabėgėlių antplūdis), glaudesnė Europos integracija neprasidėjo. Priešingai – ėmė vertis spragos. Baigiantis 10-ajam dešimtmečiui, Europos integracija tapo dideliu iššūkiu. Žvelgiant iš estetinės perspektyvos, anachronistinę Rytų ir Vidurio Europos dvasią vertėjo saugoti bet kokia kaina. Griuvus sienai, atsiskleidė parabolė – galimybių audinys, dėl kurio kilo pavojus pasiklysti paraleliniame tikrovės pasaulyje. „Mes iš tiesų net nesvarstėme, ar europietiškas liberalumas reiškia tikrą laisvę, – sakė Andrzejus Stasiukas 2002 m., laikraščiui „Gazeta Wyborcza“ duodamas interviu. – Aš nenoriu tokio liberalizmo, kuris įsivyrautų Europoje ir taptų dar viena ideologija, dominuojančia kitų atžvilgiu. Nepaisant visų išlygų, bijau, kad Europą ištiks būtent toks likimas. Būtų apgailėtina, jeigu Europa taptų homogenišku mišiniu ir daugiau negalėtume atskirti Rytų nuo Vakarų.“

Kai tampa svarbiausia suprasti Europą, geografija galbūt lemia mažiau negu vaizduotė, nors jos abi, pasak Stasiuko, susijusios taip artimai tarsi pamišimas ir sveikas protas. Galbūt Europa yra pasmerkta likti taip ir nebaigtu projektu? Ar tai reikštų prarastą malonę (Coup de grace), ar paguodą? Ar tai bus tiesiog atviras pasienio ruožas tarp realių vietovių, nes didžiuliai lūkesčiai buvo paremti klaidingais skaičiavimais? Šiaip ar taip, srovės pirmiausia susilieja požeminiuose vandenyse, prieš nutekėdamos į jūrą.

Po 1989-ųjų Rytai ir Vakarai skyrėsi tiek geografijos, tiek moralės požiūriu. Be to, naujos ribos giliai įsirėžė tarp kartų, dar giliau – tarp skirtingų ambicijų ir pasaulėžiūrų.

*

Į Berlyną pirmąkart atvykau 1994-aisiais. Kurį laiką tas miestas buvo viskas, ką turėjau. Man trūko daugelio dalykų, įskaitant pinigus ir tinkamus ateities planus. Vis dėlto anuomet nuoma ten beveik nieko nekainavo, tad neturėjau dėl ko nerimauti, galėjau mėgautis daugeliu dalykų, be to, turėjau tiek laiko, kiek tik norėjau. Tai buvo visiškai nerūpestingas gyvenimas, net pats nustebau, kad jis taip smarkiai skyrėsi nuo vangaus knyginio mano gyvenimo ir pernelyg brangių studijų Stokholme.

Tai buvo man tarsi urvas triušiui. Aš išnykau. Tyliai ir iš visur. Ir tai įvyko būtent tada, kai dar net nesuvokiau, kad noriu išnykti. Paprasčiausiai neįstengiau numatyti, kad tapsiu toks priklausomas nuo savojo triušių urvo. Verždavausi į tuos požemius keisčiausiu metu, kad pasisemčiau naujų įspūdžių. Tai buvo visapusiškos savirealizacijos metas. Vis dėlto kuo ilgiau tyrinėjau šią „pavyzdinę paralelinės tikrovės sugestiją“, tuo labiau jaučiausi patekęs į spąstus. Anachronizmo šarvai prastai oksidavosi. Aš įgijau prisiminimų. Pilkųjų vado niekada nebuvau sutikęs asmeniškai, tačiau daug apie jį girdėjau iš savo draugų. Savotiška atrama man tapo kitų žmonių patirtis. Tai buvo nauja geopolitikos rūšis. Kraštovaizdžiai čia smarkiai skyrėsi nuo visų mano anksčiau aplankytų vietų. Tai nebuvo mano gyvenimo dalis. Todėl klausiausi, ką pasakoja kiti.

Europa skliautas po skliauto man atsivėrė būtent per šiuos metus. Visų pirma Berlynas, Praha, Budapeštas, tada Lvovas ir Kijevas, praėjus keletui metų po karo – Zagrebas, Belgradas ir Sarajevas.

Pilkųjų vadui dar kartą pavyko ištrūkti. Šis veikėjas, anksčiau atrodęs neapsakomai banalus, dabar įgijo daugiau skiriamųjų bruožų ir funkcijų. Jis gali būti mokytojas ir tėvas, bet kartu yra policininkas ir žudikas. Dar aiškesnis, sakyčiau, sprogstamasis skirtumas egzistuoja tarp to, koks jis yra, būdamas valdžioje, ir tada, kai tampa taikiniu, kai yra sugriaunamas arba atvyksta į puotą pernelyg vėlai.

Dubravka Ugresic knygoje „Skausmo ministerija“ (angl. The Ministry of Pain) rašė: „Užtruks tik sekundę ar dvi, kol nauja minia pakils iš postkomunistinių krūmokšnių tarsi vaikščiojantis miškas, ir visi bus apsiginklavę savo gudriai pavadintomis daktaro disertacijomis.“

Seminarų auditorijose, konferencijose, savo biure nuolat susiduriu su žmonėmis, kurie yra įsitikinę: „Suprasdami praeitį, žvelgiame į ateitį.“ Pasak D. Ugresic, „net nelaimingiems atsitikimams reikia vadybos, nes be jos nelaimingas atsitikimas būtų tiesiog mirtinas praradimas“.

Viename D. Ugresic romano skyriuje pagrindinė veikėja, kroatų literatūros kritikė, ištremta į Amsterdamą, žiūri Philipo Kaufmano filmą, paremtą Milano Kunderos romanu „Nepakeliama būties lengvybė“. Iš pradžių ją smarkiai erzina gyvenimo komunistinėje Prahoje poetizacija. Eilinių komunistų kasdienybė paverčiama nuvalkiota kliše, o išsičiustijęs Danielis Day-Lewis panašesnis į čeką negu dauguma čekų. Vis dėlto iliuzija ilgainiui žlunga, o anachronizmo estetika daugiau nebeįstengia užgožti skaudžios patirties. Sovietams okupuojant Prahą, Juliette Binoche žiūri į ginklo vamzdį ir tą akimirką ji jau nėra aktorė. Viskas tampa autentiška. „Man atrodo, kad ten, ekrane, jie suvaidino ir mano asmeninę istoriją“, – pripažino Ugresic.

„Tiesiog pamiršk“, – svarsto jos romano pagrindinė veikėja. Tai leis sukurti naują pasaulį, pasitelkiant gražiausias svajones ir didžiausias melagystes. Gailestis ir užuojauta čia nepadės. Padėti gali nebent užmarštis. Pažeminimas ir skausmas verčia mus prisiminti.

Pamiršk! Įsitikink, kad pamiršai. Padaryk tai gyvenimo ir ateities labui.

Taip sako žmogus, kuriam anachronizmas niekada neteikė satisfakcijos. Tie iš mūsų, kurie atvyko šiek tiek per vėlai, pamatė jau tik šešėlius už Pilkųjų vado – mokytojo ir egzekutoriaus – nugaros, ir galėjo bet kuriuo metu pasitraukti iš žiūrovų būrio. Šiaip ar taip, užmarštis mus irgi gąsdina. Jaučiame, kad istorija suteikia Europai prasmę, esame sukurti iš jos, būtent ji yra toji terpė, kuria judame, net jeigu tai sulėtina tempą ir verčia mus dvejoti.

*

Dabar bendrauju su akademine grupe iš menų ir socialinių mokslų fakultetų. Dauguma užaugo Rytų Vokietijoje, Sovietų Sąjungoje ir Lenkijoje, yra maždaug dešimtmečiu jaunesni už mane, bent jau skaičiuojant pagal šioje žemėje praleistus metus, nors esama ir kitų būdų, kaip matuoti gyvenimo trukmę. Kai griuvo siena, jie buvo dar vaikai. Tai, ką prisimena, atrodo nepaprastai intensyvu, jų prisiminimai vaisingi ir sklidini mistikos. Jų jaunystėje pagrindiniai klausimai buvo susiję su praktinėmis, realistiškomis laisvės reikšmėmis. Ar laisvė yra įmanoma? Kaip tapti išsilavinusiam? Kaip šviesti visuomenę, jei vertybės taip greitai kinta?

„Jūs, švedai, niekada nebuvote sučiupti pusiaukelėje, niekada nebuvote įstrigę neutralioje zonoje, – kartą pasakė man per vakarienę. – Visada buvote aukščiau visų šių dalykų. Kaip angelai žvelgėte žemyn.“

Aš tada suvokiau, kad nustatytas periodizavimas gali nesutapti su svarbiausių pokyčių datomis, dėl jų galima diskutuoti, nuolatos jas peržiūrint. Pagal tai, kaip šie jauni žmonės patyrė Sovietų Sąjungos subyrėjimą, daug reikšmingesnis žymuo galėtų būti 1984-ieji. Būtent šiuo momentu jie iš tikrųjų tapo postsovietiniais. Pavyzdžiui, jeigu gimei prieš 1984-uosius, būdamas devynerių, galėjai tapti pionieriumi arba spaliuku, būdamas septynerių metų. Bet jeigu gimei vėliau, tau sulaukus šio amžiaus, minėtos organizacijos nebeegzistavo. Nebebuvo net jas įkūrusios valstybės.

Viena iš artimiausių mano draugių, rusų architektė, gimusi 1980-aisiais, neseniai papasakojo vieną savo vaikystės epizodą: „Atsimenu dieną, kai lioviausi stropiai lyginusi savąjį pionierės kaklaraištį. Man buvo 11 metų. Niekas išsamiau neaiškino, kad kažkas pasikeitė. Ir vis dėlto aš tai pajutau. Staiga tapo neįmanoma, kad pasiimčiau lygintuvą ir lyginčiau raukšles... Atrodė beprasmiška. Mama išbarė mane dėl tingumo. Bet po kiek laiko paskambinusi direktoriui pasakė, kad neateis į susirinkimą, tikriausiai to nedarys niekada. Pamenu, nugirdau ją tyliai klausiant: „Kokia to prasmė?“

Vertė Eglė Kirilauskaitė.