Pasaulyje

2019.09.14 18:26

Juokauti į tamsą, kurioje negirdėti aido: kaip BBC radijas mėgino prajuokinti nacių Vokietiją

LRT.lt2019.09.14 18:26

Antrojo pasaulinio karo metais, norėdama pasiekti eilinius Vokietijos gyventojus, BBC Vokietijos naujienų tarnyba naudojosi satyra. Taip ji siekė sugriauti nacių valdomą Trečiojo Reicho žiniasklaidos monopolį.

1940-ieji, Londonas, vėlyvas vakaras. Tremtinys iš Austrijos Robertas Lucasas palinkęs prie rašomojo stalo. Kiekvieną naktį miestą siaubia bombų lietus, Adolfo Hitlerio armija šluoja Europą, o invazija į Angliją tapo realia galimybe, rašo BBC. Nepaisydamas apie antskrydį įspėjančių sirenų, ir, kaip pats teigė, aplink sklindančio „siaubingo karo mašinų triukšmo“, R. Lucasas dėmesį sutelkia į savo darbą – „kovoti už vokiečių sielas“. Jis rašo Trečiojo reicho piliečiams skirtos radijo laidos tekstą. Tačiau joje nebus aistringai prašoma, kad jie atgautų sveiką protą. Joje bus bandoma prajuokinti.

R. Lucasas BBC Vokietijos naujienų tarnyboje dirbo nuo tada, kai ji pradėjo veikti 1938 m. rugsėjį, pačiame Sudetų krizės įkarštyje. Nuo pradžių – tada, kai transliavo Neville`io Chamberlaino kalbos, kurią jis pasakė prieš pat pasirašydamas liūdnai pagarsėjusią Miuncheno sutartį, vertimą – jos tikslas buvo sugriauti nacių valdomą Trečiojo reicho žiniasklaidos monopolį.

Naciai negalėjo sustabdyti iš užsienio Vokietiją pasiekiančių radijo bangų, tačiau galėjo padaryti taip, kad priešų radijo stočių klausymas būtų laikomas nusikaltimu. Prasidėjus karui jie taip ir padarė. Sučiupti užsienio radijo stočių klausę asmenys buvo pasodinti į kalėjimus, o už naujienų skleidimą iš priešų kanalų buvo baudžiama mirties bausme. Įstatymams nepaklusti išdrįsę vokiečiai turėjo saugotis seklių ir bloga linkinčių kaimynų, todėl radijo klausydavosi palindę po antklodėmis.

Kai R. Lucasas pradėjo rašyti „Kapralo Adolfo Hirnschalo laiškus“ (vok. Die Briefe des Gefreiten Adolf Hirnschal), jis „nė nenumanė, ar jų Vokietijoje klausys bent penkiasdešimt žmonių“. Kaip vėliau pats sakė, jis kalbėjo „į tamsą, kurioje nebuvo girdėti jokio aido“. 1940 m. eteryje pasirodžiusi laida kartu su kitomis satyrų serijomis „Frau Wernicke“ (liet. Ponia Wernicke) ir „Kurt und Willi“ atskleidžia drąsų ir eksperimentinį požiūrį, kurio BBC Vokietijos naujienų tarnyba laikėsi dar pačioje susikūrimo pradžioje.

Kad pavyktų sėkmingai atremti kasdien skleidžiamą propagandą, trūko darbuotojų, įrangos ir geros organizacijos. Be to, tai buvo niekam nepažįstama erdvė. Radijas vis dar buvo ganėtinai naujas išradimas, o transliavimas priešui buvo visiškai nauja patirtis. Satyrinės istorijos kūrė nuotykių ir kūrybingumo dvasią. Tiesa, 1940-aisiais ore tvyrojo ir neviltis. „Gerai, mes irgi galim pabandyti“, – BBC pasakė R. Lucasui, kai šis parašė „Kapralo Adolfo Hirnšalo laiškus“.

Satyrinės programos priklausė nuo mažai tikėtino BBC, Didžiosios Britanijos propagandos pareigūnų ir vokiškai kalbančių tremtinių bendradarbiavimo. Viena vertus, Didžiosios Britanijos pareigūnai reikalavo, kad Vokiečių naujienų tarnybos skleidžiami pranešimai būtų kuo angliškesni. Tačiau taip pat reikėjo įsijausti į tai, ką išgyvena vokiečiai, už ką reikėtų dėkoti tremtiniams. Bet šie santykiai ne visuomet klostėsi lengvai. Į „priešą“ R. Lucasą ir kitus tremtinius dažnai būdavo žiūrima įtariai.

Pasiklydę vertime

Bandant suprasti keistą šių programų turinį, reikėtų atsižvelgti į tuometinį kontekstą. „Adolfas Hirnschalas“ yra pramanytų laiškų, kuriuos iš fronto linijos savo žmonai rašė vokiečių kapralas, serija. Prieš juos išsiųsdamas, pagrindinis veikėjas laiškus perskaito savo karo bičiuliui. Iš pažiūros Adolfas Hirnschalas yra atsidavęs „mylimam fiureriui“, tačiau jo lojalumą išreiškiantys šūkiai tokie dirbtiniai, kad jo tikslas iškart tampa aiškus – pademonstruoti nacių tuštybę ir melą. Pirmajame laiške, kai 1941 m. Rusijoje paskelbiamas karas, jis savo žmonai pasakoja, kaip iš leitenanto priėmė žinią, kad bus perkeltas prie Rusijos sienos:

Pašokau iš džiaugsmo ir pasakiau: „Pone leitenante, maloniai prašau leidimo išreikšti, kad esu nepaprastai laimingas, jog dabar su rusais palaikysime broliškus santykius. Negi mūsų fiureris 1939 m. nesakė, kad mūsų draugystė su Rusija yra nepakeičiama?“

A. Hirnschalas, prisidengdamas visiška ištikimybe fiureriui, atskleidžia A. Hitlerio su Sovietų Sąjunga vykdomos politikos veidmainiškumą. Šiuo metodu rašydamas „Frau Wenicke“ naudojosi ir Bruno Adleris – Vokietijos istorikas ir rašytojas, 1936 m. pabėgęs į Angliją. Pagrindinė šios istorijos veikėja yra tvirta, geros širdies, šneki, Berlyne gyvenanti namų šeimininkė, savo mologuose besiskundžianti dėl neteisybės, normavimo ir kasdienybės prieštaravimų karo metu. Supriešindama pseudo-naivų naciams reiškiamą palaikymą ir karo metų realijas, ponia Wenicke atskleidžia ir B. Adlerio tikslus. Pavyzdžiui, ponia Wernicke kartą paklausia draugės, kodėl ji tokia nusiminusi, ir staiga pati atsako į savo klausimą:

Tik todėl, kad tavo vyras turėjo uždaryti savo verslą, o tavo sūnus priklauso Vermachtui, kur jam jau labai atsibodo, ir tik todėl, kad tavo dukra Elsbetha turi antrus metus iš eilės atlikti privalomuosius darbus, ir todėl, kad, kaip tu sakai, nebeturi šeimos gyvenimo ir nesijauti laiminga?

Šių per radiją skambėjusių istorijų humorą išversti sunku ne tik iš vokiečių į anglų ar lietuvių kalbas, bet ir pritaikyti jas spaudai. Ir, žinoma, jos buvo sukurtos kitu laikmečiu.

Satyrinės propagandos vertybė nuo pat pradžių kėlė abėjonių. Tačiau, anot R. Lucaso, karo pabaigoje Vokietijos naujienų tarnybos klausytojai „užliejo juos padėkos laiškais“. „Londono transliacijos išgelbėjo mane nuo savižudybės tamsiausiomis Hitlerio karo dienomis“, – rašoma viename BBC archyvuose rastame laiške. „Ačiū BBC ir tik BBC už tai, kad suradau moralinės stiprybės netapti nusikaltėliu“. Daugumoje laiškų padėka buvo skiriama būtent satyrinėms programoms: „Jūsų skleidžiamas humoras nepakeliamą pavertė pakeliama“, – rašė vienas klausytojas. Kitas klausytojas radiją gyrė už tai, „kad puikiai suprato, kaip jaučiasi žmonės“.

Galbūt šie laiškai yra pakankamas įrodymas dvejojantiems, visai kaip dvejojo ir apie nacių žiaurumus išgirdęs Charlie`s Chaplinas, ar buvo moraliai priimtina iš jų juoktis taip, kaip kad jis darė „Didžiajame diktatoriuje“. Filosofas Theodore'as Adorno tvirtino, kad antifašistine satyra nepavyksta pavaizduoti realybės, arba, dar blogiau, ji ignoruoja ir trivializuoja nacių sukeltus žiaurumus.

„Kaip ir visose kitose tironijose, nacionalsocializme nebuvo nė lašo humoro“, – rašo R. Lucasas. Žvelgiant į praeitį, galbūt tai ir buvo didžiausia naujoviškų BBC Vokietijos naujienų tarnybos satyriškų programų sėkmė. Nes tai buvo sritis, kurioje naciai neturėjo ką pasiūlyti, tad ir negalėjo konkuruoti. Ir net jei absurdiškus ponios Wernicke ar Adolfo Hirnschalo monologus išgirdo palyginti nedaug vokiečių, net jei jie ir ne visada buvo labai juokingi, tai, kad jie kam nors buvo paguoda ir galbūt net leido sužinoti ką nors nauja, buvo įrodymas, kad R. Lucaso misija „kovoti už vokiečių sielas“ nenuėjo visiškai veltui.