Pasaulyje

2019.09.17 14:44

Vieniems didvyris, kitiems – išdavikas: Lenkijos maršalas, palikęs šalį sunkiausią valandą

Andrius Balčiūnas, LRT.lt2019.09.17 14:44

Edwardas Rydz-Smigly buvo vienas svarbiausių tarpukario Lenkijos politikų ir kariškių. Dėl pergalių karo lauke jis tapo antru svarbiausiu asmeniu Lenkijos respublikoje, tačiau Antrojo pasaulinio karo pradžioje vadovavo kariuomenei ir įsakė nekovoti su sovietais, o pats pasitraukė į Rumuniją. Dėl to šiandien jis prisimenamas prieštaringai. Rugsėjo 17 dieną minimos 80-osios Sovietų Sąjungos agresijos prieš Lenkiją metinės.

Iškilo kovose su sovietais

E. Rydz pasižymėjo gerais rezultatais dar mokykloje, vėliau rinkosi filosofijos ir istorijos studijas Krokuvos Jogailaičių universitete, mokėsi tapybos Vienoje ir Miunchene. Susidomėjęs karyba baigė Vienos karininkų mokyklą, o 1912 metais tapo vienu iš Lenkijos šaulių sąjungos įkūrėjų.

Pripažinimo jis sulaukė Pirmojo pasaulinio karo metu kovodamas 1-ojoje Lenkijos legionų brigadoje, kuriai vadovavo Juzefas Pilsudskis. Šie legionai buvo išardyti nariams atsisakius prisiekti ištikimybę Austrijai ir Vokietijai, o pats J. Pilsudskis buvo įkalintas Magdeburge.

Jo nurodymu E. Rydz buvo paskirtas vadovauti Polska Organizacja Wojskowa (POW) organizacijai, kuri bandė Lietuvoje surengti karinį perversmą, tačiau Lietuvos saugumo tarnyboms pavyko tam užkirsti kelią.

E. Rydz tapo žinomas slapyvardžiu Smigly (lenk. greitas, vikrus), kuris vėliau buvo oficialiai pridėtas prie pavardės. Jis ėmė dalyvauti politikoje, tapo socialistinės vyriausybės karo ministru.

Per 1919–1921 metų Lenkijos-sovietų karą, E. Rydz-Smigly kartu su Lenkijos kariais užėmė Vilnių, vėliau – Daugpilį, Kijevą – taip pat dalyvavo „Vyslos stebuklu“ vadinamame mūšyje, kai sovietų kariuomenė buvo sulaikyta prie Varšuvos.

Šis mūšis jį ypač išgarsino ir pelnė J. Pilsudskio pripažinimą, po karo jam suteiktas Lenkijos kariuomenės Vilniaus rajone generalinio inspektoriaus rangas. 1926 metais Lenkijoje kilus Gegužės perversmui, E. Rydz-Smigly parėmė maršalo Pilsudskio pusę ir iš Vilniaus rajono pasiuntė lenkų kariuomenės dalinius paremti prieš vyriausybę sukilusius karius Varšuvoje.

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) politologas Andžejus Pukšto portalui LRT.lt teigia, jog šiandien Lenkijoje šie E. Rydz-Smigly gyvenimo faktai yra žinomi, bet „lenkų sąmonėje jis nefukcionuoja kaip Vilniaus išlaisvintojas (nuo bolševikų), (...) jo didvyriškumas ir karjera prasidėjo vėliau“.

Pilsudskio įpėdinis

Paramos J. Pilsudskis nepamiršo ir 1929-aisiais, E. Rydz-Smigly paskyrė maršalo pavaduotoju visiems reikalams Rytuose. 1935 m. gegužę po Pilsudskio mirties, Lenkijos prezidentas ir Vyriausybė nominavo E. Rydz-Smigly tapti Lenkijos kariuomenės generaliniu inspektoriumi, t.y. suteikti jam aukščiausią karinį laipsnį, kuris sukurtas po 1926-ųjų perversmo.

Po Pilsudskio mirties vyko kova Lenkijos valdžios viršūnėje, prezidentas Ignacy Moscickis su R. Rydz-Smigly sutarė pasidalinti galia ir išstumti premjerą Walery Slaweką. „Daug kas matė jame tai, kad galėtų tapti Pilsudskio (palikimo) perėmėju. Nepabijokim to žodžio, naujuoju diktatoriumi“, – teigia A. Pukšto.

1935 m. liepos 15-ąją dieną E. Rydz-Smigly buvo suteiktas oficialus „Antrojo žmogaus valstybėje po prezidento“ titulas, o jau lapkričio 10-ąją – maršalo laipsnis.

„Lenkijoje po Pilsudskio mirties liko didelis vakuumas tiek tarptautinėje, tiek vidaus politikoje, ir kilo didelis blaškymasis politinio elito“, – nurodo A. Pukšto.

Netrukus prasidėjo ir oficiali informacinė kampanija, populiarinanti maršalą ir siekianti suformuoti įvaizdį, kad jis yra J. Pilsudskio įpėdinis bei palikimo tęsėjas. Namus ėmė puošti propagandiniai plakatai, buvo kuriamos dainos ir poezija. Dalis Lenkijos politikų ir visuomenės šioje kampanijoje įžvelgė naujojo maršalo savireklamą, siekimą jam pataikauti, tačiau karininkas buvo gerbiamas dėl savo pergalių kare.

Lenkijoje įkurta Nacionalinės vienybės stovykla (Obóz Zjednoczenia Narodowego, OZON), kuri prisidėjo prie E. Rydz-Smigly kulto kūrimo. „Ten matomi lenkiško fašizmo elementai. Tada buvo manoma, kad vienintelis būdas išsaugoti valstybę ir ją sustiprinti, tai gilinti lenkų nacionalizmą, ko nedarė Pilsudskis“, – teigia politologas A. Pukšto.

Pats J. Pilsudskis 1922 m. vertindamas Lenkijos karininkus gyrė E. Rydz-Smigly charakterio savybes – „valią ir charakterio jėgą“ bei vadovavimą kariniams daliniams, tačiau abejojo, ar jis turi pakankamai gebėjimų tapti vyriausiuoju ginkluotųjų pajėgų vadu.

„Tarpukaris buvo toks laikotarpis, tai būdinga visai Vidurio Rytų Europai ir net Vakarų Europai, kad kariškiai, generolai, vadai buvo kaip ir politinis elitas. Buvo 3–4 žmonės, į ką turėjo visa tauta orientuotis“, – sako A. Pukšto.

Ultimatumas Lietuvai

Tapęs kariuomenės vadu, E. Rydz-Smigly pradėjo įgyvendinti 6 metų planą modernizuoti Lenkijos ginkluotąsias pajėgas, tačiau stigo lėšų ir laiko įrengti gynybinius įtvirtinimus.

Jo aplinkoje dalis žmonių palaikė galimybę susitarti su nacistinės Vokietijos diktatoriumi Adolfu Hitleriu. Pats E. Rydz-Smigly laikėsi gana griežto kurso ir buvo vienas 1938 m. Lenkijos ultimatumo Lietuvai iniciatorių.

„Dėl vidinės politikos po Pilsudskio mirties labai radikalizuojasi lenkų nacionalistai, ir Vilniuje šitai buvo jaučiama. 1936-1938 metais vyko daug antisemitinių išpuolių, buvo persekiojamos tautinės lietuvių, baltarusių, ukrainiečių mažumos“, – sako A. Pukšto.

1938 m. kovo 16-ąją Lenkijoje organizuota manifestacija priešais Generalinį ginkluotųjų pajėgų inspektoratą, kur buvo skanduojami šūkiai „Vade, vesk mus į Kauną“, „Mes norime Lietuvos!“. Kitą dieną Lietuvai buvo įteiktas ultimatumas užmegzti diplomatinius santykius, Lietuva jį priėmė, o karinis žygis taip ir neįvyko.

Tokie patys šūkiai buvo skanduojami ir kovo 18-ąją Vilniuje vykusioje demonstracijoje, kai į miestą atvyko maršalas. Kai po nacistinės Vokietijos įvykdytos Lenkijos okupacijos internuoti lenkų kariai rado prieglobstį Lietuvoje, lietuviai Kauno gatvėmis vedamiems kariams pasišaipydami priminė šią skanduotę.

Pralaimėjo karą?

1939 metais Hitleris okupavo Bohemiją ir Moraviją, o Lenkija tapo apsupta iš visų pusių, išskyrus rytus. E. Rydz-Smigly nujautė, kad netrukus gali būti užpulta ir pati Lenkija, tačiau nesitikėjo agresijos iš Sovietų Sąjungos, kuri su nacistine Vokietija sudarė nepuolimo sutartį bei pasidalino įtakos sferomis.

„Šiaip pakankamai daug blaškymosi buvo jo politikoje. (...) Bet buvo labai sudėtinga išlaviruoti. Buvo dalis žmonių, kurie manė, kad reikia su Hitleriu bandyti tartis, dalis manė, kad Hitleris yra pagrindinis priešas, o Sovietų Sąjunga yra švelnesnis totalitarizmas“, – sako A. Pukšto.

1939-ųjų rugpjūtį E. Rydz-Smigly dalyvavo derybose Maskvoje, kur Vakarų šalys bandė įtikinti jį leisti per Lenkiją žygiuoti sovietų kariams, tačiau jis atsisakė tai padaryti.

Rugsėjo 1-ąją į Lenkiją įsiveržė nacistinė Vokietija, o E. Rydz-Smigly tapo vyriausiuoju Lenkijos kariuomenės vadu. Sostinę kartu su besitraukiančia Vyriausybe jis paliko rugsėjo 7-ąją, tačiau kariams įsakė ją ginti bet kokia kaina.

Maršalas laukė paramos iš Vakarų sąjungininkų – Britanijos ir Prancūzijos – tačiau netrukus iš rytų Lenkijos sieną kirto sovietinė Raudonoji armija. E. Rydz-Smigly suprato, jog gintis dviem frontais nebeįmanoma, įsakė kariams trauktis link Rumunijos ir nekovoti su agresore Sovietų Sąjunga. Dėl šio sprendimo vėliau jis sulaukė pasmerkimo.

„(Lenkijoje) jam priekaištaujama, kad jo iniciatyva Lenkija nesipriešino sovietams. Faktiškai, tokio lenkų–sovietų karinio fronto nebuvo. Ko gero, jis ir taip būtų pabėgęs, bet atrodo, kad tas pabėgimas buvo pernelyg ankstyvas“, – portalui LRT.lt nurodo A. Pukšto.

Rugsėjo 18-ąją E. Rydz-Smigly kartu su Vyriausybe pabėgo į Rumuniją, tai užkirto kelią Lenkijos oficialiam pasidavimui, leido tęsti kovą emigracijoje.

Tačiau vyriausiojo kariuomenės vado pasitraukimas buvo sutiktas kontroversiškai. Būdamas čia jis prisidėjo prie Lenkijos pogrindžio kūrimo, atsisakė vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų vado titulo ir kariuomenės generalinio inspektoriaus rango, kurį perėmė Wladyslawas Sikorskis.

Paskutinis interviu, kurį 1939 m. pavyko atlikti žurnalistui Melchiorui Wankowicziui, jis paaiškino savo sprendimą:

„Kuklių gynybinių įtvirtinimų mūsų vakariniame pasienyje kaina prilygo 18 mėnesių Lenkijos biudžetui, o tuo pačiu metu mes statėme įtvirtinimus rytuose. Kukliam ginklavimosi planui reikėjo 5 mlrd. zlotų. Ką man reikėjo daryti? Aš nesu ekonomistas, ministras Eugeniuszas Kwiatkowskis man pasakė, kad turime tik 180 milijonų. (...)

1939-aisiais pradėjome dalinę mobilizaciją. Tauta jos nekentė, daugiau kaip tūkstantis Silezijos gyventojų dezertyravo į Vokietiją. Mes negalėjome taip ilgai išlaikyti Lenkijos mobilizuotos, mums tai kainavo per daug. (...) Jie sako, kad aš bailys. Turėjau tris pasirinkimus: pasiduoti, nusižudyti arba leistis sugaunamas. Kautis buvo neįmanoma, nes su manimi buvo tik pusė kuopos. Nusižudyti būtų buvusi nesėkmė. Skristi į Varšuvą?“

Mirtis Varšuvoje

Nors Rumunijoje E. Rudzy-Smigly buvo internuotas ir vėliau slapta per prievartą laikomas Dragoslavele kalnų viloje, jam pavyko pabėgti.

Ėmė sklisti gandai, jog E. Rydz-Smigly gali mėginti grįžti į Lenkiją, tai kėlė premjero W. Sikorskio pasipiktinimą, mat šis buvo nusiteikęs prieš Pilsudskį ir jo šalininkus. Vis tik, nepaisydamas pasipriešinimo, E. Rydz-Smigly 1941 m. spalį slapta pasiekė Varšuvą ir norėdamas prisidėti prie pogrindinės kovos atsisakė savo maršalo rango, tapo paprastu kovotoju.

E. Rydz-Smigly netikėtai mirė nuo anginos sukelto širdies nepakankamumo 1941 m. gruodžio 2-ąją. Apie jo mirtį buvo pranešta Lenkijos gyventojams. Buvo palaidotas Varšuvos Powązki kapinėse, ant antkapio iškaltas jo kovos vardas – Adamas Zawisza. Šis paminklas čia stovėjo iki 1991-ųjų, o naujas paminklas su tikruoju maršalo vardu pastatytas 1994 metais.

Didvyris ar išdavikas?

Pats E. Rydz-Smigly 1941-ųjų rugsėjį rašytame tekste taip prisiminė 1939-ųjų įvykius: „Šiandien gyvename šviežiai jausdami pralaimėjimą, tokie patys kaltinimai kilo ir mūsų protėviams po padalijimų. Pergalės šviesoje visa kaltė ištirpsta, pralaimėjimo tamsoje net silpnybės ir klaidos ima prilygti nusikaltimams. Žmonės ieško kaltųjų, jie skelbia kerštą už savo nesėkmes.“

Sovietmečiu E. Rydz-Smigly buvo smerkiamas dėl kovų prieš sovietų karius 1919–1920 metais, kairiųjų politikų represijas 4 dešimtmetyje ir savo vaidmenį 1939-aisiais prasidėjus Antrajam pasauliniam karui. Vakaruose veikiant antipilsudskininkams susiformavo vaizdinys, jog E. Rydz-Smigly pabėgo iš kovos, neatsižvelgiant į sudėtingas to laikmečio aplinkybes, kai Lenkija buvo užpulta iš abiejų pusių.

Anot A. Pukšto, šiandien Lenkijoje E. Rydz-Smigly yra svarbus kraštutinių dešiniųjų pažiūrų žmonėms, tačiau svarbiausia tarpukario istorijos figūra išlieka J. Pilsudskis.

„Lenkijoje vieningos nuomonės apie jį neišgirime. (...) Palyginus su Pilsudskiu ir jo aplinka, E. Rydz-Smigly dar labiau stumtelėjo lenkų visuomenę į nacionalistinę prarają. Iš vienos pusės bandė stiprinti kariuomenę, todėl, ko gero, kaip karininkas gal ir yra vertas pagyrimo. Bet kaip politiką, kaip strategą, ne kažin kaip galima įvertinti“, – teigia politologas.