Pasaulyje

2019.09.05 17:16

Lenkų intelektualas Michnikas turi patarimą Nausėdai, kaip bendrauti su Lenkija

Ronaldas Galinis, LRT.lt2019.09.05 17:16

Po trijų dešimtmečių nuo antisovietinio pasipriešinimo Lenkijoje pabaigos, jo priešakyje greta kitų stovėjęs Adamas Michnikas šiandien vėl jaučiasi opozicionieriumi. Ir kol Lietuvoje džiaugiamasi pagerėjusiais santykiais su Lenkija, praeityje vienas iš „Solidarumo“ ideologų, dabar – leidinio „Gazeta Wyborcza“ vyriausiasis redaktorius siūlytų neatsukti nugaros principams, kurių pagrindu lenkų valdančiuosius kritikuoja Briuselis.

A. Michnikas iki šiol išsaugojęs bičiulių ratą Vilniuje, Kijeve ir Maskvoje. Tarp tokių jis sako su pasididžiavimu galintis priskirti ir Aleksejų Navalną, ryškiausią Vladimiro Putino kritiką. Bet kukliai sako, kad patarimų jam nedalytų: „Tokių mokytojų kaip aš jam nereikia“.

Lietuvoje apsilankęs A. Michnikas mintimis apie procesus, įvykius ir žmones kaimyninėse šalyse sutiko pasidalinti su LRT.lt.

– Jūs labai kritiškas esamai Lenkijos valdžiai, dažnai pabrėžiate matantis antidemokratines tendencijas šalyje. Noriu paklausti kaip vieno didžiųjų leidinių Lenkijoje redaktoriaus – ar jaučia tas tendencijas žiniasklaida, jeigu taip, kokiu būdu?

– Negaliu kalbėti už visą žiniasklaidą apskritai. Mes matome, kad mūsų laikraščiui iki šiol netaikoma reali cenzūra, jos nėra – galime rašyti, ką norime. Bet yra spaudimas iš ekonominės pusės – kas liečia valstybės įmones, biudžeto pinigus, neįmanoma, kad pas mus ateitų per reklamą. Pats klimatas yra toks, kad jaučiame priešišką propagandą demokratinio mąstymo, tolerancijos, pliuralizmo, atvirų debatų ir atviros respublikos atžvilgiu. Daugumos mūsų valdžioje palaikoma valstybės idėja yra artimesnė Orbanui, Putinui negu normalioms, demokratiškoms valstybėms.

– Ar nemanote, kad šiuolaikiniai informaciniai tempai, spartus naujienų ritmas, kuriuo dirba žiniasklaida, yra patogūs aksominiams autoritarams – kai naujienos nuolat turi išstumti senienas, o senienomis tampa tai, kas publikuota vakar, lengvai pasimeta svarbūs dalykai – valdžios piktnaudžiavimo, korupcijos istorijos. Kaip su tuo tvarkosi „Gazeta Wyborcza“?

– Tai tiesa, bet tai naudinga visoms valdžioms visose šalyse, ne tik autoritarinėms. Diktatūros laikais grėsmė buvo cenzūra, o šiais laikais grėsmė demokratiniams debatams yra kakofonija. Didžiulis informacinis srautas, kurį minėjote, fake news (liet. melagingos naujienos), kurį matėme priešrinkiminėje kampanijoje Prancūzijoje, dabar matysime, kas bus Lenkijoje.

– Dažnai galime girdėti svarstant, kad tradicinės ideologijos prarado prasmę ir nėra pagrindinė partinių sistemų skiriamoji, jos užleidžia vietą, pavyzdžiui, technokratams arba populistams. Bet atrodo, kad šiuolaikinė Lenkija yra tai paneigiantis atvejis, čia ideologinė konkurencija labai gyva, sutinkate?

– Tai nėra kažkas naujo, o jau girdėta Hitlerio, Stalino laikais. Kažkuria prasme taip, bet visa ko centre yra melas. Jie sako, kad jie yra „Solidarumo“ žmonės, o mes – liberalizmo žmonės, jie sako, kad yra prieš pabėgėlius, nes tai prieštarauja mūsų identitetui, o mes – už, ir tai yra kaip tėvynės išdavystė. Jiems tai yra konfliktas tarp tautinės, katalikiškos, tradicijų Lenkijos ir homoseksualų, pedofilų, bedievių Lenkijos. Aš manau, visa tai yra melas. Visa tai, ką jie kalba, yra skirtingi totalitarinio mąstymo variantai – kažką marginalizuoti, kažką išstumti iš visuomenės. Stalino laikais tai buvo trockistai ir buožės, Hitlerio atveju tai buvo žydai, romai ir homoseksualai.

– Lenkijoje apsilankęs Gitanas Nausėda sakė, kad nepritartų sankcijoms dėl teismų reformos, apie kurias karts nuo karto užsimenama Briuselyje. Kokiais pagrindais siūlytumėte naujajam prezidentui formuoti santykius su Lenkija?

– Aš manau, kad jis turėtų formuoti santykius Europos Sąjungos vertybių pagrindu.

– Bet gi tai tikriausiai nebus gerai kaimyniniams santykiams.

– Bet Rusija juk taip pat kaimynė, ne tik Lenkija.

– Tada ir pereikime prie jos. Jūs gerai suprantate, ką reiškia būti opozicijoje, būti disidentu. Kaip jums šiandieninė Rusijos opozicija, ko jai trūksta? Viename interviu jūs pavadinote Aleksejų Navalną savo draugu – ar jis klausė jūsų kada nors patarimų, pats galbūt juos davėte?

– Aš nieko jam nepatarinėjau, jam nereikia tokio mokytojo kaip aš. Bet aš jaučiu didelę pagarbą tam, ką jis daro. Mano galva, jis turi ir politiko talentą, ir intuiciją. Jis puikiai supranta, kokia kalba reikia kalbėti su Rusijos visuomene, todėl Putinas jo labai bijo. Kad jis negali kandidatuoti, reiškia, kad jis yra labai rimtas oponentas. Nežinau, kaip viskas susiklostys, bet aš jį labai gerbiu ir asmeniškai mėgstu.

– Pataisykite, jeigu klystu, bet vėlyvuoju sovietmečiu tarp disidentų buvo ne tik politiniai aktyvistai, bet ir moraliniai autoritetai kaip Andrejus Sacharovas ar Aleksandras Solženicynas, apie kuriuos niekas negalėjo pasakyti, kad jie veikia vedini asmeninių interesų, valdžios troškulio. Ar nemanote, kad tokių žmonių šiandien kaip tik trūksta šiuolaikinėje Rusijoje?

– Aš retai būnu Rusijoje, bet mano galva, yra, pavyzdžiui, opoziciją palaikančių muzikantų, kurie yra autoritetai jaunimui. Žinoma, nėra naujojo Solženicyno ir naujojo Sacharovo, bet jie taip pat neatsirado iškart, tai yra procesas. Sacharovas pradėjo kaip vienas iš branduolinio ginklo konstruktorių, Solženicynas – kaip kandidatas gauti Lenino premiją už „Vieną Ivano Denisovičiaus dieną“, bet procesas ėjo į tą pusę ilgai. Aš esu tikras, kad Rusijoje yra pakankamai žmonių, kurie artimesni Navalnui negu Putinui – ir rašytojų, ir mokslininkų, ir menininkų.