Pasaulyje

2019.09.04 19:04

Ilovaisko koridorius, kurio nebuvo: Ukrainos kariai pasakoja apie lavonų laukus, Rusijos tankus ir karius iš Peterburgo

Hromadske, LRT.lt 2019.09.04 19:04

Rugpjūtį buvo minimos penktosios Ilovaisko mūšio Rytų Ukrainoje metinės. Karinė prokuratūra vis dar tiria aplinkybes, kuriomis žuvo šimtai žmonių. Pareigūnai bando išsiaiškinti, kas ir kam tądien davė įsakymus, kokie jie buvo ir kas jiems vadovavo.

Dėl Ilovaisko tragedijos dažniausiai kaltinami du Ukrainos karinės vadovybės darbuotojai. Viktoras Muženka, dabar jau buvęs Ukrainos ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo vadas, ir po jo šias pareigas perėmęs Ruslanas Chomčakas. 2014 m. jis vadovavo Donetsko vakarinėje dalyje buvusiam „B sektoriui“ ir išvedė karius iš Ilovaisko, rašo portalas „Hromadske“.

Pirminėje Laikinosios Ukrainos parlamento tyrimo komisijos ataskaitoje nurodoma, kad V. Muženka apie koridorių, leidžiantį apsuptiems Ukrainos kariams išvykti iš Ilovaisko, kalbėjo tik su Rusijos Federacijos kariuomenės generalinio štabo vadovo pavaduotoju, ko nepakako, kad operacija būtų sėkmingai įvykdyta.

Rugpjūčio 26 d. Minske susitikę abiejų šalių prezidentai bandė susitarti dėl koridoriaus, kuris turėjo būti atvertas mainais į nelaisvėn paimtus rusų desantininkus. Tačiau rusai vis keitė sąlygas. Pradžioje jie ukrainiečiams suteikė leidimą atsitraukti, vėliau leido naudotis tik tam tikru maršrutu, o galiausiai atsitraukti leido tik palikus ginklus ir įrangą.

Rugpjūčio 28 d. R. Chomčakas nusprendė pradėti kovą. Kai kurie šį įsakymą išgirdo, kai kurie – ne, kai kurie internete perskaitė, kad Vladimiras Putinas leido atverti koridorių. Vos pradėjusios judėti, karių kolonos buvo apšaudytos.

Toliau pateikiamos penkios Ilovaisko mūšį išgyvenusių žmonių istorijos, labiau primenančios filmą, o ne realius įvykius.

Jurijus Sinkovskis, 40-ojo bataliono „Kryvbas“ vado pavaduotojas

Kariai gynėsi Zelenos kaime, į kurį atvyko rugpjūčio 8-ąją ir planavo būti dvi tris dienas, kol tęsis Ilovaisko šturmas. Tačiau kaime užsiliko mėnesį, o rugpjūčio 20-ąją juos užpuolė tankai.

Nutariau užimti poziciją tiesiai po vagonais tarp bėgių. Vyrai sakė, kad akmenys jiems trukdo kasti žemę, tačiau kai prasidėjo apšaudymas, prasikasti jiems visgi pavyko. Turėjome užtektinai amunicijos. Juokais paprašiau vyrukų suskaičiuoti, kiek kartų buvome apšaudyti. Per dieną į mus buvo paleisti 250–400 artilerijos sviedinių. Be to, mus dar ir šturmavo.

Kas 15 minučių pagal sąrašą tikrinome, ar visi vietoje, kiekvienas žinojo savo šaudymo sektorių.

Rugpjūčio 10 dieną, maždaug 5 val. ryto man kilo mintis. Susisiekiau su kontrolės punktu „Bėgiai“ – atsiliepė. „Vagonai“ irgi atsakė, kad viskas tvarkoje. Per radiją pranešiau, kad eisiu ten, iš kur nesulaukiau jokio atsakymo.

Prisiartinau prie kaimo ir pamačiau ant tvoros sėdintį žmogų, kurio prieš tai nebuvo. „Kas jūs?“ – paklausiau.

Pirmoji kulka pataikė į mano neperšaunamą liemenę. Antroji – į dėklą, pritvirtintą prie šautuvo. Pasijaučiau tarsi sapne. Trečioji kulka praskriejo pro mano skruostą.

Po keleto sekundžių pritūpęs jis į mane paleido dar tris kulkas. Staiga suvokiau, kad jis – profesionalus karys, o ne koks angliakasys. Suklupau ir paleidau tik vieną šūvį. Tada ėmiau šliaužti pro krūmus.

Vyrukai užmigo, todėl nieko nejuto. Jie buvo išsekę tiek fiziškai, tiek emociškai. O jie (kovotojai), tartum kokie skėriai, sutūpė aplink tvoras. Jie į mane šaudė iš 30-ies metrų atstumo. Tai buvo labai sudėtinga kova.

Rugpjūčio 20 d. pradėjo pulti su tankais. Nors buvome apsaugoti mus juosiančio miško, jį sunakino vos pora artilerijos sviedinių. Netekome priedangos. Jų tankas sustojo už 700 metrų. Tada supratau, kad palyginti su tuo, kaip šaudo tankas, mūsų kovos mašina „BM-21 Grad“ buvo vieni juokai.

Tave apima pamišimas. Net nespėji išgirsti švilpesio. Išgirsti šūvį, o iš karto po jo – kurtinantį sprogimą.

Snaiperiui pasakiau: „Stasai, negalime į juos šaudyti granatsvaidžiu, nėra, kaip prie jų prisiartinti. Gal galim pabandyti su snaiperiniais šautuvais?“ Kad galėtume tai padaryti – stoti akistaton su tanku – mums reikėjo įžengti į atvirą erdvę. Stasas ištarė: „Tai – stačiai mirtis“. Tačiau kulkosvaidininkas Paša pareiškė: „Aš eisiu“. Jis turėjo kulkosvaidį „AK“. Pasakiau jam: „Paša, bent tris ar keturis smūgius paleisk į kupolą“.

Žinojome, kad smūgiai nebus taiklūs. Bet jis galėjo pataikyti bent kažkur. Paša turėjo kiaurai šarvus perskrodžiančių kulkų. Jis ėmė šaudyti. Matėme iš tanko kupolo lakstančias žiežirbas. Jis atliko tris ar keturis šūvius, o tada į jį šaudyti pradėjo snaiperis. Pirmoji kulka pažeidė jo klubo sąnarį. Jis ėmė šaukti, tačiau iššovė dar aštuonis kartus. Antroji kulka pataikė į jo šlapimo pūslę.

Tankas tylėjo. Pamatėme iškeltą baltą vėliavą. Vyrukai norėjo juos sutriuškinti, bet tai galėjo būti spąstai. Ir dar viduryje kaimo stovėjo tankas – jeigu sprogtų amunicija, iš gyvenvietės liktų tuščia vieta. Neleidau jiems pulti tanko. Mūsų užduotis buvo išlikti gyviems.

Pašą vyrai nutempė po tiltu, jam buvo sukelta anestezija. Medikų nebuvo, todėl (žaizdas) vyniojome skudurais. Buvome apsupti. „Ar aš mirštu?“ – paklausė Paša. „Viskas bus gerai“, – raminau jį.

Tada jie pradėjo šaudyti iš visko, ką turėjo. Šaudymas tęsėsi kokias keturiasdešimt minučių. Įsikasėme į žemę po tiltu, mūsų slėptuvė buvo visai nebloga. Artilerijos sviedinys pataikė į vagoną. Aplink skraidė šrapneliai. Petyje pajutau tarsi uodo įgėlimą, tačiau supratau, kad mane sužeidė šrapnelis. Kažkodėl nebegalėjau kvėpuoti. Atbėgęs Sergėjus pasakė, kad man nenutiko nieko rimto. Bet aš nebegalėjau kvėpuoti. Šrapnelis pataikė arti širdies. Vėliau sužinojau, kad buvo pažeistas kairysis mano plautis, todėl prasidėjo vidinis kraujavimas.

Po keleto minučių išlindo mūsų vyrai. Tada mudu su Paša nugabeno į ligoninę Starobeševėje, netekau daug kraujo. Pamenu, kaip ant mano veido tiško seselės, laikančios mano galvą, ašaros. Vis dar jaučiu jų skonį.

Igoris Pavlovas, 40-ojo „Kryvbas“ bataliono vyresnysis karininkas

Rugpjūčio 24 d. jie iš Starobeševės bataliono kontrolės punktų važiavo į stovyklą, esančią už Kuteinykovės kaimo Donestko regione. Jie buvo užpulti iš pasalų, buvo apšaudyta ir jų mašina.

2014 m., rugpjūčio 24 d. iš bataliono kontrolės punktų važiavome į pagrindinę stovyklą Starobeševėje. Kuteinykovės kaime Donestko regione buvome užpulti iš pasalų. Rusai apšaudė mus iš dviejų „BMD“ mašinų (orlaivio amfibinių vikšrinių pėstininkų kovos transporto priemonių). Vėliau sužinojau, kad tai buvo rusai.

Visi automobilyje sėdėję žmonės arba žuvo, arba buvo sužeisti. Tai nutiko vakare. Nušliaužiau į mišką. Ten buvo ir mūsų sužeisti broliai. Mano ranka buvo nuplėšta, galva – sužeista, pro joje esančią skylę galėjo pralysti pirštas. Ranka laikėsi ant trijų venų. Ją sutvarstė, man suleido nuskausminamųjų. Kiti jau ruošėsi eiti, bet aš žinojau, kad nepajėgsiu. Jie visi buvo sužeisti, todėl negalėjo manęs nešti, būčiau buvęs našta. Nusprendžiau pasilikti.

Rugpjūčio 25 d. rytą sugebėjau iš Kuteinykovės nueiti į Mnogopiliją.

Naktį praleidau miške. Netoli manęs vyko kova. Pro šalį praėjo mūsiškiai, jiems iš paskos – rusai. Girdėjau rusišką akcentą. Nusileidus saulei atsikėliau, sukaupiau visas savo jėgas ir pradėjau eiti. Priešakyje laukė 8 kilometrai. Nuėjęs pusantro kilometro, nualpau ir nuvirtau į žolę. Nežinau, kiek laiko joje pragulėjau.

Rytas jau buvo išaušęs, rasa man padėjo atgauti sąmonę. Tęsiau savo kelionę.

Supratau, kad nėra prasmės bandyti ką nors prisišaukti, nes niekas vis tiek neateis – buvau gerokai atsilikęs.

Eidamas išvydau iš Kuteinykovės Ilovaisko link važiuojantį žigulį. Jame sėdėjo vyras ir moteris. Sustabdžiau juos ir paprašiau pavežėti iki ukrainiečių kontrolės punkto. Jie nesutiko. Įdavė man butelį vandens ir išvažiavo. Po kurio laiko vėl pamačiau tą pačią mašiną. Sugrįžęs vairuotojas sustojo ir pasakė, kad man dar reikia nueiti apie kilometrą. Pasiekiau mūsų postą. Buvau įsodintas į šarvuotąjį transporterį ir nugabentas į Volnovachą.

Sergėjus Švačko, ginkluotųjų Ukrainos pajėgų 51-osios nepriklausomos mechanizuotos brigados komunikacijos vadas

Prieš rugpjūčio 29 d. 51-oji brigada buvo įsikūrusi Mnogopilijoje. Atsitraukimo metu į koloną pradėjo šaudyti, S. Švačko buvo sužeistas. Kartu su kitais kovotojais jis buvo priverstas pasiduoti rusams.

Rugpjūčio 29 d. susiformavo karių kolona. Aukščiausioji vadovybė nutarė palikti Ilovaiską. Mums trūko ginklų, netekome daug karių. Atsitraukimo metu daugiausia pasitikėjome „žaliuoju koridoriumi“. Apie jį rašė žiniasklaida, mūsų vyrai apie tai skaitė savo telefonuose. Vadovybė mus patikino, jog daro viską, kad mus iš čia ištrauktų. Kai pajudėjome, iš generolo R. Komčako sulaukėme komandos ruoštis kovai.

Per radiją išgirdau pokalbius su Rusijos atstovais. Jie nustatė tam tikras sąlygas. Pirma jie reikalavo, kad eitume būtent tuo keliu, vėliau mums įsakė palikti įrangą. Galiausiai pareikalavo, kad eitume ir be ginklų, ir be įrangos. Negalėjome savo įrangos ir ginklų palikti priešams, todėl nutarėme kautis. Ne visi kariai išgirdo šią komandą, nes ne visi buvo aprūpinti ryšio priemonėmis. Aš įsakymą išgirdau, išgirdo ir mano vadas Pyvovarenko. Rugpjūčio 29 d. mūsų kolona pradėjo judėti Agronomičnės kaimo link.

Kai išėjome iš Mnogopilijos, mus užpuolė iš pasalų. Pataikė į pirmąją mašiną, kliuvo ir antrajai. O tada užvirė kova. Mašinos ir autobusiukai ėmė apsisukinėti. Sėdėjau šarvuotoje „BTR-80“ mašinoje, kurioje nebuvo ginklų. Važiuodami palei griovius ir miškus, šiaip taip pasiekėme Novokaterinivką. Visą kelią iš dešinės į mus šaudė ginklai.

O tada įvyko sprogimas. Smūgis atsirito į priekį, kaip tik ten, kur buvau. Jei tai būtų mina, iš šarvuotojo transporterio nebūtų nieko likę ir šiandien manęs nebebūtų tarp gyvųjų. Jei tai būtų sausumos mina, nieko nebūčiau pajutęs. Tai buvo kažkoks prieštankinis ginklas, atsimušęs nuo žemės. Skeveldrinis sviedinys sužeidė mano kairę blauzdą.

Mašina tapo nebevaldoma ir sustojo vidury kaimo. Į ją šaudė iš artilerijos pabūklų. Po kurio laiko kaimo valdžia paprašė mūsų arba išvykti, arba pasiduoti rusams, kadangi jie ketino šaudyti tol, kol nieko nebeliks.

Drąsesni ir nesužeisti ginklais nešini vyrai perbrido upes, daubas, kukurūzų ir saulėgrąžų laukus. Sužeistieji – tie, kurie negalėjo eiti ir buvo morališkai išsekę – buvo priversti pasiduoti.

Mane išvežė automobilio priekaboje.

Tai buvo rusų kariuomenė. Buvo aišku iš jų uniformų ir maisto davinio. Taip pat atpažinau peterburgietišką tartį.

Ten praleidome naktį. Kitą rytą atvažiavo du sunkvežimiai su nelaisvėn paimtais ir sužeistais kariais. Mus išskirstė: sužeistieji buvo palikti, o sveikieji vėl susodinti į sunkvežimius ir išvežti pas Zacharčenką. Mes irgi buvome nedelsiant išvežti. Iš karo zonos atsidūriau Dnepropetrovsko ligoninėje.

Šiandien suprantu, kad neturėjome jokio kito pasirinkimo, nors skirtingi žmonės suvokia jį skirtingai. Kur eina, vėliau prisijungę vaikinai jau žinojo geriau.

Olegas Borisovas, Ukrainos ginkluotųjų pajėgų 93-iosios nepriklausomos mechanizuotos brigados ryšininkas

2014 m. rugpjūčio 29 d. O. Borisovas „žaliuoju koridoriumi“ keliavo su antra kolona. Jiems vykstant pro Mnogopiliją, į koloną pradėjo šaudyti. O. Borisovo kolonoje buvo maždaug 400 žmonių, tačiau išgyveno vos 137.

Rugpjūčio 28 d., apie 18–19 val. vakaro mums buvo liepta paruošti koloną iš apšaudymą atlaikiusios įrangos. Iš apsupties turėjome ištrūkti rugpjūčio 29 d., apie 4 val. ryto.

Koloną formuoti pradėjome apie 6 val. ryto. Tačiau kai pajudėjome, į mus pradėjo šaudyti tankai „Grad“. Sustojome, išsiskirstėme ir užėmėmė gynybines pozicijas. Maždaug po pusvalandžio, R. Komčakas įsakė mums sėsti į autombilius ir pradėti važiuoti.

Nors per radiją išgirdau, kad jis gavo įsakymą porą minučių palaukti, o tada pradėti derybas, jis atšovė, kad poros minučių neturi ir kolona jau pradeda judėti, todėl teks įsibrauti pro šoną.

Įveikus maždaug puskilometrį, jie ir vėl ėmė į mus šaudyti iš mažo nuotolio.

Mano priekaboje buvo amunicijos ir žmonių prikrautas „Vaz-53“ automobilis ir priešlėktuvinis automatas „ZU-23-2“. Iškart pamatėme, kad pirmoji kolona ėjo pirmyn, tačiau mes – antroji kolona – likome už jų.

Mūsų kolonoje važiavo autobusiukas, „VAZ“ automobiliai, „GAZel“ furgonai, maršrutiniai taksi.

Pamatėme, kad priekyje jau buvo sudaužytų automobilių. Pasukome kairėn į nuožulniai einantį lauką. Tada į mūsų automobilį iš kulkosvaidžių buvo paleisti du trys smūgiai. Vairuotojas iššoko iš mašinos ir pradėjo šaukti: „Į mus pradėjo šaudyti, lipkit iš mašinos!“ Ėmėme kovoti. Tada į mašiną parskriejo kažkas didesnis. Mane nubloškė sprogimo banga.

Kai atgavau sąmonę, gulėjau ražienose. Apsižvalgiau ir priekyje pamačiau ropojančius vyrus. Ėmiau sekti jiems iš paskos. Priekyje buvo Krasnopiljos kaimas. Nuskubėjome į apleistą pastatą, iš kurio buvo likęs tik karkasas. Pribėgau prie jo, o virš mano galvos praskrido ir tiesiai į sieną įsirėžė patrankos sviedinys. Smūgis buvo taiklus, ant manęs užgriuvo plytos. Vaikinai padėjo man išsilaisvinti.

Užėmėme gynybinę poziciją. Jie šaudė beveik iki pat sutemų, kol baigėsi jų amuninicija.

O tada ėmė šaukti: „Pasiduokite, garantuojame, kad tada iš čia ištrūksite gyvi. Kitaip būsite apšaudyti iš „Grad“.“

Už postą atsakingas vyriškis nutarė su jais derėtis. Sugrįžęs pasakė, kad turime du pasirinkimus: arba kristi čia pat, vietoje, arba pasiduoti. Bandyti juos atremti galėjome tik šovinių atsargomis arba kumščiais, todėl pasidavėme.

Prieš patekdamas į nelaisvę, išardžiau savo telefoną, ištraukiau SIM ir atminties korteles. Įsikišau jas į kojinę. Atminties kortelėje liko visos mano padarytos nuotraukos ir vaizdo įrašai.

Mums buvo leista surinkti kartu buvusius ar lauke gulinčius sužeistuosius ir mirusiųjų kūnus.

Buvome sušaukti į vieną vietą, sustatyti puslankiu. Jie atėmė mūsų neperšaunamas liemenes, dokumentus, ginklus. Vidurnaktį mūsų paimti atvažiavo automobiliai, jie vežė mus per kažkokius laukus. Išlaipino ariamame lauke, kur mūsų laukė kiti rusai. Iš tų, kurie mus suėmė, pasiliko tik kapitonas. Jis pradėjo pažintį su mumis, klausė, kas mes tokie, iš kur atvykome.

Tada paprašė, kad parodytume jam banderistus (Stepano Banderos pakalikus). Atšovėme, kad patys norėtume su jais susipažinti. Sakėme, kad giname savo žemę, savo tėvynę. Ko jiem čia reikia? Jis atsakė, kad atėjo su taika. Kalbėjo apie banderistų plėšikavimą, žudynes, prievartavimus ir vaikų valgymą. Jie skelbėsi tariamai atėję „išgelbėti Ukrainos žmones“.

Pamažu susipažinome. Buvome keturiese. Trys iš jų iš Poltavos, vienas iš Zaporožės. Prisitatyti atėjo mano eilė. Pasakiau, kad irgi esu iš Poltavos regiono, iš Pyriatyno. „A, tai mes tautiečiai“, – ištarė jis man. „Kokie dar tautiečiai? Tu – ruskis, o aš – ukrainietis“, – atšoviau. „Aš iš Čerkasų, čia gyvena mano tėvai“, – atsakė jis.

Jie tučtuojau norėjo mus išvežti į Čečėniją, bet jis jiems uždraudė. Nelaisvėm paimti buvo apie 80 žmonių. Mūsų kolonoje buvo apie 400 žmonių, iš jų išgyveno tik 137. Jie surinko sunkiai sužeistus žmones ir pažadėjo, kad nuveš juos į ligoninę, o mes buvome palikti vidury lauko, kur praleidome tris dienas.

Tada jie atvežė mus į kaimo centrą, susodino prie upės ir paliepė sėdėti ir tylėti. Pasakė, kad atvažiuoja Raudonasis kryžius. Prieš porą metų naršydamas internete sužinojau, kad mirusiųjų kūnais pasirūpina ne Raudonasis kryžius, o kažkokia Poltavos įmonė. Jie arba derėjosi patys, arba ruskiai pasiūlė jiems mus paimti, kadangi patys neturėjo ką valgyti. Vieną maisto davinį jie duodavo dalintis dvylikai mūsų vyrų.

Tada atvyko minėtasis „Raudonasis kryžius“ – trys „Kamaz“ sunkvežimiai. Sužeistuosius išvežė greitoji medicinos pagalba. Važiuodami sustojome ir iš laukų, miškų ir pakelių susirinkome lavonus.

Volodymyras Kryvulskis, Ukrainos ginkluotųjų pajėgų 93-osios nepriklausomos mechanizuotos brigados minosvaidininkas

Kolona pajudėjo rugpjūčio 29 d., tačiau buvo išardyta. Einant pro Červonosilskės kaimą, V. Krivulskis į pravažiuojančią mašiną padėjo įkelti sužeistą vyrą. Užvėrus mašinos dureles, V. Krivulskis atviroje šaudymo vietoje liko vienas.

Žinojau, kad sveiko kailio neišnešime. Maniau, pasitaikys keletas bombų ir tiek. Tačiau tokio žiaurumo nesitikėjau. Iš sunkvežimio išlipome paskutiniai, mus sekė dar dvi ar trys pėstininkų kovos mašinos. Mums pradėjus eiti, jie jau šaudė. Tada netikėtai sustojome.

Vėliau supratau, kad vairuotojas, amžinąjį jam atilsį, buvo nužudytas. Įvažiavome į saulėgrąžų lauką. Viskas buvo tarsi paskendę rūke, tad kai vėl galėjau matyti, supratau, iš kur sklinda šūviai ir pradėjau šaudyti atgal.

Visi mano mašinoje sėdėję žmonės, išskyrus mane, žuvo. Nušliaužiau į šalį, kadangi žinojau, jog ji bet kurią akimirką gali sprogti.

Pamačiau du vyrukus, tempiančius sužeistąjį. Didesnis ėjo priekyje. Ėmiau jiems padėti, o tada dičkis paliko sužeistąjį ir nušliaužė pirmyn.

Tada netikėtai pasirodė mašina. Buvau ją jau matęs, net ją vairavau, man regis, Hrabskėje. Atidariau priekines dureles ir išvydau kitą nesunkiai sužeistą karį. Ant galinės sėdynės pradėjau tempti sužeistą vyrą, kurį traukėme. Aš jų nepažinojau, tiesiog elgiausi instinktyviai.

Kol sužeistąjį bandžiau užtempti ant galinės sėdynės, į galą atsisėdo dar vienas vyrukas, o kitas vyriškis įsitaisė priekinėje keleivio sėdynėje. Dar sugriebiau už bagažinės, tačiau mašina ėmė greitėti. Niekaip negalėjau paskui ją bėgti. Pradžioje dar bandžiau, bet greit nusispjoviau. Mašina nuvažiavo, o aš tame lauke likau vienas.

Kokį pusvalandį tiesiog gulėjau. Kai šaudė raketiniai prieštankiniai šautuvai ir sproginėjo mašinos, nė neįsivaizdavau, kur šaudyti. Tada pradėjau eiti, ėjau gana ilgai. Gal kokį dvidešimt kartų vos nesusidūriau su maskviečiais. Eidamas kažką pamačiau. Nusiėmiau savo geltonai mėlyną raištį ir pranešiau, kad esu nusiteikęs draugiškai. O tada supratau, kad tai buvo ne mūsiškiai, todėl pasislėpiau. Manęs nepastebėjo tik per stebuklą. Nuėjau į mišką, ten ir pernakvojau, o tada pasiekiau kaimą.

Pasibeldžiau į kažkokio namo duris. Mane įsileidę šeimininkai bijojo, kad niekas nesužinotų, jog jie mane priėmė, todėl prašė niekam nepasakoti. Buvau Kuteinykovėje. Man davė valgyti, nusiprausti, turėjau progą net nusiskusti. Mane išgelbėjo separatistai. Jie vis kartojo: „Na va, o jūs vadinat mus „separais“.

Jie sukūrė istoriją, kurią galėčiau papasakoti, jei kas mane sustabdytų ir ko nors paklaustų, įdavė man maisto ir pinigų. Moteris pasakė: „Neįsivaizduoju, kiek laiko būsi kelyje, melsiuosi už tave“.

Priėjau autobusų stotelę. Pravažiavo mašina, bet tada ji apsisuko ir sugrįžo. „Kur eini?“ – paklausė. „Į Starobeševę“, – atsakiau. „Lipk.“

Vairuotojas turbūt bijojo važiuoti vienas, dviese drąsiau. Bandėme išvažiuoti iš kaimo. Galima sakyti, važiavome per saviškių lavonus. Buvo siaubinga. Mus sustabdęs maskvietis įsakė mums apsisukti, kadangi nepavyks pravažiuoti pro lavonus. Važiavau automobiliu su „separu“, jis keikė „ukropus“ (suprask, ukrainiečius), bet ką turėjau daryti? Tiesiog linksėjau, nes neturėjau kito pasirinkimo.

Prie užtvarų mus sustabdė. Išgirdau klausimą: „Seni, ar tu kovojai?“ „Vyručiai, aš tam jau per senas“, – atsakiau. Man buvo 47-eri, tačiau buvau panašus į valkatą arba girtuoklį. Buvau labai nuvargęs ir išsekęs. Turbūt tai mane ir išgelbėjo.

Kai vairuotojas mane paleido, įsėdau į autobusą. Prieš pasiekiant Donecką autobuse vyko patikrinimas. Mane išlaipino. Bijojau, kad jie pradės naršyti po mano daiktus. Savo kario pažymėjimą paslėpiau krepšyje. Betikrindami mano dokumetus, jie ištarė: „Oho, mus lanko iš paties Dnepropetrovsko“. Man galas, pamaniau. Tačiau jie kažką tarpusavyje pasikalbėjo, grąžino man pasą ir paleido.

Išlipau ir sugrįžau pas karius. „Po šimts, mes tavo šeimai jau pranešėm apie tavo mirtį“, – pasakė. Bet man pavyko. Matyt turiu puikius angelus sargus.