Pasaulyje

2019.09.03 21:26

„Ir tada ėmėme graužti gėles“: Beslano įkaitų dramos liudininkės pasakojimas

LRT.lt, BNS 2019.09.03 21:26

Šiandien, rugsėjo 3-ąją, minimos 15-osios Beslano mokyklos užpuolimo metinės. 2004-aisiais įvykdyto teroro akto metu žuvo 333 žmonės, iš jų – 186 vaikai.

BBC korespondentė Svetlana Reiter kalbino buvusią tragedijos įkaitę Zaliną Chadikovą, kuri papasakojo, ką jai teko išgyventi.

Ir toliau gyvenu Beslane. Čia viskas taip, kaip seniau. Žinoma, minint tragediją, dviems-penkioms dienoms Beslanas tampa labai tylus – visi lankosi kapinėse, vyksta pas artimuosius, pažįstamus, bendraklasius, draugus. Tiesą sakant, mokykloje per pastaruosius penkiolika metų lankiausi keturis kartus, turbūt todėl, kad man sunku ten eiti, manęs ten kažkaip netraukia. Lankausi kapinėse, vykstu pas klasės draugus, giminaičius ir draugus – juos lankyti man kažkaip lengviau. Netekau daug bendraklasių, šešių ar septynių, tiksliai jau nebepamenu. Žuvo ir trys mano mylimiausi mokytojai.

Atėjus į mokyklą ji pasitinka taip, tarsi viskas būtų įvykę tik vakar. Todėl ir nenoriu ten eiti, kad ir kaip norėčiau pagerbti žuvusiųjų atminimą.

Tada buvau aštuntokė, kaip įprastai tokią dieną, stovėjau eilėje su bendraklasiais. Išgirdau, kaip man pasirodė, keistus pokštelėjimus, nes niekada nebuvau girdėjusi šūvių. Mačiau, kad jie paleido sviedinius, kurie skriejo aukštyn, o žmonių minia ėmė bėgti į mokyklą. Atsisukau, o vienas iš kovotojų, toks su barzda, iššovė į viršų. Tada ėmiau bėgti su kitais, ir su minia kažkaip atsidūriau mokykloje. Kartu su manimi buvo ir mano brolis Čermenas, mudu mokėmės toje pačioje klasėje. Pradžioje jis minioje pasimetė, tačiau mergaitė, su kuria mokėmės, padėjo man jį surasti. Antrą dieną sporto salėje jau buvau kartu su juo.

Trečią dieną, kai jie mums nebedavė vandens, pasidarė blogai. Čermenas pasijuto visai prastai, o mano galvoje sukosi tik viena mintis: „Kaip aš namo grįšiu viena? Ką pasakys mama ir tėtis?“ Buvau labai išsigandusi. Vaikis dehidratavo, o tada jis dar buvo putlus, tad karštyje jam nebuvo lengva. Šalia sėdėjusi mano klasės draugė Ira Taučelova padėjo mums su Čermenu – ji ant kelių pasidėjo jo galvą, o aš, kad jam nors kiek palengvėtų, vėsinau jį mosuodama skudurėliu.

O tada, pamenu, jis ištiesė į mane rankas ir sako: „Zalina, aš tavęs nematau, aš nematau!“ Išsigandau, kad jis numirs, tad vieno iš kovotojų ėmiau prašyti: „Prašau, duokit mano broliui šiek tiek vandens“. Patempiau jį už kelnių klešnės, tačiau jis mane nustūmė ir sušuko: „Palik mane ramybėj!“ Nebeturėjau jėgų verkti.

Vėliau pro mus prabėgo moteris, radusi ir savo vaikams nešanti vandens. Prabėgdama davė gurkštelėti ir Čermenui, jis iškart pasijuto geriau. Bendraklasiams pasisekė iš kabinetų ištempti kambarines gėles, tad ėmėme jas graužti. Pamenu, gavau vieną lapą, bet jis buvo toks kartus, kad jį suvalgiusi tik dar labiau užsinorėjau gerti.

Pirmąsias dvi dienas mums buvo leista naudotis tualetu. Mūsų mokytojos į tualetą vesdavosi po dešimt žmonių, kad užpuolikai neskriaustų mergaičių. Savanoriškai į tualetus grupeles vedė mano mokytoja Zlata Sergejevna. Ji suburdavo tuos, kurie pakeldavo rankas. Mes atsigerdavome vandens, pasinaudodavome tualetu ir grįždavome į savo vietas salėje. Tada ji išsivesdavo kitą grupelę. Pamenu, ji grupes vedžiojo labai ilgai, todėl buvo visiškai išsekusi. Man jos buvo labai gaila.

Didžioji dalis vaikų verkė. Nepamenu, kada buvo leista juos išsivesti, pirmosios ar antrosios dienos vakarą. Maisto nebuvo, todėl mamos ėmė atidarinėti šokoladinių saldainių dėžutes, kurias buvo atnešusios mokytojoms. Tačiau iš tiesų alkio mes visai nejautėme, tik labai norėjome gerti – salėje buvo daug žmonių, sėdėjome vieni ant kitų, buvo labai karšta. Dieną buvo labai baisu – žmonės ėmė triukšmauti, kalbėtis, o užpuolikai nieko nelaukdami iššovė į orą. Viena su manimi buvusi moteris užpuoliko paklausė: „Kodėl žudote mūsų vaikus?“ Jis piktai pašnairavo ir atsakė: „O kodėl jūs mūsų? Mūsų vaikai tai pat dėl nieko nekalti!“

Negaliu sakyti, kad labai bijojau. Nesupratau, kad viskas rimta, jaučiausi tarsi filme. Bet tada mus į tualetą vedė koridoriumi, kuris buvo smarkiai apšaudytas. Pamačiau kabinetą, kuriame susisprogdino du savižudžiai, ant sienų telkšojo kraujas. Tada man tapo aišku, kad viskas rimta, ir pasidarė neaišku, ar išgyvensime. Dėl savęs nebijojau – esu religinga, turiu angelą sargą. Nerimavau vien dėl savo brolio.

Kai prasidėjo šturmas, po sprogimo mano brolį išvedė iš salės. Šalia manęs sėdėjo mano bendraklasė ir bendrapavardė Ira Chadikova. Kartu užaugome, buvome draugės nuo mokyklos laikų. Pamenu, ji vos neverkė sakydama, kad nenori mirti. Raminau ją: „Ira, mes nemirsime, viskas bus gerai, mes iš čia ištrūksime, pavalgysime ir gersime daug vandens.“

O tada mudvi užsnūdome. Kaip dabar pamenu, kad ji atsigulė ant nugaros ir sulenkė kojas, o aš atsiguliau ant šono ir užsidengiau veidą. Snaudžiau gal kokias penkias ar dešimt minučių, o tada išgirdau sprogimą. Gulėjau ir galvojau: „Dabar kas nors ant manęs užkris ir aš greit mirsiu.“

Po dvidešimties sekundžių, kurios man slinko tarsi valanda, pasigirdo dar vienas sprogimas. Atsistojau ir pamačiau, kad aplink mane guli krūva lavonų. Stovėjau tarp lavonų, visi aplinkiniai buvo negyvi. Ira gulėjo atmerktomis akimis – jos buvo tokios raudonos, tarsi užlietos krauju. Patraukiau jai už rankos: „Ira, eime“. Tikėjausi, kad ji vis dar gyva, nors giliai viduje supratau, kad jos nebėra.

Nuo sprogimo po langu atsivėrė skylė, aš pro ją prašliaužiau. Puoliau į vieną pusę, matau – iš už kampo šaudo. Puoliau į kitą pusę, o ten stovi mergaitė, kurios pilvukas pasruvęs krauju. Tolėliau stovėjo žmonės, vilkintys darbo drabužius, kurie mums parodė, kad reikia bėgti į karinę stovyklą. Nors joje buvo vandens, aš jau nieko nebenorėjau. Tiesiog gulėjau ant neštuvų, žiūrėjau į dangų ir po trijų dienų trukusios tvankumos pagaliau jaučiau vėsumą. Turbūt kažkas pamanė, kad praradau sąmonę, todėl ant manęs vienu kartu supylė visą butelį vandens. Tada įkėlė į mašiną ir nuvežė į vietos ligoninę gydyti žaizdų. Pasirodo, nuo sprogimo ant mano rankų ir galvos atsivėrė žaizdos, tačiau aš nieko nejaučiau.

Ligoninėje mane aplankė tėtis. Pirmą kartą pamačiau jį verkiantį. Jis mane nuramino, pranešė, kad brolis irgi liko gyvas.

Pati turiu dvi dukras ir sūnų. Kai išleidžiu juos į darželį, esu rami. Dievas siaubingoje situacijoje išgelbėjo mane, mano brolį, išgelbės ir mano vaikus.

Pirmuosius dvejus metus po užpuolimo sunkiausia man buvo matyti vis prisiminimuose išnyrančias negyvos bendraklasės Iros Chadikovos akis. Porą metų nuolat ją sapnuodavau. Kai su tėvu susitikome ligoninėje, kartu buvo ir Iros pamotė. Ji manęs paklausė, kas jai nutiko. „Ji negyva“, – atsakiau. Moteris ėmė raudoti. Ira mėnesį ar du buvo laikoma dingusia, nes jos kūnas buvo taip apdegęs, kad buvo beveik neįmanoma jį atpažinti. Vis sapnuoju, kaip ji man lyg ir priekaištauja: „Kodėl visiems pasakei, kad aš negyva? Štai, žiūrėk, aš gyva.“

Nepykstu ir nieko nebekaltinu. Nežinau, ką kaltinti dėl to, kad mirė tiek daug žmonių – valdžią ar užpuolikus. Šiaip ar taip, tai nieko nepakeistų. Penki jau negyvi mano bendraklasiai kažkuriuo metu sėdėjo šalia manęs, tačiau aš persėdau kitur. Jei tik būčiau galėjusi kaip nors juos patraukti ar perkelti į kitą vietą, gal bent vienas iš jų būtų išgyvenęs.

2004 m. rugsėjo 1-ąją čečėnų kovotojai paėmė įkaitais daugiau nei 1100 žmonių ir laikė juos Beslano mokyklos sporto salėje, visame pastate pritvirtinę sprogmenų.

Po tris dienas trukusių bevaisių derybų saugumo pajėgos šturmavo pastatą: tuomet žuvo 333 žmonės, įskaitant 186 vaikus. Europos Žmogaus Teisių Teismas 2017 metais pripažino, kad Rusija anuomet padarė „rimtų klaidų“ kalbant apie prevenciją ir perteklinės jėgos panaudojimą.