Pasaulyje

2019.08.30 20:52

„Stulbinančiai nereikšmingas“: kaip JAV žiniasklaida aprašė Hitlerio ir Mussolini iškilimą

LRT.lt2019.08.30 20:52

Kaip visuomenei nušviesti politinio lyderio, palikusio nenuginčijamų antikonstitucionalizmą, rasizmą ir smurto skatinimą liudijančių įrodymų, iškilimą? Ar žiniasklaida turi laikytis pozicijos, kad jos publikacijų veikėjo elgesys prieštarauja visuomenės normoms? O gal reikia laikytis nuostatos, kad sąžiningai rinkimus laimėjęs asmuo yra savaime „normalus“, nes jo vadovavimas atspindi žmonių valią?

Tokie klausimai neramino Jungtinių Valstijų žiniasklaidą po to, kai praėjusio amžiaus 3-ame ir 4-ame dešimtmečiuose Italijai ir Vokietijai vadovauti ėmė fašistų lyderiai, rašoma Smithsonian.com.

Lyderis visam gyvenimui

Italijos ministro pirmininko vietą Benito Mussolini užsitikrino po 1922 m. „žygio į Romą“, kurį vykdė kartu su 30 tūkst. juodmarškinių. 1925 m. jis pasiskelbė esantis lyderiu visam gyvenimui. Nors visa tai vargiai atspindėjo Amerikos vertybes, B. Mussolini buvo amerikietiškos spaudos mėgiamas personažas, apie kurį 1925-1932 m. pasirodė mažiausiai 150 neutraliu arba pozityviu tonu parašytų straipsnių.

1928 m. žurnale „The Saturday Evening Post“ dalimis buvo leidžiama dučės autobiografija. Nors pripažindami, kad naujasis „fašistų judėjimas“ naudoja kiek „šiurkščius metodus“, įvairūs laikraščiai nuo „New York Tribune“ iki „Cleveland Plain Dealer“ ir „Chicago Tribune“ skelbė, kad šis judėjimas išgelbėjo Italiją nuo kairiojo sparno pažiūrų ir atgaivino šalies ekonomiką. Žiniasklaidos priemonių manymu, po Pirmojo pasaulinio karo Europoje augantis antikapitalizmas buvo daug blogiau už fašizmą, rašo portale Smithsonian.

Ironiška, kad nors žiniasklaida ir pripažino, jog fašizmas yra naujas „eksperimentas“, tokie laikraščiai kaip „The New York Times“ judėjimą šlovino už tai, kad jis į neramumų kamuojamą Italiją sugrąžino „normalumą“.

Vis dėlto kai kurie žurnalistai, tokie kaip E. Hemingway, ir tokie žurnalai kaip „New Yorker“, atsisakė antidemokratinį valdymą propagavusį B. Mussolini vaizduoti kaip visuomeninę normą. Žurnalistas Johnas Guntheris žurnale „Harper`s Magazine“ publikavo kandų pasakojimą apie meistrišką B. Mussolini sugebėjimą manipuliuoti tam neatsispiriančia JAV spauda.

„Vokiečių Mussolini“

B. Mussolini sėkmė Italijoje lėmė tai, kad Amerikos spaudai normali pasirodė ir Adolfo Hitlerio sėkmė Vokietijoje. Praėjusio amžiaus 3-ame ir 4-ame dešimtmečiuose JAV spauda A. Hitlerį praminė „vokiečių Mussolini“. Turint omenyje, kaip žiniasklaida tuo metu vaizdavo B. Mussolin, pradžia buvo daug žadanti.

Juolab, kad A. Hitleris turėjo pranašumą, mat jo vadovaujama nacių partija galėjo pasidžiaugti didžiuliu šuoliu rinkimuose. Nuo 3-ojo iki 4-ojo dešimtmečio iš mažai kam žinomos, nacių partija 1932 m. laisvų rinkimų metu tapo dominuojančia partija šalies parlamente, primena Smithsonian.

Tačiau siekdama A. Hitlerį pavaizduoti kaip nepavojingą asmenį, spauda piešė jį kaip Vokietiją ištikusį pokštą. Anot „Newsweek“, A. Hitleris buvo „absurdiškas“ skambių frazių šauklys, kurio išvaizda „priminė Charlie Chapliną“. „Cosmopolitan“ rašė, kad A. Hitlerio fizionomija atrodo tarsi iš karikatūros, ir kad jis yra tiek pat iškalbingas, kiek ir nepatikimas.

Kai A. Hitlerio vadovaujama partija perėmė įtakos sferas parlamente ir net tada, kai 1933 m. jis buvo paskirtas Vokietijos kancleriu – maždaug po pusantrų metų jis užėmė šalies diktatoriaus postą – dauguma Amerikos žiniasklaidos priemonių manė, kad lyderį nurungs tradiciškesnių pažiūrų politikai arba jis taps nuosaikesnis. Jis, žinoma, sulaukė palaikymo, tačiau jį palaikantys asmenys, anot „The Washington Post“, buvo „įspūdžio lengvai paveikiami rinkėjai“, kuriems galvas apsuko „radikalios doktrinos“.

A. Hitleriui iš tiesų patekus į valdžią, „The New York Times“ ir „Christian Science Monitor“ rašė, kad fašistų judėjimą „sunaikins blaiviai mąstantys politikai“. Žiniasklaidos priemonės skelbė, kad vien „smarkaus dramatiško instinkto jausmo“ nepakanka ir kadangi atėjo metas iš tiesų valdyti šalį, netrukus bus pademonstruotas aiškus A. Hitlerio „rimtumo“ ir „minties gylio“ trūkumas.

Po A. Hitlerio paskyrimo Vokietijos kancleriu, „The New York Times“ rašė, kad nusišypsojusi sėkmė jam tik taps proga „Vokietijos visuomenei pademonstruoti savo tuštumą“. Žurnalistai pašaipiai domėjosi, ar A. Hitleris tik neapgailestauja dėl savo sprendimo taikytis į šias pareigas, kadangi dabar jam teks prisiimti šiokią tokią atsakomybę.

Nors Amerikos žiniasklaida ir buvo linkusi smerkti gausybe dokumentų patvirtintus 20-ojo amžiaus 4-o dešimtmečio antisemitistinius A. Hitlerio veiksmus, tačiau pasitaikė ir nemažai išimčių. Kai kurios žiniasklaidos priemonės smurtą prieš Vokietijos žydų bendruomenę menkino ir vadino tokia pačia propaganda, kokia plito karo metu. Daugelis leidinių, net kategoriškai smerkiančių smurtą, nuolat teigė, kad visa tai jau baigiasi ir šalis ima ieškoti būdų grįžti į normalią būseną.

Žurnalistai puikiai žinojo, kad jei nori ir toliau gauti informaciją, vokiečių režimą kritikuoti gali tik iki tam tikros ribos. Kai juodmarškiniai smarkiai sumušė fiureriui pagarbos neatidavusį „CBS“ darbuotojo sūnų, niekas apie tai nepranešė. Kai 1933 m. „Chicago Daily Mail“ žurnalistas Edgaras Mowreris parašė, kad Vokietija tampa „beprotnamiu“, vokiečiai Jungtinių Valstijų valstybės departamentą privertė kontroliuoti žurnalistus. Ilgainiui Centrinės žvalgybos agentūros vadovu tapęs Allenas Dulles E. Mowreriui sakė, kad pastarasis į situaciją su vokiečiais žiūri „per daug rimtai“. Baimindamasis dėl darbuotojo gyvybės, vėliau laikraščio, kuriame dirbo E. Mowreris, savininkas iškeldino jį iš Vokietijos, rašo Smithsonian.

Praėjusio amžiaus 4-ojo dešimtmečio pabaigoje dauguma JAV žurnalistų suprato padarę klaidą nuvertindami A. Hitlerį ir nenumatę, kokia bloga linkme viskas gali pasisukti. Tiesa, pasitaikė ir keletas liūdnai pagarsėjusių istorijų, tokių kaip 1937 m. Douglaso Chandlerio „National Geographic“ leidinyje išspausdintas šlovingas „Besikeičiančiam Berlynui“ skirtas rašinys. Jog suklydo 1928 m. A. Hitlerį pavadindama „stulbinančiai nereikšmingu“ žmogumi, Dorothy Thompson ėmė suprasti dešimtmečio viduryje, kada, kaip ir E. Mowreris, ėmė skelbti apie kylantį pavojų.

„Nė vienas žmogus iš anksto neatpažįsta diktatoriaus, – jos žodžius iš 1935 m. cituoja Smithsonian – Jis niekada nedalyvauja rinkimuose kaip diktatorius. Jis visuomet prisistato kaip bendros tautinės valios įrankis.“ Taikydama šią pamoką Jungtinėms Valstijoms, D. Thompson rašė: „Kai pasirodys mūsų diktatorius, galite būti tikri, jis bus vienas iš tų vyrų, pasisakančių už tai, kas tradiciškai priklauso Amerikai.“