Pasaulyje

2019.08.28 10:13

„Lėtai, bet užtikrintai“, – po 2008-ųjų karo Rusijos įtaka šalyje tik išaugo, teigia Sakartvelo parlamentaras

Kaip tik tuo metu, kai praėjusią savaitę Prancūzijos pietuose esančioje šalies prezidento Emmanuelio Macrono viloje svečiavosi jo kolega iš Rusijos Vladimiras Putinas, Rusijos kariai Sakartvelo teritorijose tiesė spygliuotos vielos tvoras.

Vienas iš E. Macrono pirmtakų Nicolas Sarkozy kadaise vedė derybas Europos Sąjungos vardu ir tarpininkavo sudarant paliaubų sutartį, pagal kurią Maskva įsipareigojo išvesti savo sausumos pajėgas iš Sakartvelo. Tačiau praėjus kiek daugau nei dešimtmečiui, Rusija vis dar yra okupavusi daugiau nei 20 procentų Sakartvelo teritorijos.

Tačiau šis ypatingai svarbus faktas nebuvo įtrauktas į pastarojo E. Macrono ir V. Putino susitikimo darbotvarkę. Viena tai lėmusių priežasčių buvo ta, kad pats Sakartvelas konkrečiai neprašė, jog ši problema atsidurtų prezidentų dialoge.

Toks šalies, kuri tariamai bando išsivaduoti iš Maskvos gniaužtų, pasyvumas atrodo sunkiai suprantamas.

Metas pripažinti, kad Kremliui lėtai, bet užtikrintai pavyko atkurti Sakartvele daromą įtaką. Ši į Vakarų radarus nepatenkanti erozija ir kelia nerimą kartvelams.

Matydami Sakartvelo parlamento plenarinių posėdžių salėje susitikimui pirmininkaujantį Rusijos komunistų partijos parlamentarą, daugelis kartvelų tik įsitikino, kad nerimauja ne be reikalo. Tai sukėlė masinį protestą, kurį galiausiai brutaliai išvaikė partijos „Sakartvelo svajonė“ lyderis Bidzina Ivanišvilis, dar praėjusio amžiaus 10-ame dešimtmetyje susikrovęs turtus Rusijoje.

„Sakartvelo svajonė“ taip pat išlaisvino visus už šnipinėjimą Rusijos labui nuteistus asmenis ir paskelbė juos „politiniais kaliniais“, taip niekada ir neatskleisdama jų bylų. Daugelis žymių kontržvalgybos pareigūnų, nusipelniusių už Rusijos žvalgybos tinklų išardymą, buvo nušalinti nuo tarnybos, kai kurie iš jų net patraukti baudžiamojon atsakomybėn, o asmenys, turintys patirties sovietų teisėsaugos aparato ir KGB veikime, gavo aukštesnes pareigas.

Neseniai buvęs KGB pareigūnas Dimitrijus Ležavas buvo paskirtas prancūzų kilmės Sakartvelo prezidentės Salomės Zurabišvili patarėju gynybos ir saugumo klausimais.

Po Euromaidano revoliucijos Ukrainoje ir po jos sekusios Rusijos invazijos į šalį, Sakartvelo Vyriausybė ir toliau nuosekliai siekė išlaikyti atstumą nuo Kijevo, tradiciškai buvusio Sakartvelo sąjungininku. Nuo tada, kai 2012 m. šalies valdančiąja partija tapo „Sakartvelo svajonė“, Ukrainoje nesilankė nė vienas Sakartvelo ministras pirmininkas.

Po Ukrainos invazijos padidėjus pasaulio ir ypač Vakarų sąmoningumui apie Kremliaus tikslus, esama padėtis tapo savaime suprantama proga Sakartvelui atkreipti pasaulio dėmesį į besitęsiančią Rusijos okupaciją ištisose šalies teritorijose ir akivaizdžiai Kremliaus nevykdomą paliaubų susitarimą, 2008 m. sudarytą tarpininkaujant ES.

Sakartvelo, Rusijos ir Prancūzijos prezidentų pasirašytas susitarimas taip pat įpareigojo Kremlių ES stebėjimo misijai užtikrinti prieigą prie teritorijų, kurias šiuo metu yra okupavusi Rusija. Šiandien minėtoji misija gali stebėti tik vadinamąją Rusijos „borderizaciją“ iš valstybės kontroliuojamų Sakartvelo teritorijų.

Sakartvelo valdžia išliko pasyvi ir atmetė pasiūlymus įtraukti reikalavimą, kokį JAV ir ES įtraukia tarp Maskvai taikomų sankcijų, kuris tiesiogiai nurodytų, jog Rusija privalo laikytis 2008 m. susitarimo.

Anot G. Kandelakio, B. Ivanišvilio partija de facto visiškai apleido bet kokias rimtas diplomatines ir politines pastangas gauti NATO narystės veiksmų planą ir ėmė vykdyti bendras politines kampanijas su radikaliomis antivakarietiškomis grupėmis, įskaitant ir 2018 m. prezidento rinkimus. Šios grupės palaipsniui įsiliejo į pagrindinę politinę veiklą ir daugumai iš jų pavyko išsisukti dėl savo žinutei skleisti pasitelkiamo smurto.

Vienas iš tokių grupių vėliavnešių – buvęs praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio karo vadas Emzaras Kvitsianis, 2006 m. vadovavęs ginkluotam pasipriešinimui prieš demokratiškai išrinktą Sakartvelo Vyriausybę – vėliau pabėgo į Rusiją ir kartkartėmis su keistomis antiamerikietiškomis konspiracijų teorijomis sušmėžuoja Rusijos valstybinės propagandos kontekste. „Sakartvelo svajonė“ panaikino kaltinimus E. Kvitsianiui dėl valstybės paslapties atskleidimo ir išteisino jį pasikviesdama atgal į šalį.

Todėl kyla klausimas, kodėl taip elgiasi tariamai provakarietiška Vyriausybė, jei ji nesignalizuoja apie pritarimą Rusijai? Šiuo metu E. Kvitsiani turi mandatą Sakartvelo parlamente, kurį jam suteikė atvirai prorusiška partija, palaikanti B. Ivanišvilio „Sakartvelo svajonę“.

B. Ivanišvilis taip pat bandė sutrukdyti Juodojoje jūroje vykdomo Anaklijos giliavandenių uostų projekto plėtrai. Šiam projektui atvirai priešinasi Rusija, kadangi jį remia JAV. Be to, jis taptų reikšmingu Sakartvelo ekonomikai ir paverstų šalį pagrindiniu nepriklausomu žaidėju prekyboje tarp Europos ir Azijos.

Neseniai JAV valstybės sekretorius Mike`as Pompeo išreiškė Vašingtono nusivylimą dėl Rusijos siekių daryti įtaką „Sakartvelo svajonei“ ir priversti vyriausybę visiškai atsisakyti projekto. Jis Sakartvelo ministrui pirmininkui Mamukai Bachtadzei sakė: „Išreiškiau viltį, kad Sakartvelas įgyvendins (Anaklijos) projektą. Tai sustiprins Sakartvelo ryšius su laisvosiomis ekonomikomis ir neleis šaliai jausti ekonominės Rusijos ar Kinijos įtakos. Šie menami draugai turi nelabai gerų ketinimų.“

Norint užkirsti kelią Rusijos skverbimuisi į tokias pasienio valstybes kaip Sakartvelas, reikia vykdyti pragmatiškus įsipareigojimus, ypač kai dezinformaciją skleidžianti Maskva siekia pakirsti JAV vadovaujamą euroatlantinį saugumą taip tikėdamasi susilpninti Vakarų demokratijas ir prisitato kaip „tradicinių vertybių“ gynėja. Dėl besitęsiančios B. Ivanišvilio „oligarchizacijos“ Sakartvelas ir kitos šio regiono šalys tampa vis labiau pažeidžiamos Kremliaus kišimuisi ir joms darosi vis sudėtingiau įgyvendinti savo demokratines ir provakarietiškas ambicijas.

Palyginus su kitomis buvusio sovietų regiono teritorijomis, sunku nepripažinti, kad Sakartvelas yra kiek geresnės formos. Ir visgi tūkstančiai kartvelų, Tbilisio gatvėse protestavusių prieš didėjančią Rusijos įtaką šalyje, parodė, koks paviršutiniškas yra šis požiūris.

Giorgi Kandelakis yra Sakartvelo parlamentaras, partijos „Europos Sakartvelas“ narys. Šis straipsnis ankščiau pasirodė portale „New Europe“.