Pasaulyje

2019.08.22 14:55

JAV ambasadorius: vienintelė vieta, kur rusakalbiai kenčia, yra ten, kur įsiveržė Rusija

Andrius Balčiūnas, LRT.lt2019.08.22 14:55

Ukraina jau yra  sėkminga valstybė ir vieną dieną greičiausiai taps Europos Sąjungos bei NATO nare. Prieš penkerius metus Rusijos įvykdyta Krymo aneksija ir karas Ukrainos rytuose turėjo priešingą efektą nei Kremlius tikėjosi ir jokios naudos Rusijai nebeduoda, tačiau ši valstybė vis dar nenori siekti taikos, portalui LRT.lt teigia JAV ambasadorius Kurtas Volkeris.

K. Volkeris nuo 2017 metų yra specialusis JAV pasiuntinys taikos deryboms Ukrainoje. Jis dalyvauja Vilniuje rengiamoje kasmetinėje J. E. prezidento Valdo Adamkaus konferencijoje.

– Praėjo 5 metai nuo Krymo aneksijos, karo Ukrainos rytuose ir šiandien vėl diskutuojama, ar nereikėtų grąžinti Rusijos į Didžiojo aštuoneto (G-8) formatą. Ar Vladimirui Putinui vėl pavyks išsisukti?

– Dabartiniame Didžiojo septyneto (G-7) formate yra daug valstybių. Iš G-8 formato Rusija buvo pašalinta dėl invazijos į Ukrainą ir Krymo aneksijos 2014 metais ir tai nepasikeitė. Tikiuosi, kad pasikeis, tikiuosi, kad Rusija pereis prie taikos iniciatyvų Ukrainoje, kad atsitrauks iš Krymo ir jį grąžins Ukrainai.

Kol tai neįvyks, nesitikiu, kad bus grįžta prie didesnio formato.

– Lankėtės Ukrainos rytuose esančiose fronto linijose. Ar situacija ten keičiasi, ar tai tampa dar vienu įšaldytu konfliktu?

– Turiu pasakyti, kad padėtis ten įdomi. Tragedija, kurioje gyvena žmonės, yra tiesiog pasibaisėtina. Padėtis iš esmės nepasikeitė ir nepagerėjo.

Rusakalbiai žmonės gyvena visoje Ukrainoje – Kijeve, Slovianske, Dniepre, Mariupolyje – bet vienintelė vieta, kur nuo gimimimo rusiškai kalbantys žmonės kenčia, yra ten, kur įsiveržė Rusija. Jie okupavo šias teritorijas ir čia ekonomika griūna, žmonės neturi pakankamai pajamų pilnavertiškai maitintis, nepakanka būtiniausių kasdienių prekių.

Pasienyje tarp okupuotos ir neokupuotos teritorijos įrengti perėjimo punktai, abiejose pusėse yra minų laukai. Žmonės žūva net eidami per šiuos punktus, tačiau tūkstančiai kasdien vis vien eina. Šiems žmonėms tai tikra tragedija.

Ukrainos prezidentas Zelenskis leido suprasti, kad nori taikos ir yra pasirengęs imtis naujų priemonių, iniciatyvų. Jis vienpusiškai atitraukė karines pajėgas vienoje vietoje prie Luhansko, pasiūlė suremontuoti pavojingai apgriautą tiltą. Tačiau Rusija vis dar neleidžia atvykti statybininkams. Ukraina išrenka minas savo pasienio pusėje, tačiau Rusija to nedaro. Gaila, kad didesnio progreso nėra.

Vis tik, nevadinčiau to įšaldytu konfliktu, nes mūšiai vyksta kasdien. Yra ugnies nutraukimo pažeidimų, snaiperių šūvių, praeitą savaitę žuvo 4 ukrainiečiai kariai. Taigi, negalima to vadinti įšaldytu konfliktu. Vyksta karas, žemo intensyvumo agresija prieš Ukrainą. Galų gale konfliktą pabaigs tik Rusijos sprendimas atitraukti savo karines pajėgas.

– Ar Ukrainos visuomenės požiūris į karą pasikeitė, jie pasiruošę padaryti kokių nors nuolaidų siekdami taikos?

– Neabejotina, visuomenė pavargo nuo karo. Jauni žmonės vyksta kariauti į frontą, kai kurie žūsta. Iš viso šiame kare jau žuvo 14 tūkstančių žmonių, beveik 2 mln. žmonių buvo priversti palikti savo namus.

Ukrainos pusėje yra milžiniška politinė valia tai išspręsti, o Rusijos atžvilgiu jaučiamas nusivylimas ir pyktis.

Ukraina tapo išskirtinai vieninga, nacionalistine, provakarietiška, pro-ES, pro-NATO ir antirusiška būtent dėl šio karo. Tai padėjo sulipdyti Ukrainos nacionalinę tapatybę.

Bet atrodo, jog Rusija tebemano, kad šis karas jai duoda kažkokių svertų. Netikiu tuo. Manau, jog Ukraina yra vis labiau sėkminga net ir vykstant šiam karui. Tikiuosi, kad šis faktas įtikins Rusiją, kad pagaliau verta viską užbaigti.

– Matote Rusijoje politinę valią tai padaryti?

– Dar ne. Nematėme nieko iš Rusijos pusės, kas rodytų rimtą pasiryžimą baigti karą. Tačiau turime ir toliau bandyti palikti duris atviras. Galbūt padėtų koks nors pirmas žingsnis, pavyzdžiui, apsikeitimas belaisviais, ilgesnis ugnies nutraukimas ar sėkmingas tilto, kurį minėjau, atstatymas Luhanske. Galbūt šie maži žingsniai padėtų įvykiams įsibėgėti, tačiau kol kas to nematėme.

– Ar derybose kalbama tik apie Rytų Ukrainą, ar diskutuojama ir dėl Krymo?

– Ne, Minsko susitarimai ir jį supusios derybos yra susiję tik su Rytų Ukraina. Mes su Rusija iš esmės nesutariame dėl Krymo. Niekas – nei Ukraina, nei Vakarai nepripažins Rusijos įvykdytos aneksijos.

Rusija apie tai nekalba ir atsisako tai padėti ant derybų stalo. Čia turime ilgalaikę akistatą su Rusija.

Jie vis dar nori separatistinių darinių Ukrainos rytuose. Rusija kartoja, kad tai Ukrainos vidaus reikalas, kad Ukrainos valdžia turi derėtis su šiais „lėlių“ dariniais – Donecko ir Luhansko liaudies respublikomis – kurias Rusija sukūrė.

Bet Ukraina to nedarys. Prezidentas Zelenskis labai aiškiai pasakė, kad Rusija kontroliuoja šiuos darinius, juos sukūrė ir už juos moka, parenka jų vadovus, apmoko, tiekia amuniciją ir įrangą, vadovauja karinėms pajėgoms, žvalgybai, moka samdiniams ir civilinei administracijai. Taigi, tai tikrai Rusijos darbas ir Rusija turi sėsti prie derybų stalo.

– Taigi, Minsko susitarimas dar gali būti įgyvendintas?

– Su Rusijos politine valia gali. Rusija yra pasirašiusi Minsko susitarimus, įsipareigojusi jų laikytis ir to nedaro. Susitarimas reikalauja nutraukti ugnį, išvesti visas užsienio, tai yra Rusijos, pajėgas, atitraukti sunkiąją ginkluotę, uždrausti nelegalias ginkluotas grupes, kokios veikia separatistų pusėje.

Rusija visa tai turi padaryti, bet kol kas nepadarė. Tačiau tai taikos, susitarimo ingredientai, kurie grąžintų žmonėms jų normalų gyvenimą.

Ukraina priėmė įstatymus ir prezidentas Zelenskis sakė, kad nori įgyvendinti susitarimą ir šalis yra pasirengusi laikytis savo įsipareigojimų. Rusija turi atlikti savo vaidmenį.

– Ar Vakarų spaudimas veikia ir Rusija ima svarstyti sėsti prie derybų stalo?

– Mes įvedėme sankcijas, padidinome paramą Ukrainai ir turime skirtingų derybų formatus. Bandėme sukurti kiekvieną galimybę ir paskatą Rusijai siekti taikos.

Jie neparodė jokios valios tai padaryti.

Nepaisant to, Ukraina yra vis sėkmingesnė. Rusijos invazija ir okupacija tampa vis mažiau prasminga.

– Ar Rusija bando įgyti naujų svertų Ukrainoje siūlydama pasus ukrainiečiams arba blokuodama laivybą Kerčės sąsiauriu?

– Tai nenauja, tik to paties tęsinys. Jų politika Ukrainos atžvilgiu nesikeičia nuo 2014 metų. Naudojamasi karinėmis priemonėmis, spaudimu, propaganda, kibernetinėmis ir informacinėmis atakomis, energetika, žvalgyba, net užsakytomis žmogžudystėmis. Nuo pat pradžių tai labai agresyvi politika.

Karinio laivo užpuolimas praėjusį lapkritį galėjo būti netyčinis. Tačiau, žinoma, Rusija nenorėjo nusileisti. Jie vis dar nepaleido jūreivių, kurių neturi teisės sulaikyti.

Kitais atžvilgiais, iš esmės, situacija nesikeičia. Rusija iš to nieko negauna, jie prarado gyvybes, toliau kovoja, daug moka už karines ir civilines operacijas.

Ir tai turėjo priešingą efektą, nei Rusija norėjo. Tai Ukrainą sustiprino, padarė vieningesnę, labiau antirusišką ir labiau susijusią su Europą. Taigi, Rusija iš to nieko negauna.

– JAV parama Ukrainai taip pat stiprėja?

– Matome gerokai griežtesnę JAV politiką Rusijos atžvilgiu. Ir taip yra ne vien dėl Ukrainos, bet ir dėl kitų klausimų – vidutinio nuotolio balistinių raketų sutarties (INF), branduolinių klausimų, Sirijos, Venesuelos ir t.t.

Kartu auga parama Ukrainai. Įvedėme sankcijas, jas sustiprinome, išplėtėme kitoms sritims, panaikinome ginklų ir kitų gynybos komponentų pardavimo draudimą Ukrainai, taigi suteikėme tankų sistemas, snaiperių ginklus, žiūrime, ką dar galime padaryti.

Ukraina remiama ir aštresne retorika. Valstybės sekretoriaus Mike`o Pompeo deklaracija atmetė Rusijos įvykdytą Krymo aneksiją. Taigi, parama Ukrainai auga.

Manau, kad Ukrainai tai buvo naudinga. Prieš keletą metų atrodė, kad laikas yra Rusijos pusėje, jie laikys šias teritorijas, Ukrainoje vyksta chaosas.

Tačiau viskas apsisuko, Ukrainoje įvyko sėkmingi demokratiniai rinkimai, jų visuomenė visiškai remia prezidentą ir jo įsipareigojimus vykdyti reformas, ekonomika auga beveik 4,6 proc. Žinoma, jie turi dar daug ką nuveikti, bet Ukraina yra kelyje, kuris šalį pavers sėkminga, nepaisant Rusijos invazijos.

Sveika, klestinti, sėkminga Ukraina bus geras kaimynas Rusijai. Ukraina, kurią Rusija puola, žudo ukrainiečius kiekvieną savaitę, Donbase gyvenančių žmonių gyvenimus paverčiant niekingais, nebus geras kaimynas Rusijai.

Todėl parama Ukrainai, kad ji taptų sėkminga šalimi, suteikia geriausią galimybę taikai ir Ukrainos ir Rusijos santykių gerėjimui.

– Esate sakęs, kad Jums rūpi, ar Ukrainai pavyks, kodėl?

– Pirmiausiai, tai svarbu ukrainiečiams. Jie turi jausti, kad gyvena demokratiškoje, klestinčioje ir saugioje valstybėje. Kaip ir likusi Europos dalis.

Taip pat svarbu, kad mes laikytumėmės sistemos taisyklių. Negalima įsiveržti į valstybes ir atplėšti jų teritorijų. 1975 m. Helsinkio susitarimu tuomet galinga Sovietų Sąjunga pritarė, kad valstybių sienų jėga keisti nedera, valstybės turi teisę užtikrinti savo saugumą ir pasirinkti savo kryptį, negalima grasinti jėgos naudojimu.

Tai dalykai, kuriuos Rusija dabar pažeidė. Turime išlaikyti sistemą, kuri paremta pagrindiniais Helsinkio susitarimais, kurie padėjo užtikrinti saugumą Šaltojo karo pabaigoje ir buvo naudingi kiekvienai Europos valstybei.

Rusijos žmonėms bus geriau Europoje, kur valstybės yra demokratiškos, klesti, yra saugios, apsaugotos jų sienos.

Niekas jokiu būdu negrasina Rusijai, tik rusai kariai yra kitų žmonių teritorijose. Viliuosi, kad taisyklių būtinumo akcentavimas Europoje bus naudingas ir JAV, ir Vakarų bei Vidurio Europai, ir Rusijai.

– Ar Ukraina ateityje taps NATO ir ES nare?

– Manau, taip. Sunku spėti, kada tiksliai. Ukrainai dar reikia daug ką nuveikti demokratijos, reformų srityse, kovojant su korupcija, keičiant teismų sistemą, reformuojant ekonomiką, gynybą, civilinę tarnybą, kariuomenės bendradarbiavimą.

Viskas, ką Lietuva turėjo padaryti prieš 20 metų, dabar yra priešaky Ukrainai. Tai pasakius, nėra jokios priežasties, kodėl europietiška demokratija, kuri gali prisidėti prie visos Europos saugumo, negalėtų tapti NATO nare. Žinoma, pirmiausiai turi atitikti visus standartus.

– Ar JAV pozicija Ukrainos atžvilgiu galėtų keistis po ateinančiais metais vyksiančių rinkimų JAV?

– Mūsų darbiniai santykiai su Ukraina buvo geri, daug paramos buvo ir valdant prezidentui Porošenkai.

Per pirmuosius kelis Zelenskio administracijos mėnesius jau matėme didelį norą dirbti su nauju prezidentu. Mūsų parama šaliai išlieka. Prezidentas Porošenka įgyvendino daug reformų, daugiau nei per 20 metų ligtol. Ukrainos žmonės balsavo už dar daugiau, o prezidentas Zelenskis tai žadėjo ir buvo išrinktas.

Dabar mūsų laukia puiki galimybė pamatyti, kaip Ukraina eis dar toliau įgyvendinant plataus masto reformas teismuose, žemės valdyme, kovoje su korupcija kas, iš tiesų, palauš oligarchinę sistemą. Nes tai Ukrainą sulaikydavo. Kas norėtų būti užsienio investuotoju, kai teisinė sistema korumpuota. Manau, dabar yra reali galimybė tai sutvarkyti.

– Dėkoju už pokalbį.