Pasaulyje

2019.08.01 17:21

Valanda, kai kaukia sirenos ir Lenkija sustingsta: mini tragiško sukilimo 75-metį

Andrius Balčiūnas, LRT.lt 2019.08.01 17:21

Ketvirtadienį 17 val. visoje Lenkijoje kaukia sirenos, o milijonai lenkų sustingę prisimena prieš 75-erius metus prasidėjusį Varšuvos sukilimą. Jo metu žuvo tūkstančiai jaunų lenkų ir kitų tautybių žmonių, tačiau šiandien sukilimas prisimenamas kaip didvyriškas aktas.

Istorikų skaičiavimais, Varšuvos sukilime dalyvavo apie 35 tūkst. kovotojų. Nemažai jų buvo itin jauni, kai kurių amžius tesiekė 12–14 metų. Visoje šalyje sukilėlių skaičius galėjo siekti apie 400 tūkstančius.

Po 63 dienas trukusios kovos, spalio 2 dieną sukilimas pralaimėjo, o nacistinė Vokietija vykdė brutalias represijas prieš civilius miesto gyventojus ir sukilimo dalyvius.

Įdomu, jog sukilėlių pusėje kovo ir keli šimtai užsieniečių iš bent 18 valstybių. Vienas iš jų – džiazo muzikantas nigerietis Augustas Browne`as. Jis į Varšuvą atvyko 1922 m., dirbo įvairiuose muzikiniuose klubuose ir, kaip teigia portalas „Musicinafrica“, galbūt netgi buvo pirmasis Nigerio atstovas, įrašęs džiazo albumą, išleistą Lenkijoje 1928 m.

Jis gynė Lenkiją nuo nacių Vokietijos okupacijos 1939 m., o prasidėjus Varšuvos sukilimui kovojo Armijos Krajovos „Iwo“ batalione. A. Browne'ui pavyko išgyventi sukilimą ir po jo sekusį Varšuvos sunaikinimą. 1958 m. jis pasitraukė gyventi į Didžiąją Britaniją.

Kartu su įvairių Europos valstybių gyventojais Varšuvos sukilime kovėsi ir australai, amerikiečiai, Pietų Afrikos Respublikos piliečiai, vokiečiai ir iš Varšuvoje buvusios koncentracijos stovyklos sukilimo metu išvaduoti žydai.

Sukilėliai tikėjosi sulaukti paramos iš link Varšuvos sparčiai artėjančios sovietų Raudonosios armijos, bet ji, Stalino įsakymu, sustojo kitoje Vyslos pusėje. Taip pat buvo laukiama Vakarų sąjungininkų pagalbos.

Tačiau, nepaisant Britanijos kariškių raginimų, šios šalies Užsienio reikalų ministerija atsisakė teikti pagalbą sukilimui.

Rugsėjo 18 d. virš Varšuvos pasirodė amerikiečių „B-17“ lėktuvai, ėmę mėtyti ginklus ir atsargas. Tačiau daugelis jų atiteko naciams.

Sukilimui pralaimėjus, buvo išžudyta daugybė civilių Varšuvos gyventojų bei sugriauta apie 80 proc. miesto. Po sovietų įžengimo į miestą, dalis likusių sukilimo vadų bei sukilimo dalyvių buvo represuoti ištremiant ar sušaudant.

Jungia visus

Šiandienos Lenkijoje Varšuvos sukilimo minėjimas yra įgavęs ypatingą reikšmę, tačiau per visą Sovietinės Lenkijos laikotarpį 1944 m. įvykiai buvo tabu.

Kasmet rugpjūčio 1 d. 17 val. minima taip vadinama „W valanda“. Jos metu gyvenimas Lenkijos miestuose sustingsta, o žmonės kaukiant sirenoms prisimena sukilėlių auką.

Kaip portalui LRT.lt teigia Vytauto Didžiojo universiteto docentas Andžėjus Pukšto, net ir atkūrus nepriklausomybę, šio sukilimo valdžia neskubėjo įamžinti, tačiau į valdžią atėjus „Pilietinei platformai“ prasidėjo didesnės minėjimo iškilmės.

Šiandien Lenkijos miestuose stovi sukilimui įamžinti skirti paminklai. „Varšuvos sukilimas buvo herojiškas veiksmas. Ir sukilėlių dėka lenkai gali džiaugtis laisva Lenkija šiandien“, – pareiškė šalies prezidentas Andrzejus Duda per 75-ųjų sukilimo metinių renginius.

Kasmet rugpjūčio 1 d. 17 val. (18 val. Lietuvos laiku) visa Lenkija trumpam stabteli ir gaudžiant sirenoms prisimena didvyrišką kovą. Minėjimo centre atsiduria dar gyvi 90-mečiai sukilimo dalyviai ir to meto Varšuvos gyventojai

Varšuvoje taip pat veikia sukilimui skirtas muziejus, gausiai lankomas tiek pačių lenkų, tiek užsienio turistų. Jo direktoriaus pavaduotojas Pawelas Ukielskis portalui „Al Jazeera“ teigia, kad 75-osios sukilimo metinės yra „viena paskutinių progų sukilėliams perduoti savo vertybes jaunajai kartai“.

Šventėje, anot A. Pukšto taip pat nepastebima jokių politinių atspalvių: „Šios šventės neina papildomai politizuoti. Pagerbiami dar išlikę liudininkai, dar kartą prisimenamos jų istorijos, jie kviečiami į televiziją, susitinka su jaunimu.“

Politologas nurodo, kad šiandien tai viena iš nedaugelio datų, kuri jungia visus lenkus ir skirtingų pažiūrų politikus.

„Šis įvykis užima ypatingą vietą lenkų istorinėje sąmonėje, nes jis rodo visą karo sudėtingumą ir parodo, jog priešai buvo iš abiejų pusių. (...) Kartu rodo ir didelį tragizmą – nepaisant, kad karas jau kaip ir buvo perkopęs į antrą pusę, bet lenkai norėjo parodyti savo ryžtą, savo valią kovai ir sumokėjo labai didelę kainą“, – teigia A. Pukšto.

Kasmet prie Lenkijos Sejmo rūmų vyksta oficiali ceremonija, kuri tęsiasi karių kapinėse. Vakare uždegama ugnis ant Varšuvos sukilimo kalvos, deganti 63 dienas – tiek, kiek truko sukilimas. Varšuvos Pilsudskio aikštėje bei kituose miestuose susirinkę žmonės vakare dainuoja patriotines ir karines dainas, kurios buvo uždraustos nacių okupacijos metais.

„Minėjimas iš vienos pusės yra tragiškų įvykių priminimas. Bet iš kitos pusės bandoma parodyti ir kaip vilties įvykį, kuris smarkiai ir ilgam paveikė lenkų pasąmonę bei tautinį identitetą“, – sako VDU docentas.

Istorinė dilema

Nors šiandien lenkai prisimena tautiečių heroizmą, tačiau vyrauja ir kitokia nuomonė. Dalis Lenkijos gyventojų mano, kad patyrusi stiprų pralaimėjimą, Varšuva tapo lengvu grobiu Stalinui, o visa valstybė nebeįstengė pasipriešinti Sovietų Sąjungos spaudimui ją paversti satelitine šalimi.

Prieš du metus buvęs Lenkijos Užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis savo tviterio paskyroje rašė, kad Armijos Krajovos vadas „su bloga žvalgybine informacija ir vos 1700 ginklų, jis metė mūsų jaunimą prieš Vermachtą. Jis sukėlė vieną baisiausių mūsų pralaimėjimų istorijoje.“

Kiti lenkai prieštarauja nurodydami, jog varšuviečiai kitu atvejų būtų sukilę spontaniškai. O pats sukilimas esą padėjo perstumdyti jėgų balansą Vakarų Europoje – prie Varšuvos užgaišę sovietai spėjo okupuoti tik nedidelę dalį Vokietijos, į kurią veržėsi Vakarų sąjungininkai, rašo „Euronews“.