„Tušti tuštybės projektai“, „niekam tikusios investicijos“, „vaiduoklių namai“ – taip Kinijoje dažnai apibūdinami muziejai, dygstantys veikiausiai sparčiau nei bet kur kitur. Nepaisant didelių investicijų, pritraukti į juos lankytojų sekasi sunkiai.
1978 metais Kinijoje veikė 349 muziejai. Skaičiuojama, kad dabar jų yra virš 5100, rašo „Deutsche Welle“. Per pastaruosius du dešimtmečius trukusį statybų bumą, muziejus šalyje iškildavo kone kiekvieną savaitę, o kai kuriais metais per dieną jų atsirasdavo net keli. Pavyzdžiui, 2012 m. Kinijoje duris atvėrė net 451 muziejus.
Tačiau po iškilmingo atidarymo, dauguma muziejų taip ir lieka pustuščiai.
Šanchajaus Niujorko universiteto globalių Kinijos studijų profesorė Leksa Lee tyrinėjo už šių naujų muziejų slypintį politinį ir ekonominį kontekstą. Lankydamasi įvairiuose muziejuose – kai kur darbuotojams tekdavo įjungti muziejaus šviesas ir instaliacijas vienintelei lankytojai – ji „Deutsche Welle“ pasakojo pastebėjusi, kad kai kurių muziejų stogai nesandarūs ir juose pavojingai kabo laidai.
Daugelis gerai žinomų paveldo objektų, tokių kaip Uždraustasis miestas Pekine ar Terakotinės armijos mauzoliejus netoli Siano, priklauso valstybei, tačiau didelė dalis naujųjų muziejų yra prižiūrimi regionų savivaldos. „Daugelį Kinijos statybų bumo metu atidarytų muziejų finansuoja vietos valdžia“, – „Deutsche Welle“ pasakojo L. Lee. Dažnai duris atidaro vietos istorijos, pramonės, ekologijos ir miesto planavimo muziejai.
Laikydamiesi Nacionalinės kultūros paveldo administracijos direktyvos, valdininkai vietos valdžiai paveda kurti „kultūrinius projektus“, todėl muziejai dažna tampa apčiuopiamiausiu šio tikslo rezutatu.
Trūksta lėšų ir tinkamos priežiūros
Kadangi Kinijos vietos valdžią kamuoja nesibaigiančios skolos, dažnai muziejų finansavimas priklauso nuo nekilnojamojo turto pardavimų. Miesto muziejų rengimo strategijas tyrinėjęs tyrimų centro „China Megacities Lab“ vadovas Jeffery Johnsonas žunalui „Forbes“ teigė, kad vietos valdžios institucijos dažnai investuotojams siūlo gerus sklypus, skirtus komercinių statybų projektams, tačiau su sąlyga, kad šie jame įrengs ir kultūros centrą.
Taip vietos politikams pavyksta įsigyti pastatų iš tiesų už juos nemokant. „Kartais muziejaus statyboms ir laikinai parodai skiriama daug resursų, tačiau mažai išteklių lieka muziejaus planavimui ir vadybai po to, kai jis atidaromas“, – „Deutsche Welle“ kalbėjo L. Lee.
Nors milžiniškos pinigų sumos investuojamos į išskirtinę architektūrą, dažnai trūksta finansavimo pasamdyti profesionalią kuratorių, vadybininkų, archyvarų ir muziejų konservatorių komandą. Keletas L. Lee apklaustų eksponatų tyrinėtojų ir topografų pasakojo iš prasiskolinusių vietos valdžios institucijų atlyginimo nesulaukę net keletą metų.
Kaip pastebi L. Lee, vietos politikai aukštesnei vadžiai padaryti įspūdį siekia įmantriais statiniais, nes tai galėtų padėti jiems sulaukti didesnio finansavimo. Tačiau tai skatina miestus varžytis ir siekti pranokti konkurentus projektais, kurie ne visada būna tinkamai parengti.
Kitais atvejais už muziejaus statybas atsakingas asmuo dar prieš jį pastatant gali būti paaukštintas arba gauti naujas pareigas.
Menininkų sunkumai
Nors dėl ekonominio šalies pakilimo Kinijos meno scena pastaraisiais dešimtmečiais sparčiai plėtėsi, keletas menininkų rajonų buvo arba netrukus bus sunaikinti.
Liepą „The Art Newspaper“ pranešė, kad Pekino Luomahu ir Huantie rajonuose menininkai buvo iškeldinti iš savo studijų dėl tariamai rajonuose vykdomos „mafijos veiklos“. Prieš iškeldinimą menininkams apie tai nebuvo iš anksto pranešta. Per pastaruosius keletą metų buvo sunaikintos ir kitos studijos, įskaitant 2018 m. nugriautą Ai Weiwei studiją Pekine, Zuoyou menininkų rajone.
Pareigūnai griovimo darbus bandė pagrįsti įvairiais teisiniais pažeidimais, tačiau menininkai ir galerijų šeimininkai mano, kad susigrąžinamus gentrifikuotus rajonus valdžia sieks pertvarkyti.
